de nihilo creavit II

Tokį laiką aš vadinu balansavimu ant dantų siūlo ribos - kai, rodos, dar nieko blogo nenutiko, širdis kaip ir rami, galvos beveik neskauda, ryte gali pabusti ir daryti tai, ką reikia daryti, ir per dieną gal nė karto, o gal tik vieną menką kartelį susimąstai, kas būtų, jei nebūtum, jei tau atsakymas į klausimą būti ar nebūti jau šiandien vakare, prie pat vidurnaktį būtų atrastas. Taigi, kai per visą dieną, o gal per visą savaitę tokių minčių į galvą neateina, tas keistas, lūkuriuojantis pilkšvas šmėklius vis tik tau virš galvos vietoj dangaus, vietoj lietaus, vietoj sielos plauko ir... lūkuriuoja. Jis negniaužia tau gerklės savo iš pažiūros šakas primenančiais pirštais (vos prisiliečia, iškart supranti, kad tie pirštai - ne šakos, tai kažkas kito, kažkas lipnaus, šlykštaus ir šalto), jis tiesiog laukia. Ko laukia - nežinai. Tik žinai, kad dabar, šią akimirką tau nieko nedaro. O visa kita kaip ir nesvarbu. Nes tada tu esi arčiausiai to, ką galima pavadinti buvimu - tai vienintelis buvimas, kurį tu prisimeni, tai vienintelis egzistencijos taškas, kurį tu gali pavadinti gyvenimu ir pasakyti - taip, aš gyvenu. Vieniems tai kasdienybė, kitiems siekiamybė, o tau tai gurkšnis šviežio, tikro oro, kurį tomis akimirkomis vartoji taip, kaip vartoji plastiką - tvirtai, neapgalvotai ir daug be jokios priežasties. Tad tokį laiką aš vadinu balansavimu. Užtenka vieno postūmio ir viskas užsibaigs. Tu niekad nežinai, kada tavasis šmėklius, tavasis šešėlis (ar jis tas, kurio nenori pripažinti tu, ar tai jis nenori tavęs pripažinti esančios - ir dėl to nori tave sunaikinti?), kita tavo sielos dalis, tavo id sutelks jėgas ir vėl puls, kada jo tarsi grynasis vanduo visa apsemiantys gniaužtai, išsišakoję vandeningi pirštai vėl apims visa - tavo kūną, tavo protą, mintis ir tai, kaip tu pažįsti pasaulį - visą tave ir tokiu būdu taps tavimi. Gali nutikti kažkas baisaus ir tu staiga nebesuvoksi, kas ecce homo ir kam to reikia. Tačiau gali ir nieko nenutikti. Gali pabusti vieną rytą ir tas lūkuriuojantysis daugiau nebelūkuriuos, jis veiks. Gali tai nutikti ir naktį - kai pabusi paryčiais, ketvirtą pragaro valandą, ir daugiau nebegalėsi užmigti, nes tai - kam būti, jei nebūti. Bet kas, visui viskas gali nutikti šiąnakt, rytoj ryte, bet dabar - aš balansuoju ir aš lūkuriuoju.