Skyrius 4

    Heinrichas Lungė

    (Gegužė, 2001; Briuselis)

    Atvirai kalbant, eks-inspektorius Heinrichas Lungė buvo sudėtingas interviu pašnekovas. Jis vis dar griežtai atsisako kalbėtis su dauguma žmonių ir organizacijų apie Johaną. Visgi, aišku tiek, kad tai nekyla iš kažkokios garbės ar pareigos jausmo jo buvusiems vokiečių federalinės policijos darbdaviams. Joks žmogus nepatyrė tokios skriaudos savo tarnybai ir sunkiam triūsui nuo BKA kaip Lunge. 1995-aisiais, Inspektorius Lunge tyrė Vokiečių Parlamento nario Jozefo Boltzmano žmogžudystės santykį su mergina pagal iškvietimą, vardu Erika Lemser. Jis buvo seklys iš prigimties, geriausias agentūroje. Bet po to, kai vertingas liudininkas nusižudė, pats Boltzmanas, kaip ir Lungės vyresnieji, reikalavo jo pašalinimo nuo tyrimo, kas privedė prie to, jog Lungė nebeturėjo jokių saitų su byla. Tuo laikotarpiu Lungė pranešė apie savo ilgas atostogas nuo darbo, ir pasinėrė stačia galva į Johano bylą.

    Išaiškinus Johano bylą po visų trijų metų, Inspektoriaus Lungės garbė buvo atstatyta, ir jis vėl iš naujo stovėjo BKA viršūnėje. Pirmas jo veiksmas po grįžimo buvo Lemser žmogžudystės bylos atnaujinimas. Jo atkaklumui pasiteisinus, Boltzmanas buvo įspęstas į kampą, bet politikui pasisekė ir jis išvengė kaltinimų. Visgi, Boltzmanas prarado ne tik savo rinkėjų pasitikėjimą, bet ir kėdę sekančiuose rinkimuose. Šiuo metu jis yra tiriamas ne dėl žmogžudystės, bet dėl mokesčių engimo. Lungei aiškiai pavyko nusmukdyti Boltzmaną.

    Visai netrukus po to, jis paliko BKA ir užėmė profesoriaus pareigas Nordrheino-Vestfaleno valstijos policijos akademijoje. Maždaug tuo laiku, leidėjai ir žurnalai ėmė belstis į Lungės duris, tikėdamiesi išgirsti jo gyvenimo istoriją - ypač jo vaidmenį Johano byloje - bet jis atsisakė visų pasiūlymų, grįsdamas tuo, kad ne visa informacija buvo paviešinta.

    Bet aš tikiu, kad tikroji priežastis, dėl kurios jis atsisako kalbėti apie Johaną, yra ta, kad egzistuoja kažkokia paslaptis, neleidžianti jam diskutuoti šiuo klausimu, ar todėl, kad egzistuoja tam tikras lojalumas, verčiantis jį tylėti.

    Aš išsiaiškinau, kaip geriausia susipažinti su juo, ir surengiau susitikimą. Lungė šiuo metu turi Nordrheino-Vestfaleno Valstijos Policijos Akademijos Profesoriaus, ir Europos Policijos Ofiso (Europolo) Bihevioristinių Mokslų Specialaus Patarėjo titulus - departamento, kuris dar nebuvo patvirtintas, vadovo. Aš nusiunčiau jam laišką, kuriame išdėsčiau, kad renku duomenis straipsniui apie Europos profiliavimo padėtį, ir jis sutiko dėl interviu. Ar pavyks, ar ne, jam papasakoti apie Europos sėkmingiausią serijinį žudiką, priklausė nuo to, kiek įtaigiai priversiu jį apie tai prabilti.

    ---

    Susitikau su p. Lunge Briuselyje, Belgijoje, Europolo štabe, ankstyvą 2001-ųjų vasarą. Jam pasirodžius Radisono SAS Hotelio kambaryje, kurį parinkau mūsų interviu vieta, jis atrodė kaip užkietėjęs pareigūnas, kurio akys sakė, kad jis nepasitikėjo mano žurnalistiška prigimtimi, ir kad aš niekada iš tiesų nesuprasiu jo ar jo kolegų. Jis atrodė žymiai senesnis, negu nuotraukose, kurias mačiau laikraščiuose po incidentų, baltumas įsėlinęs į jo plaukus.

    - Norėčiau pradėti nuo klausimo apie jūsų dabartinį darbą. Sakoma, jūs Europolui ketinate sukurti profiliavimo komandą.

    "FTB Biheviorologijos Divizija nori, kad Europolas sektų jų pavyzdžiu; jie tikrai pasistengė mūsų atžvilgiu, bet mes, europiečių pareigūnai, tikime esant reikalui turėti profiliavimo almanachą, remiantis savo duomenimis. Todėl jie kreipėsi į mane. Pasiūlymas buvo itin dosnus, ir manau, kad tai reikšmingas darbas."

    - Kodėl Europai reikia "europietiško profiliavimo"?

    "Amerikiečiai mano, kad jų kultūra ir Europos kultūra yra tokios pačios, bet mes nesutinkame... tai viskas."

    - Ar galite man konkrečiai apibūdinti profiliavimą?

    "Paprastai kalbant, profiliavimas yra tyrimo metodas, kurio būdu patenkama į nusikaltėlio protą tam, kad nuspėtume, ką jis darys toliau, ir kada. Kitaip tariant, sukuriamas nusikaltėlio profilis... Naudojant charakteristikas to, kas palikta nusikaltimo vietoje, galima nustatyti įpročius, asmeninę gyvenseną, slaptas perspektyvas, ir galiausiai nusikaltėlio pačią asmenybę... Randamas stebinantis to paties pažeidėjo nusikaltimų pastovumas."

    - Šis metodas gan dažnai pasirodo filmuose ir knygose.

    "Bet tie filmai ir knygos iš tiesų nerodo protokolo, reikalingo sukurti tikrą profilį. Tikroji policija privalo pritaikyti šiuos metodus praktiškai, susitikti su to paties tipo baudžiamaisiais pažeidėjais, kartais paklausti jų nuomonės dėl tam tikrų dalykų, ištirti duomenis, ir net pasitelkti, tam tikrais atvejais, mokslą.

    - Ir jeigu taip padarote, pastebite, kad nusikaltėlių motyvai ir žmonių metodai Amerikoje ir Europoje skiriasi subtiliais niuansais?

    "Taip, todėl mums žūtbūt reikalingas savas profiliavimo metodas. Mes neturime jokių dykumų kaip tos Arizonoje, ir neturime jokių Didžiųjų Kanjonų. Daugelis mūsų namų yra pastatyti iš plytų ir akmenų, ne medienos. Mes turime miestus su daugiau negu tūkstančio metų senumo istorijomis, ir vos kelis dangoraižius. Mes nesitikime, kad visi moka kalbėti angliškai, ir mes nevalgome tiek daug mėsainių. Mes renkamės futbolą vietoj krepšinio, ir, svarbiausia, mes netikime, kad esame pasaulio bamba... Ir Europos serijiniai žudikai augo šitoje kultūroje, o ne Amerikoje."

    - Bet, techniškai, FTB yra daug labiau pažengusi šioje srityje.

    "Deja. Jie yra pionieriai. Net prieš FTB sukuriant savo bihevioroligijos departamentą, pirmoji sėkmingai pritaikiusi profiliavimo metodą buvo Amerikos armija. Jie pastebėjo, kaip puikiai psichiatrai nuspėdavo nusikaltėlių asmenybes, todėl jie nukreipė dėmesį, siekdami nuspėti ateities nusikaltimus. Bet Amerikos armija... specifiškai, Strateginių Paslaugų Ofisas, pasamdė Viljamą Langerį, kad sukurtų pasaulio pirmą profilį, europiečiui... Adolfui Hitleriui."

    - Dabar pakalbėkime dar konkrečiau. Kodėl kai kurie iš nusikaltėlių žudo dėl malonumo? Galiu suprasti, kodėl žmonės žudytų iš neapykantos ar keršto, žudytų, norėdami pavogti tam tikras vertybes, ir net kai kuriais atvejais žudytų iš alkio, dėl maisto. Bet nužudyti visišką nepažįstamą žmogų dėl malonumo... šito aš nesuvokiu.

    "Suprantama. Jūs tiesiog per daug nesistengiate... Nediskriminuojantys nusikaltėliai ir aistros žudikai, paprastai yra patyrę skriaudą savo vaikystėje. Dažniausiai tai smurtas nuo tėvų ar tėviškų figūrų rankų. Taigi, jie užauga su tikimybe atlikti tuos pačius veiksmus, kaip ir jų tėvai... šiuos dalykus dauguma žmonių gali suprasti. Sakėte, kad galite suprasti tuos, kurie žudo iš neapykantos. Tie, kurie žudo dėl malonumo, žudo iš neapykantos savo tėvams, ar tiems, kurie juos išnaudojo. Tik tiek, kad šiais atvejais jų pykčio taikinys tampa daugiau negu specifinis asmuo; jis išauga iki visų moterų, ar visų vaikų, ar visų homoseksualų."

    - Šito aš ir nesuprantu. Juos neišnaudojo moterys, ar vaikai, ar homoseksualai. Kodėl jie nukreipia savo pyktį link tų žmonių, o ne tų, kurie iš tikrųjų juos nuskriaudė?

    "Pyktis yra pakeista troškimo kontroliuoti kitus forma. Jie pasiduoda savo pykčiui tam, kad kontroliuotų kažką. Jie nenori keršyti tiems, kurie juos išnaudojo. Jie nori priversti kitus pažinti tą patį skausmą, kurį jie patyrė, jie nori laikyti kitų likimą savo rankose, jie nori pažinti džiaugsmą ir malonumą. Seksualinis susijaudinimas persipyna su visais šiais trimis dalykais... ir daugelis iš tų nusikaltimų tampa seksualinėmis žmogžudystėmis."

    - Bet, palaukite. Ar sakote, kad neapykantos, troškimo kontroliuoti ir seksualinės agitacijos kombinacija sukuria nediskriminuojančius seksualinius žudikus?

    "Taip. Taipogi tiesa, kad daugeliu atveju prievarta, kurią patiria šie malonumų žudikai, yra seksualinės prigimties... Nuo jaunumės, šie žmonės yra kontroliuojami ir išnaudojami savo žalotojų kaip objektai ar įrankiai. Net kai jie tampa suaugusiais, jie nesuvokia kitų žmonių, sugebančių patirti panašias emocijas... skausmą, agoniją, pažeminimą, liūdesį, baimę. Jie mato tik gyvulius, kaip jūrų kiaulytes moksliniame eksperimente. Ir greičiausias bei pats efektyviausias būdas palenkti šiuos gyvulius yra seksas."

    - Kodėl taip yra?

    "Orgazmas sekso metu sukuria pirminę iliuziją, kad žiūri į save iš daug aukštesnės perspektyvos, kad esi visiškoje savo gyvenimo kontrolėje... Verčia pasijusti taip, tarsi būtum dievas. Tie, pakilę iki šio taško, tiki, kad gali visiškai kontroliuoti savo aukas."

    - Kaip tai pereina į žmogžudystę? Patenkinus sekso tikslą, aiškiai nėra reikalo žudyti.

    "Kontroliuoti kitą asmenį yra savo paties deliuzijų primetimas jam. Visi turi seksualinių fantazijų, kurių garsiai neaptaria. Malonumų žudikų deliuzijos ir fantazijos yra ypatingai žiaurios ir iškrypusios."

    - Ir taip reprodukcijos aktas tampa jos priešingybe, žmogžudystės aktu...

    "Žmonės priskiria veiksmus, keliančius malonumą, prie tabu tipo. Ir aš tikiu, kad veiksmai, prie kurių skiriama tabu etikete, yra ritualo formos... kurios suteikia žmonėms antžmogiškų galių iliuziją... visišką savęs ir kitų kontrolę... priartėjimą prie Dievo. Vienas yra seksas. Kitas yra narkotikai... Kaip manote, koks yra paskutinis?"

    - (tyla)

    "Didžiausias tabu, kokį žmogus gali atlikti... yra žmogžudystė."

    - Suprantu, kad tie, kurie patiria fizinę ir seksualinę prievartą, turi potencialo tapti malonumų žudikais. Bet egzistuoja daugybė žmonių, kurie net ir patyrę tai, užaugę tampa pavyzdingais piliečiais, ir taip pat egzistuoja malonumų žudikai, kurie yra patyrę labai mažai šitokio smurto. Kokia jūsų nuomonė šiuo atžvilgiu?

    "Tam reikia suprasti dvi šalutines žmonių rasės puses. Pirma, prievartos metodas. Jis neprivalo būti žiaurus ar seksualinis savo prigimtimi. Tėvas ir motina ignoruoja savo vaiką, atima iš vaiko ambicijas, bara vaiką už kvailumą, arba naudoja suaugusiųjų logiką prieš savo vaiką, kas įgalina smurtą. Savo vaiko atskyrimas be jokios paaiškinamosios pagalbos ar pagyrimo yra tiesus kelias įtikinti tą vaiką, kad jo gyvenimas neturi prasmės. Net vaikas, kuris gauna vieną kitą pagyrimą, turi galimybę išsiskirti kažkokio talento pagalba, o tie, kurie gauna pastovų padrąsinimą, gali jaustis pasitikinčiai, pasiekti sėkmę, ir tapti pirmaujančiais visuomenės nariais. Kadangi netiki esą beverčiai, jiems nebūtina kelti kumštį ar atsimokėti kerštu prieš likimą ar pasaulį bendrai... Manau, kad dabar suprantate, kad malonumų žudikai ir nediskriminuojantys žmogžudžiai pasirenka pyktį ir žudo kitus, nes tiki esą nemylimi Dievo, likimo ar visuomenės. Tam, kad smogtų nematomam priešui, jie privalo įvelti kitus. Tarsi perspėjimas likimui \'nekibti prie manęs\'."

    - Ir kokia kita pusė?

    "Ką tik mano pateiktas paaiškinimas yra išoriniai veiksniai, kurie turi įtakos asmeniui. Kita lygties pusė yra aspiracijos ir svajonės, kurios egzistuoja natūraliai kiekviename žmoguje. Rizikuodamas pasirodyti kontroversišku, manau, kad baisiausios, kraują stingdančios žmogžudystės yra tų, kuriems nepavyko tampi didžiomis asmenybėmis. Tie, palikę vardą istorijoje savo didžiais žygiais ar baisiais nusikaltimais, yra tarsi dvyniai, gyvenantys priešingose pasaulio pusėse. Jie turi panašumų... Tie, padarę neįsivaizduojamas žudynes, ir tie, pasiekę didžius dalykus, abu turi milžiniškas fantazijas, svajas ir ambicijas savo širdyse. Kadangi abu slepia tokius gigantiškus siekius savyje, jie niekada nėra patenkinti, ir jie niekada nepasiduos, neišvydę išsipildant savo svajonėm. Kuo didesnės viltys ir norai asmenyje, tuo labiau jie sugebės pasiekti aukštumų, tapdami baisiais nusikaltėliais. Troškimų turėjimas yra gebėjimas duotas nuo gimimo, bet ar šioms aspiracijoms bus lemta pražysti priklauso nuo vieno aplinkos. Priklauso nuo to, ar kas nors pasako jums, kad turi teisę gyventi ar ne."

    - Ar manote, kad Adolfas Hitleris atitinka šį žmogžudžio tipą?

    "Adolfas Hitleris nebuvo malonumų žudikas, bet tikiu, kad jie dalinosi daug panašių savybių. Jis tikriausiai praleido vaikystę be jokių naudingų paskatų. Jeigu būtų pasiekęs savo viltis suaugusio amžiaus, patekęs į meno mokyklą ir įsitvirtinęs kaip artistas, jis tikriausiai nebūtų troškęs tapti Fiureriu. Bet tuo gyvenimo tarpsniu, jis dar nebuvo niekieno pripažintas. Jis niršo prieš Likimą, kuris atsisakė jį sukurti ypatingu. Jis prisiekė kerštui prieš Dievą."

    - Bet netgi jeigu tai tiesa, jis neatrodo panašus į seksualinį žudiką...

    "Moterys, su kuriomis Hitleris turėjo ryšių, buvo daugiausia tos, kurios nusižudė ar patyrė priešlaikines mirtis... Bet yra tiesa, kad jis neturėjo stipraus seksualinio instinkto."

    - Tuomet kokio tipo žudikas jis yra?

    "Jis yra ne tiek žmogžudys kiek smegenų plovėjas. Jis išnaudojo kitus, kad jie žudytų vietoj jo... Hitleris turėjo genialų talentą įsiskverbti į kitų protus ir valdyti juos savo nuožiūra. Su šia savybe, trys tabu, kuriuos minėjau anksčiau - seksas, narkotikai ir žmogžudystė - tampa nebereikalingi. Tuo laiku vienas turi kai ką daug daugiau."

    - Ką turite galvoje?

    "Argi totali kito asmens manipuliacija nėra aukščiausia kontrolės forma? Kad tai pati savaime yra Dievo galia."

    - Atrodo, kad turite skvarbių įžvalgų apie šiuos žudikus - turiu galvoje, smegenų plovikus.

    ---

    Šią akimirką, prisimenu pastebėjęs Lungės rankos pirštus barškinant į stalą tarsi jis liestų pianino arba spausdinimo mašinėlės klavišus. Jis išsišiepė taip lyg žvelgtų į itin nerangų studenčioką, ir tarė:

    "Manau, kad mes pagaliau pasiekėme pagrindinę temą, p. Vebėri."

    Ligi pat tos akimirkos, maniau, kad tykiai ir natūraliai kreipiau pokalbį link Johano temos. Tikėjau, jog tuoj pasieksiu šio interviu tikslą.

    Man ieškant atsakymo, jis prabilo:

    "Lapkričio 14-tą, Salzburge, Austrijoje; Šv. Ursulos Ligoninės budintis daktaras, seselė ir registratorius buvo nugalabyti, vėlų vakarą. Juos nudėjęs žmogus pats nusižudė nusikaltimo vietoje... Gustavas Kotmanas. Jis buvo ieškomas dėl septynių porų žmogžudystės kirviu kaltinimų. Aštuonios dienos prieš šį incidentą, senyvo amžiaus žmogus miesto gyvenamuosiuose rajonuose mirė nuo to, kas atrodė kaip savižudybė. Vyro vardas buvo Molkė... bet vėliau buvo išaiškinta, kad tai pseudonimas, ir jo tikrasis vardas buvo Jaroslavas Čarekas - buvusios Čekoslovakijos vyriausybės biurokratinis šulas, dabar ieškomas Amerikos, Britų ir Čekų policijos, tarp daugelio kitų. Nužudymo naktį, žmogus aplankė Šv. Ursulos ligoninę, dėl kulkos žaizdos, atsiradusios nuo ginklo, kurį jis nešiojosi apsaugai. Daktaras, aptvarstęs sužeidimą, pranešė policijai, bet žmogaus pėdos iki to laiko buvo jau atvėsusios. Policijai pradėjus paiešką dėl ryšio tarp šio žmogaus ir Čareko žmogžudystės, klausiant ar yra kitų liudininkų ligoninėje tuo metu, apstulbo sužinojusi, kad visi liudininkai buvo žudiko kirviu aukos."

    Jis padarė pauzę ir ramiai, triumfuojančiai šyptelėjo.

    "Austrijos policija manė, kad visi mirę liudininkai buvo nelaimingas sutapimas, bet jūs nesutinkate. Visgi, koks gali būti ryšys tarp žmogaus, kuris užsiima žudymu kaip profesija, ir žmogaus, kuris žudo dėl malonumo? Kodėl skerdikas kirviu Kotmanas nužudė tik tuos tris liudininkus, ir tuomet pats save...?"

    - Jūs visiškai teisus, - pripažinau.

    P. Lungė ėmė barškinti pirštais greičiau ir toliau tęsė.

    "Imi spėlioti, ar kas nors panašaus nenutiko praeityje. Iš karto randi atsakymą. Taip, 1998-ųjų Johano byla, Vokietijoje."

    - Nepaisant to, kad buvote Johano bylos centre, kol kas vengėte apie ją komentuoti. Galbūt jūs tylėjote dėl tų, kurie buvo paveikti šio tyrimo, ar galbūt po visu tuo slypi itin šokiruojanti tiesa... Todėl tai ir buvo vienintelis būdas, kuriuo galėjau jus prisivilioti, - paaiškinau atsidusdamas, o jis nutaisė įsižeidusiojo veidą, bet tolesni žodžiai mane nustebino.

    "Priežastis, dėl kurios nesakau nieko apie Johano bylą, nėra dėl atsargumo ar konfidencialumo. O todėl, kad buvau visiškai ir galutinai sugniuždytas tyrimo. Priešingai tam, ką sako pasaulis, jeigu nebūčiau atsidūręs tyrimo centre, nebūčiau išsprendęs bylos. Aš buvau tiek pat sutrikęs ir apgautas dėl piešiamo portreto žmogaus, vardu Johanas, kaip ir visi kiti."

    Tolesni jo žodžiai dar labiau mane nustebino.

    "Puiku. Aš atsakysiu jūsų klausimus apie Johano bylą. Mainais į informaciją apie bylą Austrijoje."

    Papasakojau jam detaliai viską, ką žinojau apie Kotmano trijų ligoninės darbuotojų žmogžudystes. Kotmano gyvenimą, paslaptingo senolio iš Čekų Respublikos kūną ir gudrų jo paslėpimą, ir apie sužeistąjį žmogų, kuris apsilankė ligoninėje netrukus po senolio mirties - įskaitant smulkmenas nepraneštas žiniose. P. Lungė sėdėjo tyliai ir klausėsi mano istorijos. Visą tą laiką, jo pirštai nenumaldomai tarškino nematoma klaviatūra.

    Man baigus kalbėti, jis tęsė interviu kaip pažadėjęs, paliesdamas Johano bylą...

    - Pirmiausia, papasakokite apie tai, kaip įsivėlėte į Johano bylą.

    "Kaip žinote, BKA yra Vokietijos FTB ekvivalentas... organizacija, kuri tiria nusikaltėlių bylas, kurios nutinka po visas nacijos valstijas, bet tik dalimi valdžios, lyginant su Amerikos agentūra. Aš paprasčiausiai buvau pakviestas kaip vietinės policijos patarėjas per 1986-ųjų trijų tarybos narių nunuodijimo tyrimą Eislerio Memorialinėje Ligoninėje Diuseldorfe."

    - Ir kokios buvo pirmos jūsų mintys dėl bylos?

    "Žmogžudystės metodas buvo sumanus, bet nesugebėjau įžvelgti nieko daugiau, negu priešiškumas."

    - Koks buvo pirminis įspūdis, sutikus Dr. Tenmą?

    "Genialus smegenų chirurgas, kurio padėtis ligoninėje ir sužadėtuvės su direktoriaus dukra buvo nugvelbti nuo jo prieš pat žudynes. Niekada anksčiau neteko profiliuoti japono, bet supratau, kaip lengva įsivilkti į jo asmenybės rūbą. Jis jautė pagiežą ligoninės direktoriui."

    - Kodėl jūs nesulaikėte Dr. Tenmos? Policija turėjo pakankamai vietos jo apklausos manevravimui.

    "Sekė neįtikėtinas fizinių įrodymų trūkumas. Ir dvelkė intelektualiniu nusikaltimu... nusikaltimu, kuris kyla iš interesų konflikto tarp nusikalstamojo ir aukos. Maniau, kad praėjus tam tikram laikui, asmuo, kuris išpešė daugiausia naudos iš žudynių, pasirodys saulės šviesoje."

    - Ir jūs girdėjote apie ligoninės dvynius vaikus pacientus, kurie dingo be žinios.

    "Taip. Tuo metu, mes laikėme vaikų dingimą, kaip ir Liebertų sušaudymą, Rytų Vokietijos problema. Tai buvo, žinoma, prieš Berlyno Sienos nuvertimą."

    - Ką jūs galvojote ir darėte dėl šios bylos per devynerius metus tarp žmogžudysčių ir naujos bylos, kuri įvyko Niū Raino Generalinėje Ligoninėje?

    "Tiesa, kad tuo metu dalyvavau kitose bylose, bet aš niekada neužmiršau Tenmos. Jaučiau, jog byloje atsiras aiškumų. Ir tariau sau, kad atėjus laikui, neleisiu jam pabėgti nuo manęs."

    - Ir, kaip įtarėte, atsirado aiškumų. Man žinoma, kad jūs atsitiktinai dirbote prie pagarbaus amžiaus porų žmogžudysčių bylos, kur vienas iš įtariamųjų buvo Dr. Tenma.

    "Tiesa. Pagarbaus amžiaus porų žmogžudystės per Vokietiją buvo užmaskuotos kaip vagystės, bet aš tuo netikėjau. Buvo akivaizdu, jog veikė keli žmonės, ir vienas iš jų jau buvo ieškomas. Vyras, vardu Afolfas Junkersas, kuris veikė kaip grupuotės spynadarys. Mes gavome pranešimą, kad partrenktas mašina Diuserdorfe, jis atsidūrė Niū Reino Generalinėje Ligoninėje, todėl aš ten ir nuvykau. Ir tada aš vėl susitikau su Dr. Tenma."

    - Ir jūs vis apsilankydavote ligoninėje tam, kad apklaustumėte Junkersą, prieš jam pabėgus iš ligoninės vieną naktį, ir buvus nušautam. Policijos pareigūnas, kuris stovėjo sargyboje, buvo nunuodytas, ir Tenma žengė pirmyn, pripažindamas matęs šaudynes.

    "Išgirdęs, kad nuodai, vartoti sargo nužudymui, buvo raumenų relaksantai, pastebėjau panašumą tarp nuodų, vartotų trijų daktarų nužudymui, prieš devynerius metus. Ir vienintelis įtariamasis buvo Tenma."

    - Ką manėte apie Tenmos istoriją... Kad visos žmogžudystės buvo darbas Johano, vyresniojo dingusių dvynių vaikų brolio?

    "Iš ypatingos šios bylos prigimties, aš peržvelgiau savo nuomonę dėl Tenmos charakterio. Jo pirmutinės žmogžudystės buvo atliktos iš neapykantos ir keršto, bet dabar jis tapo malonumų žudiku. Jis susikūrė vidinę asmenybę, vardu Johanas, ir tai buvo Johanas, kuris įvykdė žmogžudystes per jį. Iš artimesnio žvilgsnio, tai buvo Johanas, kuris tapo jo nuosmukio priežastimi prieš devynerius metus, taigi jis karštai kaltino viską dėl Johano, Tenmos sukurtai dvilypei asmenybei... Jis sirgo disociatyvaus indentiteto sindromu."

    - Ar manėte, kad pagarbaus amžiaus porų skerdynės buvo jo darbas, taip pat?

    "Tuo laikotarpiu, maniau, kad tai absurdiška. Bet kai Fortneriai ir Heidelbergo Pilies sodininkas mirė, aš iškėliau šią tikimybę. Įrankis, naudotas pasmaugti sodininko kaklą, buvo Tenmos kaklaryšis."

    - Bet ar įmanoma, kad žmogus, gyvenęs normalų, įstatymams paklusnų gyvenimą, staiga transformuotųsi į serijinį žudiką?

    "Serijiniai žudikai dažniausiai rodo simptomus nuo jauno amžiaus, bet neįprasta, kad bylos prasideda jiems perėjus 30-uosius metus."

    - Tuomet paskelbėte Dr. Tenmos arešto orderį, ir jis pabėgo. Ką jūs manėte apie Niną, Fortnerių dukrą? Ji taip pat dingo.

    "Aš maniau, kad tikriausiai Tenma ją nužudė."

    - Tuo sekant, Tenma buvo pastebėtas Verdene ir Berlyne, bet policija nesugebėjo jo areštuoti.

    "Atvirai kalbant, aš maniau galįs jį laisvai sučiupti. Bet apklausęs buvusį samdinį, kuris išmokė Tenmą kaip naudoti ginklą, pakeičiau savo nuomonę. Aš supratau, kad Tenma turėjo gebėjimą užsitarnauti pagarbą ir pagalbą iš tų, su kuriais susidėdavo."

    - Sklando gandai, kad ėmėtės sekti Tenmą daug artimiau po to, kai jūsų veiksmai Boltzmano byloje paliko jus laikinai be jokio kito darbo...

    "Tai tiesa, tam tikru atžvilgiu. Dėl to, aš buvau nušalintas nuo kelių bylų, kurias tuo metu tyriau, priežiūros. Kadangi dirbau be poilsio iki to laiko savo karjeroje, mano šeimos situacija buvo beviltiška. Mano bosas tuo metu man gan aiškiai išrėžė: \'Tau nieko nebeliko.\' Be abejonės mano kolegos manė, kad aš kaip elitinis tyrėjas patyriau nuopolį. Visgi, mane tai tenkino, ir nelaikau to drąsos paraiška. Tai reiškė, kad galėjau visą dėmesį skirti žavingai Dr. Tenmos personai."

    - Po to, jūs išsiaiškinote, kad dar vienos pagarbaus amžiaus porų žmogžudystės Hamburge buvo kito asmens darbas. Tuo metu, jūs susidūrėte su Dr. Tenma, bet jis nuo jūsų pabėgo.

    "Jis nebuvo silpnas žmogelis kaip anksčiau. Kad ir kaip keista, jo branda buvo neįtikėtina."

    - Jūs tuomet aplankėte Tenmos kolegijos klasioką, Dr. Rudį Gileną. Jūs pasinaudojote jo tikėjimu, kad Tenma nekaltas, sužinodamas, jog pastarasis Miunchene. Ar jūs įtarėte Tenmą?

    "Taip."

    - Net po to, kai perskaitėte Gileno ataskaitą apie Tenmą?

    "Taip. Išvydęs žinutę, kurią tariamai paliko Johanas... žinutę, kuri sakė, \'Pažvelkite į mane, pažvelkite į mane, monstras manyje užaugo toks didelis\', maniau, kad tai tik įrodė Tenmos daugialypę asmenybę. Iki tol, kai nuvykau į Miuncheną, ir susipažinau su Japonijos verslininku, bei atradau įdomią Čekijos pasakų knygą, pavadintą "Bevardis Monstras". Joje buvo pasažas, su tokiu pačiu tekstu, ir kažkas manyje pradėjo keistis."

    - Visgi, kai Tenma bandė nužudyti Johaną Miuncheno Universiteto bibliotekoje, jūs manėte, kad jis kesinosi į Šuvaldą, didžiausią pietryčių Vokietijos finansininką.

    "Tikrai taip. Bet bibliotekai supleškėjus ir mums gavus buvusių asmenų ataskaitas, teko pripažinti, kad mano vidinė logika turėjo per itin daug spragų."

    - Kada pradėjote fiziškai jausti Johano egzistenciją?

    "Johano egzistenciją... Neketinau tikėti tokiu įsivaizduojamu dalyku. Neegzistuoja joks žmogus, nepaliekantis paskui save pėdsakų, o jeigu ir egzistuotų, jis būtų Velnias. Bet tokio dalyko nėra. Todėl, nėra jokio nepagaunamo žmogaus. Bet tuomet, kai aplankiau tariamai buvusį Johano kambarį, pajutau tai. Pajutau, kad šiame pasaulyje egzistuoja žmogus, kurio nėra."

    - Todėl jūs pranešėte apie savo ilgalaikes atostogas, ir patraukėte į Prahą.

    "Taip. Viena to priežastis buvo surasti daugiau informacijos apie Emilį Šėbe, \'Bevardžio Monstro\' autorių. Kita priežastis buvo trijų Čekijos policijos pareigūnų nunuodijimas azoto rūgštimi."

    - Jokia žinių tarnyba per daug nesigilino į knygos esmę.

    "Jie nežinojo nieko apie ją. Emilis Šėbe... Jakubas Faroubekas... Klausas Popė... visi skirtingi to paties autoriaus slapyvardžiai. Egzistavo kažkas įtartino kiekviename jo darbe, paliekantis burnoje blogą skonį. Bet kokį efektą jis turėjo skaitytojui, kokią žinutę, jeigu tokia buvo, ir koks buvo autoriaus ketinimas... tai aiškiai buvo meno kūrinys su nepamirštamu poskoniu, bet neliko nieko tokio, kas buvo pasakyta aiškiai. Net nebuvo aišku, kas Šėbe yra pats."

    ---

    Bet p. Lungė pagaliau sugraibė kontūrus, duomenis apie Johaną, Prahoje. Johano egzistencija buvo įrodyta, bet kur monstras gimė, ir kur jis keliavo...? Aš ėmiau laisvai spekuliuoti. Tuo metu aš nusprendžiau išsiaiškinti šiuos reikalus, kai aplankiau Čekijos Respubliką. Ir, kaip paaiškinsiu vėliau, ši pasakų knyga ir jos autorius, Emilis Šėbe, buvo pačiame šios bylos centre...

    Kaip eks-Inspektorius Lungė žadėjo, jis atpasakojo jam žinomus ir jo apmąstytus dalykus savo gąsdinančiai tikslia atmintimi. Lungė teigė, jog Johanas pasišaipė iš jo gebėjimų, bet mane palenkė jo parodyta intuicija, ir aš tikėjau, kad be jo, ši byla niekada nebūtų buvusi išspręsta.

    Interviu einant į pabaigą, aš paklausiau jo apie smegenų plovimą - kaip yra įmanoma manipuliuoti ir kontroliuoti kitą asmenį taip įtaigiai?

    "Viskas paprasta," p. Lungė tarė. Jis paklausė manęs, kur aš šiuo metu gyvenu. Man atsakius, kad Vienoje, jis pridėjo: "Tuomet, ar galėtumėte nupiešti man tikslų miesto žemėlapį, rodantį visus kelius?" Aš tarškinau galvą, bandydamas susidaryti mentalinį Vienos žemėlapį, ir ėmiau piešti paprastą žemėlapį į savo bloknotą, jam atidžiai stebint mano veido išraiškas. Pripažinus pralaimėjimą, tarus, jog man neįmanoma nupiešti tikslaus žemėlapio, jis paėmė, ką aš nubraižiau.

    "Koks Vienos rajonas čia?" Jis užklausė.

    Aš baikščiai pasakiau, kad tai buvo kvartalas, kur gyvenau, ir jis tarė: "Tuomet jums, tai yra miesto centras; ne, pasaulio centras," ir jis pažvelgė į mane. "Įsivaizduodamas vietą, Vienos pavadinimu, naudojate savo gyvenamąją vietą kaip atspirties tašką, ir mąstote apie kelius ir vietas, su santykiu nuo jūsų lokacijos... Ir net gavęs tikrą Vienos žemėlapį, jūs tikriausiai matytumėte savo kvartalą kaip centrą."

    Kai aš linktelėjau, parodydamas, kad supratau, ji tęsė: "Pačiame proto centre, kaip ir žemėlapyje, glūdi jūsų ego pagrindas - jūsų identitetas."

    Aš vėl linktelėjau.

    "Bet staiga, jūsų koordinačių ašis yra pašalinama. Neegzistuoja jokia šio centro prasmė... egzistuoja daug tikslesnis jūsų širdies centras. Tai yra realybė to, ką mes vadiname smegenų plovimu." Jis šyptelėjo. "Ir kai žmogaus esaties protinė ašis yra pašalinama ir prarandama, jūs švelniai ir atsargiai suviliojate juos žodžiais, neduodami jiems galimybės mąstyti, pasiūlydami jiems naują gyvenamąją vietą... Jūs pastebėsite, kad žmogus seka instrukcijas bet ko, kas duoda jiems šiuos naujus namus... Jie tampa stebėtinai romūs."

    - Aš suprantu, kad tai sunkus klausimas, bet kokie dabartiniai jūsų jausmai dėl Dr. Kenzo Tenmos?

    (Jo pirštų judėsiai liovėsi)

    "Aš jo atsiprašiau. Ką daugiau galėjau pasakyti? Manau, kad rašytojas kaip jūs rastų tinkamesnius žodžius? Jeigu taip, pasakykite, kokie jie."

    ---

    Padėkojau p. Lungei. Jis nuoširždiai atsakė į visus mano klausimus. Mums pakilus, jis tarė man.

    "Jūs manote, kad egzistuoja dar vienas monstras, kuris buvo mokomas taip pat kaip Johanas, Čekoslovakijoje ar Rytų Vokietijoje."

    Pasakiau, kad taip.

    "Ir šis monstras manipuliavo Kotmanu tam, kad nužudytų liudininkus..."

    Aš vėl linktelėjau.

    "Jeigu toks monstras iš tikrųjų egzistuoja, jūsų gyvybė kabo ant plauko," tarė Lungė.

    Suprantu. Bet aš noriu išsiaiškinti tiesą, atsakiau.

    "Bet jeigu tas monstras realus, jis ne toks kaip Johanas... pastarasis buvo ypatingas," Inspektorius Lungė tęsė.

    Paklausiau, kuo jie skiriasi.

    Buvęs detektyvas atsakė: "Johanas buvo apdovanotas antžmogiškais smegenų plovimo gebėjimais, bet jis taip pat atsisakė savo troškimų vieną po kito... Retas nusikaltėlio tipas. Tarsi... tarsi Buda, kurį traukia naikinimas."

    Aš nepraleidau pirmo ir vienintelio baimės ženklo, kuris šmėstelėjo jo veide.

Redagavo: Svoloč

    Prologas

    Kada aš lioviausi tikėti Santa Klausu? Tiesą sakant, šis kvailokas klausimas neturi jokios svarbos. Visgi, jeigu paklaustumėte manęs, kada aš lioviausi tikėti, kad senis, vilkintis raudonąjį kostiumą, yra Santa, užtikrintai atsakyčiau: niekada netikėjau Santa, niekada. Aš žinojau, kad Santa, pasirodęs per mano darželio Kalėdų vakarėlį, yra apsišaukėlis, ir, dabar pagalvojus, kiekvienas iš mano grupiokų taip pat nepatikliai žvelgė į mūsų mokytoją, kuris apsimetė Santa. Nors niekada nemačiau, kaip mamytė bučiuoja Santą Klausą, jau turėjau savo įtarimų dėl egzistencijos senio, kuris dirbo tik per Kūčias.

    Visgi, man prireikė šiek tiek ilgiau laiko, kad suvokčiau, jog ateiviai, keliautojai laiku, vaiduokliai, pabaisos ir esperiai toje specialiųjų efektų pilnoje „geriečiai versus blogiečiai“ animacijoje iš tikrųjų neegzistavo. Ne, palaukit, turbūt supratau, tiesiog nenorėjau to pripažinti. Giliai širdyje troškau, kad tie ateiviai, keliautojai laiku, vaiduokliai, pabaisos, esperiai ir blogio organizacijos netikėtai atsirastų realybėje. Palyginus su šituo nuobodžiu, tipišku mano gyvenimu, pasaulis tose įspūdingose laidose atrodė daug linksmesnis; aš taip pat troškau jame gyventi!

    Troškau išgelbėti merginą, pagrobtą ateivių ir įkalintą kupolo formos tvirtovėje. Troškau pasitelkti į pagalbą drąsą, inteligenciją ir patikimą lazerinį ginkliuką kovai prieš piktadarius iš ateities, bandančius pakeisti istoriją savo pačių labui. Troškau būti šamanu, tremiančiu demonus ir pabaisas vienu burtažodžiu, kovojančiu prieš mutantus ar aiškiaregius iš blogųjų organizacijų, susiremančiu telepatiniuose mūšiuose!

    Bet palauk, nusiramink. Jeigu mane iš tikrųjų užpultų ateiviai, ar dar kas nors, kaip išvis sugebėčiau apsiginti nuo jų? Juk neturiu jokių ypatingųjų galių!

    Ką gi, tuomet: vieną dieną, paslaptingas naujokas perkeliamas į mano klasę. Tik jūs nežinote, kad jis yra ateivis arba atvyko iš ateities, ir turi telepatinių gebėjimų. Kai įsivelia į kovas su blogiečiais, viskas, ką man reikia daryti, tai palaikyti jo karo kampaniją. Jis susitvarkys su visais, o aš galėsiu būti jo nevėkšla pagalbininkas. Dieve šventas, tai nuostabu, aš tikras genijus!

    O jeigu tai nepavyks, galbūt: vieną dieną, paslaptinga galia pabunda manyje, kažkas panašaus į telekinezę arba aiškiaregystę. Atrandu, kad daugelis kitų žmonių šiame pasaulyje taip pat turi panašių galių, ir tuomet mane užverbuoja kokia nors paranormali visuomenė. Aš tapsiu šios organizacijos dalimi ir sergėsiu pasaulį nuo blogųjų mutantų.

    Deja, realybė yra neįtikėtinai žiauri... Nieko neperkėlė į mano klasę. Niekada nemačiau NSO. Kai nusidangindavau į vietas, kur hipotetiškai turėtų vaidentis, niekas nepasirodydavo. Po dviejų valandų intensyvaus stebėjimo, mano pieštukas nepajudėjo nė per vieną milimetrą, o spoksant į klasioko galvą, jo mintys taip pat nepaaiškėjo. Jaučiausi paniręs į depresiją dėl to, kokie statiški liko fizikos dėsniai. Nustojau žvalgytis NSO ir kreipti dėmesį į paranormalias TV laidas, nes galiausiai įtikinau save, kad tai neįmanoma. Pasiekiau tašką, kai jaučiau vien nostalgiją tiems dalykams.

    Po pradinės mokyklos, visiškai išaugau iš to fantazijų pasaulio ir tapau totaliai įsispyręs į realybės šliures. Nieko nenutiko 1999, nors vyliausi šiek tiek, kad kas nors įvyks; žmonija negrįžo į Mėnulį ir net neapsigyveno toliau jo. Tikriausiai, iš to kaip reikalai klostosi, jau būsiu seniai miręs, prieš pasitaikant galimybei užsisakyti kelionę iš Žemės į Kentauro Alfą. Tokioms niūrioms mintims užplūdus mano smegenis, tapau tipiškas, nerūpestingas vidurinės mokyklos studenčiokas. Iki dienos, žinoma, kai sutikau Suzumiyą Haruhį.
    1 Skyrius

    Ir taip, aš įstojau į vidurinę mokyklą savo rajone. Iš pradžių gailėjausi šio sprendimo, nes mano naujoji mokykla kiurksojo ant labai aukštos kalvos. Net pavasario laikmečiu, studentai sukaisdavo ir suprakaituodavo vien lipdami stačiu keliu – aiškiai mano ketinimui “nerūpestingai striksėti į mokyklą” buvo lemta nugrimzti į nebūtį. Kiekvieną kartą tai prisiminus ir faktą, kad reikės kartoti tą pačią procedūrą diena iš dienos dar kitus trejus metus, aš nusilpdavau ir puldavau į depresiją.

    Šiandien šiek tiek pramiegojau. Galbūt todėl žingsniavau daug greičiau ir galbūt todėl buvau toks pavargęs. Galėjau atsibusti dešimčia minučių anksčiau, bet, kaip visi žinote, geriausiai miegama prieš pat atsikeliant. Nenorėjau atsisakyti brangių 10 minučių, todėl susitaikiau su mintimi, jog teks kartoti šią rytinę mankštą dar trejus metus. Tikra depresija.

    Laiką švaistančios priėmimo ceremonijos metu nuovargis buvo mano vienišos melancholijos veide priežastis. Visi kiti nešiojo “šviežios pradžios” žymes veiduose; žinote, unikalų “viltingą, bet persmelktą neužtikrintumo” žvilgsnį, kurį kiekvienas naujokas turi, kai pirmą kartą įžengia į mokyklą. Man tai negrėsė – daugelis senesniųjų klasiokų iš buvusiosios mokyklos taip pat persikėlė į šią vietą. Kas be ko, čia taip pat atsibeldė keli mano draugai. Taigi, aš neatrodžiau nei susirūpinęs, nei susijaudinęs, kaip kiti žmonės.

    Vaikinai vilkėjo sportines striukes, o merginos – jūreivių uniformas. Oho, na ir keista kombinacija. Galbūt ant pakylos rėžiantis kalbą, kuri sukelia knarkimą, direktorius turėjo kažkokį fetišą jūreivių uniformoms. Kol galvojau apie šiuos beverčius dalykus, idiotiška ceremonija pagaliau baigėsi. Aš – kaip ir kiti mano ne tiek valingi nauji klasiokai – įžengiau į 1-5 klasę.

    Mūsų auklėtojas, Okabė, su savo prieš veidrodį kas valandą ištreniruota šypsena, atsistojo klasės priekyje ir prisistatė. Iš pradžių pasisakė esąs fizkultūros mokytojas, atsakingas už mokyklos rankinio komandą. Tuomet jis išdėstė, kad universitete žaidė rankinį ir net laimėjo čempionatą, o šiai mokyklai rimtai stigo rankinio žaidėjų, todėl bet kas naujai prisiregistravęs iš karto taptų reguliariu žaidėju. Ir tuomet įsmeigė vinį pasakydamas, kad rankinis yra pats įdomiausias sportas pasaulyje, ar kažką panašaus. Kai tik pagalvojau, jog tai niekada nesibaigs, jis staiga leptelėjo:

    - Dabar prisistatysite jūs!

    Šis dalykas buvo gana įprastas, taigi, aš nenustebau.

    Vienas po kito žmonės kairėje klasės pusėje ėmė prisistatinėti. Jie pakeldavo ranką, tuomet pasisakydavo vardą, savo senosios mokyklos pavadinimą, ir kitą trivialų mėšlą, kaip hobi ar mėgstamiausią maistą. Kai kurie niurnėjo, keli gana įdomiai prisistatė, kiti pasakojo anekdotus, kurie keliais laipsniais sumažino klasės temperatūrą. Skirtingiems žmonėms prisistatant, vis artėjo ir artėjo mano eilė. Jaudinausi! Visi turėtų suprasti, kaip jaučiausi, ar ne?

    Po to, kai sugebėjau baigti savo detaliai apgalvotą, minimalaus ilgio prisistatymą, kuo mažiau kliūdamas už žodžių, atsisėdau, jausdamas palengvėjimą, kad baigiau kažką nemalonaus, bet būtino. Asmuo už manęs atsistojo savo eilei ir – ak, tikriausiai neužmiršiu to likusį savo gyvenimą – išrėžė žodžius, kurie vėliau tapo ilgų diskusijų tema.

    - Mano vardas yra Suzumiya Haruhi. Aš lankiau Rytų Vidurinę.

    Iki šio momento prisistatymas atrodė normalus, todėl nesivarginau net žvilgtelėti į ją. Tiesiog spoksojau į priekį ir klausiausi jos skardaus balso.

    - Tipiški žmonės manęs nedomina. Jeigu kas nors čia yra ateivis, keliautojas laiku, slaideris ar esperis, tuomet susiraskite mane! Viskas.

    Išgirdęs tai, tiesiog negalėjau neatsisukti.

    Ilgi ir glotnūs juodi plaukai. Meilus veidas, kupinas įžūlumo ir iššūkio, kol likusioji klasės dalis spoksojo į ją. Rimtumas ir ryžtas, spindintis jos žėrinčiose akyse ir ilguose antakiuose. Plonos, tvirtai sučiauptos lūpos. Toks buvo mano pirmas įspūdis apie šią merginą. Vis dar pamenu, kokia boluojanti jos gerklė – ji išties atrodė gražiai.

    Haruhi, provokuojančiomis akimis, lėtai nužvelgė klasę, sustabdė žvilgsnį ties manimi (mano burna pražiodyta) ir atsisėdo net nenusišpysojusi.

    Ar ji stengėsi elgtis dramatiškai?

    Tą akimirką spėju, kad visų protuose žiojėjo klaustukai, ir sutrikę nežinojo, kokia turėjo būti jų reakcija. “Ar jau galiu juoktis?” Niekas nežinojo.

    Na, sprendžiant iš sąmyšio, ji nesistengė elgtis dramatiškai ar pašaipiai, Haruhi veidas dvelkė ramybe.

    Ji visada buvo rimta.

    Tai pagrįsta įžvalga – aš neklystu.

    Kai tylos fejerija pasklido po klasę apie trisdešimt su kažkiek sekundžių, auklėtojas šiek tiek dvejodamas liepė kitam mokiniui tęsti, ir įelektrinta atmosfera atslūgo.

    ***

    Taip mes susipažinome.

    Kaip nepamirštama. Aš tikrai noriu manyti, kad visa tai yra atsitiktinumas.

    Po to, kai prikaustė visų dėmesį pačią pirmą dieną, Haruhi transformavosi atgal į nekaltą studenčiokę.

    Tai buvo tyla prieš audrą! Pagaliau tai suvokiu.

    Šiaip ar taip, visi mokykloje atkeliavo iš vienos iš keturių miesto mokyklų – žmonės, vidutiniškais pažymiais. Įskaitant, žinoma, ir Rytų Vidurinę; todėl turėtų būti ir tokių klasėje, kurie baigė kartu su Haruhi, kurie žinojo, ką simbolizavo jos tyla.

    Nelaimei, aš nepažinojau nė vieno iš Rytų Vidurinės studenčiokų, todėl niekas negalėjo man paaiškinti, kokia iš tikrųjų rimta buvo situacija. To pasekoje, pora dienų po to sprogstamojo prisistatymo, aš padariau kai ką, ko niekada neužmiršiu – pabandžiau pasikalbėti su ja prieš prasidedant pamokai.

    Mano nelaimės dominõ ėmė kristi, ir aš tapau pirmuoju asmeniu, pastūmusiu pradinę kaladėlę! Matote, kai Haruhi tupi tyliai savo kėdutėje, ji atrodo kaip tipiška, meili mergužėlė, todėl planavau sėdėti priešais ją, kad suartėčiau intymiau. Iš tikrųjų, maniau, kad tai suveiks. Kaip naivu iš mano pusės. Kas nors trenkit man į snukį.

    Žinoma, pradėjau pokalbį nuo to incidento.

    - Ei, ei. – Nerūpestingai atlošiau galvą, plačiai išsišiepdamas. – Dalykai, kuriuos sakei per prisistatymą, tu apie juos rimtai?

    Sunėrusi rankas ant krūtinės, sučiaupusi tvirtai lūpas, Suzumiya Haruhi išlaikė povyzą, tuomet pažvelgė man tiesiai į akis.

    - Kokius dalykus per prisistatymą?
    - Dalykus apie ateivius.
    - Ar tu ateivis?

    Ji atrodė itin rimtai.

    - … Ne.
    - Jeigu ne, ko gi tu nori?
    - … Ne, nieko.
    - Tuomet nekalbėk su manimi. Tiesiog švaistai mano laiką.

    Jos akys buvo tokios šaltos, kad aš sumikčiojau “atsiprašau” dar pats to nesuvokdamas. Tuomet Suzumiya Haruhi atitraukė savo akylą žvilgsnį nuo manęs ir susiraukusi įbedė jį į lentą.

    Ketinau atsišauti replika ar dviem, bet nieko gero nesugalvojau. Laimei, tuo momentu į klasę įžengė auklėtojas ir mane išgelbėjo.

    Aš rūškanai pasisukau atgal į savo suolo pusę ir pastebėjau, kad pora žmonių gana susidomėję tyrinėjo mane. Tai, žinoma, itin erzino. Visgi žvelgdamas į juos, pastebėjau, kad jie buvo tiek pat išsigandę, kiek ir aš. Kai kurie net supratingai man linkčiojo.

    Kaip jau sakiau, tai mane suerzino, bet vėliau sužinojau, kad visi šie žmonės lankė Rytų Vidurinę.

    ***

    Kadangi mano pirmasis kontaktas su Haruhi baigėsi tragiškai, pamaniau, kad, saugumo sumetimais, reikėtų laikytis atokiau. Turint tai galvoje, prabėgo savaitė.

    Kaip ir kiti, vis dar būdamas šios klasės dalimi, pastebėjau, kad nuolatos atsirasdavo žmonių, kurie troško paplepėti su antakius užraukusia, lūpas sučiaupusia Haruhi.

    Daugelis tų žmonių buvo nenuoramos mergiotės; tą pačią akimirką, kai pamato, kad klasiokė izoliuojasi nuo grupės, jos bando būti malonios ir draugiškai padėti. Tai šaunus dalykas, bet prieš tai jos bent jau turėtų praskenuoti teritoriją ir pasiųsti skautus link taikinio!

    - Sveika, ar matei tą laidą per TV vakar? Devintą valandą.
    - Ne.
    - Ak, kodėl?
    - Nežinau.
    - Užmesk akį. Net jeigu pradėsi nuo vidurio, niekaip nepasimesi. Ar nori, kad papasakočiau, kas vyko serijose prieš tai?
    - Tu nervini!

    Taip viskas klostydavosi.

    Būtų daug geriau, jeigu ji tiesiog atsakytų “ne” šaltu veidu. Bet ne, jai reikėdavo pademonstruoti savo susierzinimą ir išraiška, ir balsu. Tai vertė auką jaustis taip, lyg ji padarė kažką blogą. Galiausiai jis/ji tiesiog pasakydavo “Aišku… tuomet aš…”, paklausdavo savęs “Ką padariau ne taip?” ir nucypsėdavo šalin.

    Neliūdėkite, jūs nepadėte nieko blogo. Problema slypi Suzumiyos Haruhi smegenyse, ne jūsų.

    ***

    Nors nebuvau nusistatęs prieš priešpiečiavimą vienas, nenorėjau, kad kiti manytų, jog esu vienišius, kai visi laimingai valgydavo su draugais. Todėl, nors ir nerūpėjo būti nesuprastam, krimtau maistą kartu su buvusiu klasioku Kunikida ir Rytų Vidurinę lankiusiu Tanigučiu, kuris sėdėjo šalia manęs.

    Mes prabilome apie Haruhi.

    - Ar bandei kalbėtis su Suzumiya? – Tanigučis paklausė nekaltai. Tik linktelėjau.
    - Ir tuomet ji pasakė kažką keisto ir tu nežinojai, kaip elgtis?
    - Būtent!

    Tanigučis į burną įsidėjo per pusę perpjautą virtą kiaušinį, sukramtė ir pasakė:

    - Jeigu ta mergina domėtųsi tavimi, ji nesakytų nieko keisto. Viskas, ką galiu patarti, tai pasiduoti! Jau turėtum žinoti, kad ji nenormali. Aš praleidau tris metus su ja vienoje klasėje; pažįstu ją kaip nuluptą.

    Jis taip ir pasakė.

    - Ji visuomet elgiasi neįtikėtinai atžagariai. Maniau, kad bent jau pasistengs elgtis mandagiai, kadangi persikėlė į naują mokyklą; matomai, kad ne. Juk girdėjai jos prisistatymą, ar ne?
    - Turi galvoje mėšlą apie ateivius?

    Kunikida įsikišo, vis dar užsiėmęs kaulų išrinkinėjimu iš savo keptos žuvienės.

    - Taigi. Net buvusioje mokykloje ji visuomet kalbėjo ir elgėsi itin keistai. Pavyzdžiui, tas mokyklos vandalizmo atvejis!
    - Kas nutiko?
    - Žinai tą įrankį, naudojamą tinkuoti kalkėmis tam, kad nutapytum stadiono linijas, ar ne? Kaip jis vadinasi… Šiaip ar taip, ji įsmuko naktį į mokyklą ir su tuo daiktu rankose nupaišė milžinišką simbolį vidury lauko.

    Tanigučis padykusiai šyptelėjo – tikriausiai prisimindamas incidentą.

    - Šokiruojantis dalykas. Ėjau į mokyklą anksti rytą ir viskas, ką mačiau, buvo dideli apskritimai ir trikampiai. Nesugebėjau suvokti, ką jie turėtų reikšti, todėl užlipau į ketvirtą aukštą pasisemti perspektyvos. Bet veltui – iki šiol nežinau, ką tas simbolis reiškė.
    - Ak, atrodo, kad esu matęs jį anksčiau. Argi laikraštis nieko neužsiminė apie tai? Jie net nufilmavo jį iš sraigtasparnio! Simbolis buvo panašus į sulūžusią Nazca piktogramą, – Kunikida leptelėjo.

    Nepamenu, kad būčiau tai girdėjęs.

    - Mačiau straipsnį, mačiau. Antraštė buvo kažkas panašaus į “Paslaptingas Vandalas Išniekina Mokyklą Naktį,” ar ne? Nagi, gal teiksies spėti, kas iškrėtė tą šunybę?
    - Tik nebandyk sakyti, kad ji.
    - Ji pati prisipažino. Neknisu proto. Savaime suprantama, ją iškvietė į direktoriaus kabinetą. Visi mokytojai susirinko klausinėdami, kodėl ji tai padarė.
    - Kodėl gi ji tai padarė?
    - Nežinau, – Tanigučis atsakė sausai, bandydamas praryti pilną burną ryžių.
    - Sklinda kalbos, kad ji atsisakė ką nors aiškinti. Žinoma, kai ji spokso į tave, esi linkęs pasiduoti, kad ir ką esi sumąstęs. Vieni teigė, kad ji nupiešė simbolius, jog prišauktų NSO, kiti tvirtino, kad tai magiškas simbolis naudojamas prisikviesti pabaisas, arba tai, kad ji bandė atverti portalą į kitą dimensiją, et cetera… Sekė daug spekuliacijų, bet kol nusikaltėlė tyli, turbūt niekada nesužinosime – tie gandai tikri, ar ne. Iki šios dienos, tai vis dar paslaptis.

    Dėl kažkokios priežasties Haruhi vaizdas su savo visuomet rimta veido išraiška, klojanti linijas vidury mokyklos stadiono, užplūdo mano mintis. Ji, be abejo, iš anksto apsirūpino tapymo įrankiais ir klinties milteliais; galbūt ji net pagriebė žibintuvėlį! Po blankia geltona šviesa Suzumiya Haruhi atrodė itin budri ir net tragiška… Gerai, tai buvo tik mano vaizduotė.

    Bet, kalbant rimtai, Suzumiya Haruhi turbūt tikrai padarė tai tam, kad iškviestų NSO ar pabaisas, ar net intra-dimensinį portalą. Ji tikriausiai plušo visą naktį laukymėje, bet niekas nepasirodė, ir viskas, kas jai liko, buvo tik liūdesys, – mįslijau vienas.

    - Tai ne vienintelis dalykas, kurį ji iškrėtė!

    Tanigučis baiginėjo pietus.

    - Kartą atėjau į klasę iš ryto ir radau visus stalus perkeltus į koridorių, arba ant mokyklos stogo prikabintas dideles geltonas žvaigždes. Dar kitą kartą, ji sliūkino aplink mokyklą, nešina Ofuda… žinote, toks kinietiškas dalykėlis, kai prilipdai popierinį talismaną prie vampyro kaktos. Tiesiog negaliu jos suprasti.

    Žinoma, tuo metu Suzumiya Haruhi nesėdėjo klasėje, kitaip mes apie ją nekalbėtume. Bet, vėlgi, net jeigu ji būtų girdėjusi mus, turbūt per daug nesijaudintų. Dažniausiai Suzumiya Haruhi palikdavo klasę tuoj pat po ketvirtos pamokos ir grįždavo prieš pat penktąją. Ji nesinešiojo priešpiečių dėžutės, todėl maniau, kad užkąsdavo valgykloje; bet nereikia visos valandos maisto kramtymui, ar ne? Kas be ko, po kiekvienos pamokos pabaigos, ji dingdavo. Kur ji, šiaip ar taip, eidavo…?

    - Bet ji itin populiari tarp vaikinų!

    Tanigučis įsijungė:

    - Ji išvaizdi, atletiška ir protinga. Nors ir esanti keistoka, jeigu nekalba, ji netokia jau ir prasta.
    - Iš kur ištraukei šitą mėšlą? – Paklausė Kunikida, jo pietų dėžutė dvigubai didesnė, negu Tanigučio.
    - Egzistavo periodas kuomet ji be perstojo keisdavo vaikinus. Iš to, ką girdėjau, ilgiausi santykiai truko savaitę, trumpiausi baigėsi po 5 minučių išpažinties. Be to, vienintelė priežastis, kodėl ji mesdavo vaikinus, buvo ta, kad ji “neturi laiko bendrauti su tipiškais žmonėmis.”

    Tanigučis, atrodė, kalbėjo iš patirties. Pastebėjęs mano žvilgsnį, jis šiek tiek išraudo.

    - Girdėjau tai iš kitų žmonių! Prisiekiu! Dėl kažkokios priežasties, ji neatsisakydavo išklausyti išpažinties. Tik septintoje klasėje visi pagaliau suprato kodėl, ir nuo tada niekas nenorėjo jai daugiau prisipažinti. Keista nuojauta sako, kad net dabar istorija kartosis. Todėl perspėju jus iš karto: pasiduokite. Tai sakau aš, kuris praleido daug laiko toje pat klasėje, kaip ir ji.

    Sakykite, ką norite, manęs ji, tuo atžvilgiu, nedomino.

    Tanigučis įsidėjo savo tuščią priešpiečių dėžutę į kuprinę ir niūriai sukikeno.

    - Jeigu man reikėtų rinktis, imčiau ją – Asakurą Ryouko.

    Jis linktelėjo galva link merginų grupės už poros stalų. Viduryje besišnekučiuojančių žmonių, su rožine šypsena veide, sėdėjo Asakura Ryouko.

    - Sprendžiant iš mano analizės, ji užtikrintai patenka į “Trijų Išvaizdingiausių Naujokių” sąrašą.
    - Esi susipažinęs su visomis naujokėmis šioje mokykloje atskirai?
    - Aš kategorizuoju merginas į A-D grupes ir, patikėkite manimi, prisimenu tik A rūšies merginas. Pergyvensime mokyklą tik kartą, – noriu, kad mano atsiminimai būtų kuo šviesesni.
    - Tuomet ta Asakura Ryouko priklauso A grupei, ar ne? – Kunikida paklausė.
    - Ji yra AA+! Nagi, pažvelkite į jos veidą, asmenybė neturėtų atsilikti.

    Net ignoruojant Tanigučio egoistiškus komentarus, Asakura Ryouko buvo kitokios klasės išvaizdi mergina, negu Suzumiya Haruhi.

    Pirma, ji atrodė itin gražiai; plius ji visuomet išlaikydavo rūpestingą, pusiau besišypsančią išraišką. Antra, jos asmenybė iš tikro atitiko Tanigučio apibūdinimą. Šiomis dienomis niekas daugiau nedrįso kalbėtis su Suzumiya Haruhi, išskyrus Asakura Ryouko. Nesvarbu, kokia atšiauri Suzumiya Haruhi būdavo, Asakura Ryouko vis tiek bandydavo kalbėtis su ja karts nuo karto. Ji buvo tokia aistringa, kad elgėsi tarsi klasės seniūnė. Trečia, iš to kaip ji atsakydavo į mokytojų klausimus klasėje, galėjai matyti, kad ji yra labai protinga. Ji visuomet atsakydavo teisingai – mokytojų akyse ji tikriausiai atrodė kaip pavyzdinė mokinė. Galiausiai, ji buvo ekstremaliai populiari tarp merginų. Praėjo tik savaitė semestro, bet ji jau buvo klasės moteriškosios lyties studenčiokių alfa ir omega. Tarsi nukrito iš dangaus su gebėjimu patraukti žmones savo pusėn!

    Palyginus su dažnai besiraukančia, mokslinės fantastikos apsėsta Suzumiya Haruhi, pasirinkimas buvo akivaizdus. Šios dvi, vėlgi, kandidatės, tikriausiai per aukštai kalnuose, kad mūsų herojus Tanigučis jas pasiektų. Jis galėjo nė nesvajoti apie kurią nors iš jų.

    ***

    Tuomet vis dar buvo balandis, ir tuo metu Suzumiya iš tikrųjų elgėsi gana mandagiai. Man tai tapo gana atpalaiduojančiu mėnesiu. Mažų mažiausiai praeis mėnuo, kol Haruhi iš tikro elgsis kaip pamišėlė.

    Bet net tuo metu pastebėjau, kai kuriuos iš Haruhi ekscentriškumų.

    Kodėl aš tai sakau?

    Užuomina #1: Ji keitėsi šukuoseną kiekvieną dieną. Kas be ko, sprendžiant iš mano pastebėjimų, egzistavo kažkoks šablonas. Pirmadieniais Haruhi atkeliaudavo į mokyklą nuleistais ilgais plaukais, visiškai nebandydama jų pažaboti. Kitą dieną, ji surišdavo juos į uodegėlę. Kad ir kiek nenorėčiau to pripažinti, ta šukuosena jai tiko. Sekančią dieną, ji susirišdavo dvi uodegėles, tuomet tris; iki penktadienio, ji nešiojo keturias kaspinais surištas uodegėles. Jos veiksmai buvo tikra enigma!

    Pirmadienį = 0, antradienį = 1, trečiadienį = 2…

    Kol keisdavosi dienos, tol keisdavosi kasų skaičius; kitą pirmadienį visas procesas prasidėdavo iš naujo. Nesuprasdavau, kodėl ji tai darydavo. Sekant ankstesne logika, ji sekmadienį turėtų nešioti šešias uodegėles… Staiga aš užsimaniau pamatyti jos sekmadienio šukuoseną.

    Užuomina #2: Fizkultūros pamokose, 1-5 ir 1-6 klasės susijungdavo ir treniruodavosi drauge, berniukai ir mergaitės atskirai. Kai mes keisdavomės drabužius, merginos nustriksėdavo į 1-5 klasę, o berniukai – į 1-6 klasę; kas reiškė, kad po prieš tai buvusios pamokos, vaikinai iš mūsų klasės (1-5) perbėgdavo į greta esantį kambarį.

    Deja, Haruhi visiškai ignoruodavo mūsų klasės vaikinus ir nusirengdavo jūreivio uniformą anksčiau, negu jie išeidavo.

    Tarsi jai vaikinai atrodė lyg moliūgai ar bulvių maišai, ant kurių galima nusispjauti. Be išraiškos ji numesdavo uniformą ant stalo ir įsmukdavo į savo sportinį nertinį. Tą akimirką Asakura Ryouko išvarydavo akis išpūtusius, apšalusius vaikinus, įskaitant mane, iš klasės.

    Sklido gandai, kad merginos, kurių lyderė buvo Asakura Ryouko, bandė perkalbėti Haruhi, kad ji taip nesielgtų, bet nieko nepešė. Per kiekvieną fizkultūros pamoką, Haruhi ignoruodavo likusią klasę ir nusimesdavo uniformą be menkiausio žvilgsnio į kitus. Ir taip mūsų, vaikinų, paprašė palikti klasę, kai tik nuskambėdavo skambutis – Asakuros Ryouko įsakymu.

    Bet, rimtai kalbant, Haruhi figūra buvo neįtikėtina… argh, dabar ne laikas kalbėti apie tokias nešvankybes.

    Užuomina #3: Už kiekvieno bloko kampo Haruhi dingdavo be žinios. Kai tik nuskambėdavo skambutis, ji pagriebdavo savo kuprinę ir šaudavo iš klasės. Logiškai mąstant, maniau, kad ji grįždavo tiesiai namo; niekada nepagalvojau, kad ji imtų ir dalyvautų visuose mokyklos klubuose. Vieną dieną matydavai ją perdavinėjančią kamuolį Krepšinio Klube, kitą – siuvančią pagalvės užvalkalą Siuvimo Klube. Dar sekančią dieną, matydavai ją mojuojančią lazdą Ledo Ritulio Klube. Manau, kad ji tikriausiai taip pat prisijungė prie Beisbolo Klubo. Taigi, iš esmės ji dalyvavo visuose mūsų mokyklos sporto klubuose. Visi klubai, žinoma, bandydavo ją įkalbėti pasilikti, bet ji visus juos atmetė. Jos paaiškinimas: “Mane erzina daryti tą patį dalyką kiekvieną dieną.” Kai viskas pasakyta ir padaryta, ji neprisijungė nė prie vieno iš klubų.

    Ką ši mergina bando padaryti?

    Visa tai lėmė, kad naujienos apie “keistuolę naujokę” bematant pasklido po visą mokyklą. Po mėnesio nebuvo nė vieno žmogaus, kuris nežinojo apie Suzumiyą Haruhį. Prasukam į Gegužę, žmonės vis dar nežinojo, kas buvo direktorius, bet Suzumiya Haruhi tapo namų ūkio vardu.

    Taigi, kad ir koks velnias čia vyko, – o Haruhi visuomet to kaltininkė, – atkeliavo Gegužė.

    Nors asmeniškai manau, kad likimas yra mažiau tikėtinas, negu Lochneso pabaisa, visgi, jeigu kažkurioje nežinomoje vietoje jis aktyviai įtakoja žmonių gyvenimus, tai tada ir mano lemties ratai ėmė suktis. Tikriausiai, be abejo, kažkur atokiuose kalnuose, kažkoks senukas užsiėmęs perrašinėjo mano likimą.

    Po “Auksinės Savaitės” atostogų aš žingsniavau į mokyklą, netikras kokia šiandien buvo savaitės diena. Nenatūraliai saulėtas Gegužės oras skrodė odą ir išmurkdė mane prakaitu – stati kalva niekad nesibaigianti. Ko, velniai rautų, troško ta Žemė? Ar ji persirgo geltonąja karštine ar kažkuo tai panašiai?

    - Ei, Kyonai.

    Už nugaros kažkas pliaukštelėjo man per petį. Tanigučis.

    Jo sportinė striukė susiglamžiusi ant pečių, kaklaryšis ištįsęs ir pasikreipęs į šoną.

    - Kur keliavai per Auksinę Savaitę?
    - Su mažają sesute apsilankėme pas močiutę kaime.
    - Kaip nuobodu.
    - Gerai, tuomet kur tu keliavai?
    - Darbas puse etatu.
    - Nesi panašus į tokį žmogystą.
    - Kyonai, tu jau beveik suaugęs – kodėl vis dar vedžiojiesi seserį pas senelį ir močiutę? Bent jau turėtum elgtis, kaip beveik suaugęs.

    Beje, Kyonas – tai aš. Mano teta pirma mane taip praminė. Prieš kelis metus mano seniai nematyta, seniai negirdėta teta staiga pasakė: “Dieve šventas, Kyonas užaugo toks didelis!” Mano sesutė pamanė, kad tai šmaikštu ir praminė mane Kyonu. Visa kita yra praeitis – mano draugai, išgirdę sesutę šaukiančią “Kyonai, Kyonai”, pasekė jos pavyzdžiu. Nuo tos dienos, mano pravardė tapo Kyonas. Prakeikimas, mažoji sesutė kažkada vadindavo mane “Broliuk”!

    - Šeimos tradicija visiems susitikti per Auksinę Savaitę, – atsakiau, ropšdamasis į kalvą.

    Prakaito pojūtis vertė jaustis nepatogiai.

    Tanigučis, kaip visada kalbantis be atvangos, gyrėsi, kaip savo darbe susipažino su keliomis meiliomis mergaičiukėmis, ir kaip planavo išleisti susitaupytus pinigus pasimatymams, ar panašiam brudui. Tiesą sakant, temos apie žmonių svajones arba tai, kokie nuostabūs ir gražūs kažkieno gyvunėliai, mano knygoje buvo pačios bukiausios pasaulio temos.

    Klausydamasis Tanigučio pasimatymų dienotvarkės (matomai, jo nestabdė menkos problemos – kaip tai, kad niekas su juo neketino niekur eiti), prisišvartavau prie mokyklos vartų.

    ***

    Suzumiya Haruhi jau sėdėjo už mano kėdės, spoksodama į lauką, kai įžengiau į klasę. Ji buvo prisisegusi dvi bandelių formos sagutes ant galvos; šiandien, tikriausiai, trečiadienis. Atsisėdęs – dėl kažkokios man nesuprantamos priežasties, vienintelis paaiškinimas, kad aš supistai krausčiausi iš proto, prieš man susivokiant – vėl užkalbinau Suzumiyą Haruhi.

    - Ar kiekvieną dieną keiti šukuoseną dėl ateivių?

    Tarsi robotas, Suzumiya Haruhi lėtai pakreipė į mane veidą ir pažvelgė kapinyno rimtumo žvilgsniu. Tiesa sakant, perbėgo pagaugai.

    - Kada pastebėjai?

    Jos balso tonas toks šaltas, kad atrodytų kalbėjo su šalikelyje gulinčiu akmeniu.

    Padariau pauzę, kad susivokčiau situacijoje.

    - Hm… Jau kuris laikas.
    - Tikrai?

    Haruhi susierzinusi įsmukdė smakrą į delną.

    - Bent jau taip manau, nes atrodai ir jautiesi kitokia kiekvieną dieną.

    Pirmas kartas, kai mes normaliai kalbamės!

    - Kas liečia spalvą: pirmadienis yra geltona, antradienis yra raudona, trečiadienis yra mėlyna, ketvirtadienis yra žalia, penktadienis yra auksinė, šeštadienis yra ruda, o sekmadienis yra balta.

    Ėmiau suvokti apie ką ji kalba.

    - Tuomet tai reiškia, kad naudoji skaičius reprezentuojančius spalvas, pirmadienis yra nulis, o sekmadienis yra šešetas, ar ne?
    - Teisingai.
    - Bet argi pirmadienis neturėtų būti vienetas?
    - Kas nors tavęs klausė?
    - … Taigi.

    Matomai nepatenkinta mano atsakymu Haruhi susiraukė. Aš tik sėdėjau ten susinepatoginęs ir leidau laikui tekėti sava vaga.

    - Ar aš mačiau tave kur nors anksčiau? Prieš ilgą laiką?
    - Nemanau.

    Po atsakymo Okabė tyliai įžengė į klasę, ir mūsų pirmasis pokalbis baigėsi.

    ***

    Nors mūsų pirmasis pokalbis net nevertas dėmesio, tai galėjo būti mano ilgai ieškotas išeities taškas!

    Tačiau, vėlgi, vienintelė galimybė pasikalbėti su Haruhi buvo mažas laiko tarpas prieš klasės valandėlę, nes jos dažniausiai nebūdavo per pertrauką. Tačiau sėdėdamas prieš ją, likau užtikrintas, kad mano šansai šnektelėti su ja buvo daug didesni, negu kitų.

    Bet labiausiai šokiravęs dalykas buvo tai, kad Haruhi man iš viso atsakė. Iš pradžių maniau, kad ji pasakys ką nors panašaus į: “Tu esi erzinantis avingalvis, užsičiaupk! Eik velniop!” Tikriausiai esu toks pats keistas, kaip ir ji, kad radau drąsos ją užkalbinti.

    Todėl, kai atkrypavau į mokyklą kitą dieną ir radau vietoj trijų surištų uodegyčių tai, kad Haruhi nusikirpo savo ilgus ir glotnius plaukus, pasijutau nusiminęs.

    Juosmens ilgio plaukai buvo patrumpinti iki pečių. Turiu galvoje, net jeigu ši šukuosena ir tinka, ji nusikirpo plaukus kitą dieną po mūsų pokalbio! Ji aiškiai nuvertino mane. Velniai rautų!

    Kai, visgi, aš paklausiau priežasties:

    - Nėra priežasties.

    Ji atsakė firminiu susierzinimo persmelktu tonu, bet neparodė konkrečios veido išraiškos.

    Ji net neketino man užsiminti apie tai.

    Bet aš to tikėjausi, todėl viskas tiesiog puiku.

    - Ar, iš tikrųjų, bandei lankyti visus būrelius vienu metu?

    Nuo tos dienos, kalbėjimasis su ja per tą trumpą laiką iki klasės valandėlės tapo mano kasdienine rutina. Žinoma, jeigu aš nebandyčiau kalbėtis, Haruhi neparodytų jokios reakcijos. Kitas dalykas, jeigu aš kalbėčiausi su ja apie vakarykštę TV laidą, arba orą, etc., – šiuos dalykus ji laikė “avingalviškomis temomis”, – Haruhi tiesiog ignoruotų mane. Tai suvokdamas, kruopščiai atsijojau pokalbių temas, kai šnekėjausi su ja.

    - Ar yra kokių nors linksmų būrelių šioje mokykloje? Aš pats norėčiau įstoti į vieną.
    - Jokių, – atsakė Haruhi šaltai. – Visiškai jokių.

    Ji pabrėžia tai dar kartą, tuomet lėtai iškvepia. Ar ji dūsauja?

    - Maniau, kad ši mokykla bus geresnė. Galų gale, tai tas pats privalomas ugdymas. Niekas nesikeičia. Atrodo, kad įstojau ne į tą mokyklą.

    Panele, kokie kriterijai jums imponavo, kai sprendėtė šį klausimą apie mokyklas?

    - Sporto būreliai ir kultūros būreliai lygiai tokie patys. Bet ką padaryčiau, kad šioje mokykloje atsirastų bent kažkiek unikalesnis būrelis…
    - Na, kas suteikė tau teisę spręsti, ar kiti būreliai yra tipiški ar ne?
    - Užsičiaupk. Jeigu man patinka būrelis, tuomet jis unikalus; kitaip – tik perdyloms.
    - Nejaugi? Žinojau, kad tai pasakysi.
    - Hmph!

    Ji susierzinusi nukreipė galvą, pažymėdama šios dienos pokalbio baigtį.

    ***

    Kita diena:

    - Esu nugirdęs tai iš anksčiau… Tai nėra laibai svarbu, bet… Ar tu tikrai metei visus savo vaikinus?
    - Kodėl aš vėl turiu tai girdėti iš tavęs?

    Ji atmetė plaukus už pečių ir įsispoksojo į mane tomis ryškiomis juodomis akimis. Jėzus Marija, nepaisant to, kad ji nerodo emocijų, ta pykčio persmelkta išraiška per dažnai pasirodo jos veide.

    - Ar tas Tanigučis taip sakė? Dieve, negaliu patikėti, kad vėl esu toje pačioje klasėje, kaip ir tas avingalvis. Jis nėra vienas iš tų persekiojančiųjų psichų, ar ne?
    - Nemanau, – pagalvojau.
    - Nežinau, ką girdėjai, bet tai nesvarbu, didelė dalis, šiaip ar taip, yra tiesa.
    - Argi nėra šiame plačiame pasaulyje, ko nors, kas rimtai tave domintų?
    - Visiškai nėra.

    Totalus atstūmimas atrodė lyg jos moto.

    - Kiekvienas jų yra avingalvis. Niekaip negaliu įsivaizduoti rimtų santykių su bent vienu iš jų. Kiekvienas jų paskirtų pasimatymą sekmadienį prie traukinių stoties, tuomet, aiškių aiškiausiai, mes rioglintume į kiną, cirką arba krepšinio rungtynes. Pirmą kartą valgant drauge, praleistume laiką šlamšdami pyragaičius ir gerdami žalią arbatą kavinėje. Dienos pabaigoje, jie būtinai riktelėtų “iki pasimatymo rytoj!”
    - Kas čia blogo! – Mintijau sau, bet nedrįsau to ištarti garsiai. Jeigu Haruhi sako, kad tai koktu, tuomet jai tai koktu.
    - Tuomet, be abejonės, jie telefonu prisipažintų meilėje. Kas per šūdas! Tai svarbus reikalas, bent jau pasakyk tai man į akis.

    Aš užjaučiu tuos vaikinus. Tokia rimta – bent jau jiems – išpažintis prieš kažką, kas žvelgia į tave kaip į kirminą, bet ką priverstų pasijausti nejaukiai. Jie praskydo vien išvydę tavo veido išraišką! Įsivaizdavau, ką tie vaikigaliai sau manė, kai atsakiau Haruhi.

    - Hmm, tu teisi. Aš pasimatyčiau su mergina ir pasakyčiau viską atvirai.
    - Kam, iš visų rupūžių, rūpi tavo nuomonė!

    Kas per… Ar aš vėl ką nors ne taip pasakiau?

    - Problema tame: ar visi vaikinai tokie avingalviški padlaižiai? Šis klausimas mane neramina jau seniai.

    Dabar niekas juk nepasikeitė!

    - Tuomet kokį vaikiną laikytum “įdomiu”? Ar vis dėlto renkiesi ateivius?
    - Man tinka bet kas, ne tik ateiviai tol, kol jie nėra tipiški. Vyriškosios ar moteriškosios giminės.
    - Kodėl visą laiką reikalauji kažko nežmogiško?

    Kai šitai išsprūdo iš mano srėbtuvės, Haruhi pažvelgė į mane su panieka.

    - Nes žmonės nuobodūs!
    - Tai… na, gal tai ir tiesa.

    Net aš negalėjau užginčyti Haruhi idėjos; jeigu paaiškės, kad ši miela naujokėlė yra pusiau žemietė ir pusiau ateivė, net aš manyčiau, kad tai sušiktai jėga. Jeigu Tanigučis, šiuo metu sėdintis šalia manęs ir slapčia besiklausantis mūsų, pasirodytų esąs detektyvas iš ateities, tai būtų dar “jėgoviškiau”. Jeigu Asakura Ryouko, kuri dėl kažkokios priežasties vis šypso man, turėtų kažkokių paranormalių galių, tuomet mano mokyklinis gyvenimas taptų jaudinančiu iki užsikrušimo.

    Bet tai neįmanoma – jokie ateiviai, keliautojai laiku ar paranormalios galios neegzistuoja šiame pasaulyje. Gerai, tarkime, kad jie egzistuoja. Juk nepasirodytų prieš mus, palaimingus piliečius, ir nepasakytų: “Sveiki, aš iš tikrųjų esu ateivis.”

    - TODĖL!

    Haruhi staiga pašoko ir tėškė kėdę į šalį, priversdama visus atsisukti ir žvilgtelėti į ją.

    - TODĖL AŠ TAIP STENGIUOSI!!
    - Atleiskit, kad vėluoju!

    Visuomet optimistiškas mokytojas Okabė, vos gaudantis orą, įsibrovė į klasę. Pamatęs visus mokinius įbedusius žvilgsnius į stovinčią, kumščius sugniaužusią, akis į lubas nutaikiusią Haruhį, jis taip pat apstulbo ir tiesiog sustingo vietoje.

    - Er… Klasės valandėlė tuoj prasidės!

    Haruhi tuoj pat atsisėdo ir ėmė tyrinėti stalo pakraščius. Fiū!

    Aš atsigręžiau, ir visa klasė padarė tą patį. Tuomet Okabė, aiškiai sutrikęs, nukrypavo ant pakylos ir minkštai kostelėjo.

    - Atsiprašau, kad vėluoju. Ech… Tuomet pradėsime!

    Galbūt gyvenimas būtent toks?

    ***

    Bet, kalbant atvirai, giliai širdyje aš iš tikrųjų pavydėjau Haruhi požiūrio į gyvenimą.

    Ji vis dar turi vilčių, kad sutiks, ką nors iš paranormalaus pasaulio, kurį aš seniai apleidau, ir entuziastingai bando įgyvendinti savo svajonę. Jeigu sėdėjimas ir laukimas nieko neišspręs, tuomet paskambinkime jiems patys! Štai kodėl Haruhi tapo baltas linijas mokyklos stadione, kabina simbolius ant stogo ir visur šmirinėja su prakeiktais popieriniais talismanais.

    Ech!

    Nežinau, kada Haruhi ėmė išsidirbinėti ir privertė stebinčiąją populiaciją palaikyti ją okultiste. Laukimas nieko vertas, taigi kodėl neatlikus kelių keistokų ceremonijų ir patiems neiškvietus tų sumautų ateivių? Galiausiai, visgi, niekas neįvyko. Galbūt todėl Haruhi visą laiką nutaisiusi “te prasmenga visas prakeiktas pasaulis” žvilgsnį veide…?

    - Ei, Kyonai.

    Po pamokos Tanigučis savo paslaptingu veideliu bandė įsprausti mane į kampą. Taniguči, tu atrodai kaip totalus myliumyliumyliumyliumyliumyliumyliu su ta veido išraiška!

    - Nutilk! Man nerūpi, ką tu sakai. Šiaip ar taip, kokį burtažodį ketini panaudoti?
    - Kokį dar burtažodį?

    Aukštosios technologijos yra neatskiriamos nuo magijos! Prisiminiau šią patarlę, kai į Tanigučio klausimą atsakiau tuo pačiu klausimu. Tuomet jis švystelėjo pirštą į šiuo metu neužimtą Haruhi kėdę.

    - Pirmas kartas, kai matau, jog Haruhi taip ilgai suo kuo nors kalbasi! Apie ką jūs, bičiuliai, plepėjot?

    Tai, ak, apie ką mes plepėjom? Aš uždaviau jai porą normalių klausimų ir tiek.

    - Man šokas!

    Tanigučis sarkastiškai išsižiojo tarsi nustebęs, tuomet Kunikida išdygo jam iš už nugaros.

    - Kyonas turi ilgoką istoriją su keistokomis merginomis.

    Ei, nekalbėk taip, tarsi aš kažkuo nusikaltau.

    - Nesvarbu, kodėl Kyonui patinka keistokos merginos. Ko nesuvokiu: kodėl Suzumiya net prasidėtų su tavimi? Visiškai nesuvokiu.
    - Galbūt Kyonas taip pat keistokas?
    - Tikriausiai. Turiu galvoje, kad, kas nors pravarde “Kyonas”, negali būti normalus.

    Baikit vadinti mane Kyonu, Kyonu, Kyonu! Vietoj tos mulkiams skirtos pravardės, vartokite mano tikrąjį vardą! Mažų mažiausiai, norėčiau vėl girdėti kaip sesutė vadina mane “Broliuk”!

    - Man taip pat įdomu.

    Linksmos merginos balsas atsklido tarsi iš niekur. Pakėliau galvą ir, žinoma, pamačiau nekaltai bešypsančią Asakurą Ryouko.

    - Bandžiau įsmukti pro jos apsaugą porą kartų, bet nieko nepešiau. Ar galėtum pamokyti mane, kaip turėčiau su ja bendrauti?

    Akimirką tikriausiai atrodžiau kaip giliai susimąstęs; tiesą sakant, aš apie nieką nemąsčiau.

    - Ką aš žinau.

    Tai išgirdusi, Asakura šyptelėjo.

    - Man dabar taip palengvėjo. Jai nereikėtų šitaip izoliuotis nuo klasiokų, taigi, džiugu, kad tapai Haruhi draugu.

    Asakura Ryouko rūpinasi ja kaip klasės seniūnė, nes, na, ji iš tikrųjų yra klasės seniūnė. Ją išrinko mūsų klasės seniūne praėjusioje gana ilgoje klasės valandėlėje.

    - Draugu, sakai?

    Aš neužtikrintai papurčiau galvą. Nejaugi? Bet vienintelė veido išraiška, kurią matau besikalbėdamas su Haruhi, yra rūškanai suraukti antakiai!

    - Tau reikia ir toliau pagelbėti Suzumiyai, kad ji integruotųsi į klasės veiklą. Mes, visgi, klasiokai, todėl pasikliauname tavimi!

    Ech, net jeigu ir sakai tai, aš nežinau, ką turėčiau daryti!

    - Jeigu man reikės ką nors pranešti Suzumiyai, galėsiu tiesiog paprašyti tavęs perduoti jai žinutę.

    Ne, palauk! Aš nesu jos prakeiktas atstovas spaudai!

    - Prašau? – Ji nuoširdžiai paprašė, suglausdama delnus.

    Taip maldaujamas, galėjau išlementi tik kažką panašaus į “erm…” ir “ach…”. Asakura priėmė tai kaip teigiamą atsakymą, nusišiepė savo geltonosios tulpės šypsena ir nužingsniavo atgal prie kitų merginų. Pamatęs, kad kitos mergaičiukės spokso, mano širdis nudardėjo į kanjono dugną.

    - Kyonai, mes juk geri draugužiai, ar ne…? – Tanigučis paklausė, įtariai žvelgdamas.
    - Kas, po velnių, čia dedasi?

    Net Kunikida, užsimerkęs ir sukryžiavęs rankas ant krūtinės, linksėjo.

    O, Dievulėliau! Kodėl mane supa būrys stuobrių?

    ***

    Atrodo, kažkas nusprendė, jog visiems kas mėnesį būtina kaitalioti sėdimąsias vietas.

    Todėl klasės seniūnė Asakura surašė visų sėdimųjų numerius ant smulkių popieriaus gabalėlių, įmėtė juos į sausainiukų stiklainiuką ir leido visiems traukti iš jo. Galiausiai man atiteko antra vieta nuo galo prie pat lango, žvelgiančio į kiemą. Spėkite, kam atiteko vieta tiesiai už manęs? Taigi. Visuomet užsiraukusiai Haruhi!

    - Kodėl dar nenutiko nieko įdomaus?! Tarkime, vienas po kito dingstantys darželinukai, arba kelių mokytojų žūtis užrakintoje klasėje?
    - Baik kalbėti apie šį mėšlą!
    - Aš prisijungiau prie Misterijų Tyrinėjimo Klubo.
    - Nejaugi? Kas nutiko?
    - Tai buvo idiotiška. Nieko įdomaus nenutiko! Kas be ko, visi būrelio nariai yra detektyvinių romanų fanatikai, bet nė vienas iš jų neprimena tikro detektyvo!
    - Argi tai nenormalu?
    - Tiesą sakant, turėjau šiokių tokių vilčių dėl Paranormalių Reiškinių Klubo.
    - Tikrai?
    - Bet jie visi pasirodė esantys krūva okultistinių maniakų. Skamba smagiai?
    - Nelabai.
    - Ak, velniava, viskas taip nuobodu! Kodėl ši mokykla neturi bent kažkiek padoriai įdomių būrelių?
    - Na, nieko dėl to negali padaryti.
    - Maniau, kad palikusi senąją mokyklėlę už nugaros, atrasiu kokių nors iš koto verčiančių klubų! Ech, jaučiuosi tarsi bandydama prasimušti į profesionalaus beisbolo lygą, o ši mokykla neturi net beisbolo komandos.

    Haruhi atrodė tarsi kažkokia klykianti šmėkla, pasirengusi aplankyti šimtą budistinių šventyklų ir jas prakeikti. Ji stebeilijo į dangų su panieka ir sunkiai atsiduso. Ar aš turėčiau ją užjausti?

    Nežinau, kokie būreliai patinka Haruhi. Galbūt net ji nežinojo atsakymo. Ji tiesiog trokšta padaryti „ką nors įdomaus“. Kas yra „kas nors įdomaus“? Ar žmogžudystės išnarpliojimas įskaitomas? NSO paieška? Egzorcizmas? Manau, kad ji nė pati nenutuokia.

    - Nieko nepadarysi, jeigu nėra – tai nėra.

    Nusprendžiau išreikšti savo nuomonę.

    - Sprendžiant iš rezultatų, žmones dažniausiai tenkina jų esama būklė. Tie, kurių netenkina, visgi, bando išrasti ar atrasti, ką nors, kas stumtų civilizaciją į priekį. Kažkas norėjo skristi, todėl išrado lėktuvą. Kažkas norėjo lengvai keliauti, todėl pagamino automobilius ir traukinius. Bet tie dalykėliai buvo sukurti žmonių, turinčių talentą. Tik genijus gali paversti tuos vaizdus realybe. Mes, paprasti mirtingieji, tiesiog privalome gyventi diena iš dienos. Mes neturėtume elgtis impulsyviai vien dėl to, kad jaučiamės esą avantiūristai.
    - Užsičiaupk.

    Haruhi ką tik nutraukė mano gana puikią oratoriją, ar bent jau aš taip manau ją tokią esant, ir pakreipė galvą į šalį. Atrodo, kad dabar ji itin jautri. Bet, vėlgi, kodėl neturėtų būti? Spėjau priprasti.

    Šiai merginai tikriausiai niekas nerūpi – nebent tai susiję su paranormaliomis galiomis, kurios stipriai viršija realybę. Pasaulis, visgi, tokių neturi. Neturi, aš rimtai.

    Tegyvuoja Fizikos Dėsniai! Dėka jūsų, mes žmogystos galime ramiai gyventi. Nors Haruhi tikriausiai apspjautų mane, tai išgirdusi.

    Aš normalus, ar ne?

    ***

    Kažkas turėjo būti visko priežastis.

    Galbūt tai šis pokalbis?

    Nes aš niekada nebūčiau to nuspėjęs!

    ***

    Šilta saulutė visus esančius klasėje nuteikė mieguistai. Prieš pat man nuleidžiant galvą ir užmingant, galinga jėga staiga pagriebė mane už apykaklės ir patempė atgal.

    Kadangi jėga buvo tokia stipri, mano galva rėžėsi į už manęs kyšančio stalo kampą. Ašaros bematant užpildė mano akis.

    - Ką darai, velniai griebtų!?

    Įniršęs atsisukau ir išvydau Haruhi, viena ranka vis dar laikančią mano apykaklę, plačiai išsiviepusią, tarsi raudonoji tropikų saulė – rimtai, tai buvo pirmas kartas, kai mačiau ją besišypsančią! Jeigu šypsenas lygintume temperatūros padalomis, tuomet jos vypsnis buvo kaitresnis už atogrąžų miško karštį.

    - Sugalvojau!

    Ei, nesispjaudyk!

    - Kodėl nesugalvojau to anksčiau?

    Haruhi akys švytėjo ryškiau, negu Albireo Alfa žvaigždė. Ji įsistebeilijo į mane, rodydama pirštu. Atsargiai paklausiau:

    - Ką sugalvojai?
    - Jeigu neegzistuoja, pati galiu sukurti!
    - Sukurti ką?
    - Klubą!

    Mano galva ėmė perštėti ir nemanau, kad tai buvo susiję su tuo, kad prieš akimirką trenkiau ją į stalą.

    - Tikrai? Kokia nuostabi mintis. Ar dabar jau gali paleisti?
    - Kas čia per požiūris? Turėtumei būti laimingesnis!
    - Dėl tavo idėjos, pakalbėsime vėliau. Dabar norėčiau, kad apsvarstytum, kur mes esame, TUOMET galėsi pasidalinti savo džiaugsmu su manimi. Bet pirmiausia – nusiramink, gerai?
    - Ką turi galvoje?
    - Dabar vyksta pamoka.

    Haruhi pagaliau paleido mano apykaklę. Aš pasitryniau tinstantį pakaušį ir atsisukau. Pastebėjau, kad visa klasė buvo išsižiojusi. Ką tik baigusi studijas, naujokėlė anglų kalbos mokytoja, su kreida rankoje, pažvelgė į mane, tarsi tuoj, tuoj pravirksianti. Aš gestais liepiau Haruhi sėstis ir lintelėjau vargšei pedagogei.

    Prašau tęsti pamoką.

    Išgirdau, kaip Haruhi kažką suniurnėjo ir nenoriai atsisėdo. Mokytoja vėl ėmė rašyti ant lentos...

    Sukurti naują klubą?

    Hmmmm...

    Tik nesakykite, kad aš jau esu narys.

    Skaudulys smegenyse tik kuteno mano nerimastingumą.

     
    2 Skyrius

    Sprendžiant iš rezultatų, mano lūkesčiai pasitvirtino.

    Po pamokos Haruhi iškart nepranyko, kaip visuomet, iš klasės. Šį kartą ji pagriebė mano ranką ir išsitempė mane iš kambario, per koridorius, aukštyn laiptais ir pagaliau sustojo ties durimis, vedančiomis ant stogo.

    Šios durys dažniausiai laikomos užrakintos, o laiptinė virš ketvirto aukšto atrodė tarsi naudojama kaip sandėliukas paties Meno Klubo. Milžiniški paveikslai, beveik sulūžę rėmai, be nosių trūnančios karo dievų statulos ir kiti niekniekiai, visi sugrūsti į šią mažytę laiptinėlę, paversdami net ir taip siaurą vietą dar siauresne.

    Ką ji ketina su manimi čia veikti?

    - Man reikia tavo pagalbos.

    Haruhi išrėžė tai, pagriebusi mano kaklaryšį. Dėl jos akylo žvilgsnio, nukreipto į mano galvos apatinę dalį, pasijaučiau tarsi man grasintų.

    - Pagalbos dėl ko?

    Apsimečiau nieko nesuvokiančiu.

    - Pagalbos sukuriant naująjį klubą!
    - Šaunu, tuomet būtinai atsakyk, kodėl turėčiau pagelbėti tau su tokia lyg iš niekur išdygusia užgaida?
    - Nes man reikės tinkamo kambario klubui ir kelių narių, todėl išsiaiškinsi, kokių popiergalių reikalauja ši mokykla.

    Ji net nesiklaũsė. Aš nustūmiau Haruhi ranką.

    - Kokį klubą ketini sukurti?
    - Nesvarbu. Svarbiausia pirma sukurti klubą.

    Aš rimtai abejoju, ar mokykla leis mums suformuoti klubą, kurio veikla yra nežinoma.

    - Dabar paklausyk manęs! Po šiandienos pamokų eisi ir išsiaiškinsi, ką reikia padaryti, o aš tuo metu rasiu klubui kambarį.
    - NE!

    Jeigu taip atsakyčiau, būčiau tikras, dėl savo mirties. Kol svarsčiau, kaip išsisukti iš padėties, Haruhi jau apsigręžė ir nulipo laipteliais, palikdama sumišusį vyriškosios lyties studenčioką stovėti vieną dulkėtoje laiptinėje.

    - ... Aš net nesutikau pagelbėti...

    Ech, sakyti tai, plastikinei statulai, yra beprasmiška. Liko tik vilkti apsunkusias kojas, mąstant, kaip reikės paaiškinti tai mano smalsiems klasiokams.

    ***

    Organizacinės “asociacijos” reikalavimai:

    Penki ar daugiau nariai. Remiantysis mokytojas, klubo pavadinimas, klubo pirmininkas, klubo veiklos/tikslų reziumė, galiausiai – Studentų Tarybos Vykdomojo Komiteto antspaudas. Klubo veikla privalo atitikti mokyklinio kūrybingumo ir pramogų filosofiją. Pagal veiklos įrašus ir rezultatus, Vykdomasis Komitetas svarstys, ar suteikti asociacijai “klubo” vardą, ar ne. Kas be ko, asociacijai mokykla neteiks lėšų.

    ***

    Man specialiai nereikėjo ieškoti reikalavimų, nes jie buvo išdėstyti ant studentų brošiūros nugarėlės.

    Nariai yra menkniekis; galime pagriebti bet ką, kad pasiektume klubui reikalingą skaičių, todėl tai ne problema. Remiantįjį mokytoją bus rasti sunkiau, bet, manau, kad sugebėsiu. Kas dėl pavadinimo, tiktų kas nors neįžeidžiančio. O klubo pirmininkė, be abejo, pati Haruhi.

    Galiu lažintis, visgi, kad mūsų klubo veiklos/tikslų reziumė aiškiai neatitiks “mokyklinio kūrybingumo ir pramogų filosofijos”.

    Nėra, galų gale, taip, tarsi Haruhi rūpėtų taisyklės.

    ***

    Skambučiui nuskambėjus, Haruhi pademonstravo savo siaubingai brutalią jėgą, pagriebdama mano striukės rankogalį ir grobikišku greičiu ištempdama mane iš klasės. Prireikė didelių pastangų, kad nepalikčiau kuprinės.

    - Kur mes čiuožiame?

    Paklausiau, nes, na, aš visgi normalus.

    - Klubo kambarį.

    Haruhi tokia kupina energijos, kad net spardė lėtesnių už mus mokinių šiknas, paprasčiausiai atsakė trumpai, tuomet užsičiaupė. Prašau, ar bent gali pirma paleisti mano ranką?

    Mums palikus pirmojo aukšto koridorių, įžengėme į kitą pastatą ir aukštyn laiptais. Įėjome į tamsų koridoriuką ir jo centre Haruhi sustojo. Žinoma, sustojau ir aš.

    Priešais mus durys.

    Literatūros Klubas

    Išblukusi lentelė ant durų.

    - Štai.

    Net nepasibeldusi, Haruhi atvėrė duris ir įžengė į klasę be jokių ceremonijų. Žinoma, įžengiau ir aš.

    Kambarys stebėtinai erdvus, o gal taip tiesiog atrodo, nes jame vien tik stačiakampis stalas, metalinės kėdės ir knygų lentyna. Keli įtrūkimai lubose ir sienose rodė, koks senas buvo šis pastatas.

    Tarsi būdama kambario dalimi, kažkokia mergina su akiniais ant nosies sėdėjo viena ant metalinės kėdės, skaitydama itin storą knygą.

    - Nuo šiol ši vieta bus mūsų klubo kambariu.

    Haruhi išskėtė rankas ir formaliai pranešė. Jos veidas švytėjo ta energetiška šypsena. “Būtų miela, jeigu ji taip šypsotųsi klasėje…” nepaisant šios minties, nedrįsau nieko pasakyti garsiai.

    - Luktelk, kokia vieta?
    - Kultūros ir Meno departamento pastatas. Ši vieta talpina dailės ir muzikos kambarius Meno Klubui ir Orkestro Klubui. Klubai ir asociacijos be reguliaraus klubo kambario susirenka savo veiklai šiame pastate, žinomam kaip Senasis Kompleksas. O ši klasė priklauso Literatūros Klubui.
    - Tuomet kaip dėl Literatūros Klubo?
    - Visi buvusieji nariai baigė mokyklą šį pavasarį, todėl klubas tuščias. Kadangi nebuvo pakankamai naujokų, klubą žadėjo atšaukti. Beje, ji naujokė ir vienintelė narė.
    - Tuomet jų dar neatšaukė!
    - Nedaug trūksta! Klubas su vienu nariu yra tas pats, kaip ir jokio.

    Sušikta idiote! Ar tu bandai perimti kitų žmonių klubo kambarį? Staigiai žvilgtelėjau į Literatūros Klubo mergaičiukę.

    Mergina su akinukais ir trumpais plaukučiais.

    Haruhi buvo tokia skardi. Gi mergina visiškai kitokia, nė karto net nepakėlė galvos. Be kartkartinio puslapių pakedinimo pirštais ji buvo stacionari, visiškai ignoruojanti mūsų buvimą čia. Atrodo, kad ir ji taip pat šiek tiek trenkta!

    Aš pašnibždėjau Haruhi:

    - Kaip dėl šios merginos?
    - Ji sakė, kad jai nerūpi!
    - Rimtai?
    - Jau klausiau jos per pietų pertrauką. Pasakiau, kad man reikia pasiskolinti kambarį, o ji atsakė “prašom”, kad tik galėtų čia skaityti savo knygą ramybėje. Gerai pagalvojus, ji išties šiek tiek keistoka.

    Ne tau iš visų žmonių tai sakyti!

    Šį kartą įdėmiai nužvelgiau ekscentriškąją Literatūros Klubo mergaičiokę.

    Išblyškusi oda ir bejausmis veidas. Pirštai judantys ritmiškai nelyg robotas. Šiek tiek pridengdami gražų veidą trumpi plaukai šaukė man, kad nuiimčiau jos akinius ir geriau įsižiūrėčiau. Ji sudarė nepastebimos marionetės įspūdį. Kitaip tariant, paslaptinga ir šalta keistuolė!

    Galbūt pastebėjusi mano atkaklų žvilgsnį, mergina staiga pakėlė galvą ir pirštais pasitaisė virš nosies kabančius akinius.

    Pastebėjau jos tamsias akis, žvelgiančias į mane iš po tų lęšių. Nei jos akys, nei lūpos visiškai nerodė jokios emocijos, tarsi būtų kaukė. Ji skyrėsi nuo Haruhi – jos veidas iš pagrindų nerodė jokių emocijų.

    - Nagato Yuki.

    Iš balso tembro buvo galima spręsti, kad daugelis žmonių pamirš jos vardą po trijų sekundžių.

    Nagato Yuki akimirką paspoksojo į mane; tuomet, tarsi praradusi susidomėjimą, pasisuko atgal į knygą.

    - Klausyk, Nagato, – aš įsiterpiau. – Ši mergina trokšta panaudoti tavo klubo kambarį dar neįvardintam klubui. Ar tu nieko prieš?
    - Ne.

    Nagato žvilgsnis nė karto nepakilo nuo knygos.

    - Bet mes sukelsime tau problemų.
    - Nesvarbu.
    - Galbūt tau netgi reiks persikelti?
    - Prašom.

    Nors ir mikliai atsakydama, ji nerodė jokių emocijų. Atrodė, tarsi jai iš viso nusišvilpt.

    - Puiku, tuomet nuspręsta, – įsiterpė Haruhi.

    Jos balsas tryško entuziazmu, sukeldamas man galvos skausmą.

    - Nuo šiol po pamokų mes susitinkame šiame kambaryje. Būtinai ateikite! Kitaip nudėsiu vietoje!

    Ji pasakė tai žydinčių vyšnios žiedų šypsena. Nenoriai palingavau galvą.

    Prašau, aš dar nenoriu mirti!

    ***

    Taigi, mes suradome naują klubo kambarį, bet visiškai nebuvo jokio progreso su popiergaliais. Mes vis dar nesugalvojome klubo pavadinimo ir kokia veikla užsiimsime. Aš paprašiau Haruhi sutvarkyti šiuos reikalus, bet jos galvoje mirgėjo kitokios idėjos.

    - Šitai, – galėsime nuspręsti vėliau! – Haruhi pranešė garsiai. – Dabar pats svarbiausias reikalas yra narių verbavimas. Mums vis dar reikia bent dviejų žmonių.

    Ar tai reiškia, kad jau įskaičiavai Literatūros Klubo mergaičiukę? Tiesiog negalėjai elgtis su Nagato Yuki kaip su paprastu klubo priedėliu, ar ne?

    - Dėl šito nesijaudink. Greitai subursiu kelis asmenis; jau turiu kelis taikinius.

    Kaip aš galėčiau nesijaudinti? Mano nerimastingumas tik augo.

    ***

    Kitą dieną, po mokyklos, atsisakęs Tanigučio ir Kunikidos prašymo žingsniuoti kartu namo, aš nenoriai tempiau savo sunkias pėdas ir traukiau link klubo kambario.

    Haruhi tik riktelėjo “Eik pirmas!” ir išskuodė iš klasės taip trokštamu Lengvosios Atletikos Klubo greičiu. Ji buvo tokia mikli, kad pamaniau, jog batuose įsitaisė raketas. Nežinojau, ar ji taip skubėjo, trokšdama surasti naujų klubo narių, ar tiesiog buvo paprasčiausiai susijaudinusi, kad užkopė laipteliu aukštyn savo siekyje susitikti su atėjūnais?

    Kita vertus, tik tempiausi kuprinę, todėl lėtai slinkau link Literatūros Klubo kambario.

    ***

    Įžengęs į klubo kambarį, radau Nagato Yuki jau viduje, sėdinčią toje pačioje vietoje ir skaitančią savo knygą. Aš lėtai prisiartinau prie jos, bet kaip ir vakar jos galva liko įsmẽgusi į knygą, ignoruodama mano buvimą čia. Ar Literatūros Klubas buvo gryno skaitymo klubas? Kodėl ji, kitu atveju, visą laiką skaitytų?

    Tyla klasėje.

    - … Ką skaitai?

    Paklausiau daugiau nebegalėdamas ištverti tyloje. Nagato Yuki atsakė pakeldama knygą ir parodydama viršelį. Mano akys išvydo milžinišką akinančių užsienietiškų žodžių spiečių; atrodė tarsi kažkoks mokslinės fantastikos romaniūkštis.

    - Įdomu?

    Nagato Yuki lengvai pasitaisė akinius, prieš atsakydama bejausmiu tonu:

    - Unikalu.

    Atrodė, kad ji atsakys bet ką, ko paklausiu.

    - Kuri dalis?
    - Visa.
    - Taigi, tau patinka skaityti.
    - Itin.
    - Aišku…
    - …

    Atgal prie tylos.

    Ar jau galiu linguoti namùčion?

    Mąsčiau apie tai, numesdamas kuprinę ant stalo. Kai ruošiausi sėstelėti ant plieninės kėdės, durys išspr

PROLOGAS

    KARLOSAS TIK KĄ IŠLIPO IŠ DUŠO, KAI SUSKAMBĖJO TELEFONAS. Jis apsivyniojo rankšluostį aplink taliją ir nuėjo į ankštą svečių kambarį, vos ne pargriūdamas už vis dar neatidarytos knygų dėžės, skubėdamas pasiekti čirškiantį telefoną; kai persikraustė į miestą, jis neturėjo laiko įsigyti atsakiklį, ir tiktai naujoji įstaiga turėjo jo telefono numerį. Neapsimokėjo praleisti nė vieno skambučio, ypač turint galvoje tai, kad Umbrela apmokinėjo jo sąskaitas.
    Jis pagriebė telefono ragelį viena šlapia ranka ir pabandė neatrodyti per daug uždusęs.
    - Klausau?
    - Karlosai, čia Mičas Hirami.
    Nesąmoningai, Karlosas atsistojo šiek tiek tiesiau, vis dar spausdamas drėgną rankšluostį.
    - Taip, sere.
    Hirami buvo jo būrio lyderis. Karlosas matė jį vos dukart, nepakankamai laiko apsiprasti su žmogum, bet pastarasis atrodė gana kompetentingas — panašiai kaip ir kiti vyrukai būryje.
    Kompetentingas, ne tikslus žodis... Kaip ir Karlosas, niekas daug nekalbėjo apie savo praeitį, nors jis žinojo, kad Hirami vertėsi ginklų prekyba Pietų Amerikoje prieš kelis metus, pirmajam dar nepradėjus dirbti Umbreloje. Atrodė, kad kiekvienas, kurį jis sutiko U.B.A.B. turėjo paslaptį ar dvi — dauguma jų apie ne visai teisėtą veiklą.
    - Nurodymai tik ką atėjo dėl besivystančios situacijos. Mes šaukiame visus į vietą, kuo greičiau. Turi valandą raportuoti, o mes išvykstame po dviejų, tai yra 15:00 valandą, comprende?
    - Si—uh, taip, sere. – Karlosas jau daug metų laisvai kalbėjo angliškai, bet jis vis dar sunkiai pratinosi kalbėti taip visąlaik. – Kokia informacija dėl situacijos?
    - Neaišku. Kai prisistatysite, būsite informuoti kartu su mumis visais.
    Hirami balso tonas skambėjo taip tarsi jis dvejojo dėl to, ką daugiau atskleisti. Karlosas laukė, sužvarbęs nuo džiūstančio vandens ant kūno.
    - Pasklido gandas, kad tai cheminis išsiliejimas, – pasakė Hirami, ir Karlosas manė, galįs girdėti nerimą būrio lyderio balse. – Kažkas tokio, kas verčia žmones… verčia juos elgtis kitaip.
    Karlosas susiraukė.
    - Kitaip, kaip?
    Hirami atsiduso.
    - Jie nemoka mums, kad uždavinėtume klausimus, Oliveira, ar ne? Dabar tu žinai tiek pat, kiek ir aš. Tiesiog atnešk čia savo sėdimąją.
    - Taip, sere, – pasakė Karlosas, bet Hirami jau buvo numetęs ragelį.
    Karlosas padėjo telefono ragelį, nežinodamas, ar turėtų jaustis susijaudinęs ar sunerimęs dėl savo pirmos U.B.A.B. operacijos. Umbrelos Bio-hazardo Atsakomosis Būrys: įspūdingas pavadinimas grupei samdytų eks-sabotierių ir eks-karių, daugiausia su kovine patirtimi ir neaiškiomis praeitimis. Rekruteris Hondūre sakė, kad iš jų bus reikalaujama "susitvarkyti" su situacijomis, kurioms Umbrelai reikės skubios ir agresyvios traktuotės — ir legalios. Po trejų metų kovos privačiuose mažuose karuose tarp konkuruojančių gaujų ir revoliucionierių, gyvenimo purvinose lūšnose ir valgymo iš skardinių, tikro darbo pažadas — ir nuostabiai geras darbo užmokestis — buvo kaip atsakyta malda.
    Per gerai, kad būtų tiesa, taip galvojau... o kas, jeigu pasirodys, kad buvau teisus?
    Karlosas papurtė galvą. Jam nebuvo lemta išsiaiškinti ko nors daugiau apie padėtį stoviniuojant rankšluostyje. Bet kokiu atveju, tai negalėjo būti blogiau nei šaudynės su raumeningais žaliūkais kokiose anoniminėse džiunglėse, laukiant, kol išgirsi kulką, kuri tave pagaliau pakloja.
    Valanda laiko pasiruošimui, o iki įstaigos buvo dvidešimt minučių kelio. Jis pasisuko link miegamojo, netikėtai nutaręs pasirodyti anksčiau, pabandyti išgauti ko daugiau iš Hirami apie tai, kas laukė. Jis jau jautė šiltą nervingo adrenalino stazę savo žarnoje, jausmas su kuriuo užaugo ir žinojo geriau, negu bet kokį kitą – dalies laukimo, dalies susijaudinimo, ir sveikos baimės dozė…
    Karlosas nusišypsojo, užbaigęs šluostytis rankšluosčiu, pažiūrėdamas į save iš profilio. Jis praleido per daug laiko džiunglėse. Jis dabar buvo Jungtinėse Valstijose, dirbantis legaliai farmacinei kompanijai — ko jam reikėjo baimintis? "Nada," pasakė jis, ir, vis dar šypsodamasis, nuėjo susirasti frenčių.

    * * *

    Rugsėjo pabaigoje didelio miesto priemiestyje; buvo saulėta diena, bet Karlosas jau jautė pirmą rudens šnabždesį, kol jis skubėjo įstaigos kryptimi, praretėjusį orą, lapus, pradedančius vysti ant šakų viršuje. Nors nepasakytum, kad buvo labai daug medžių; jo butas buvo išsidriekiančio pramoninio rajono zonoje – keli suodini nuo fabrikų augalai, aptvertos mašinų stovėjimų aikštelės, peraugusios piktžolėmis, tariamai neveikiančių garažų akrai. U.B.A.B. įstaiga buvo iš tikrųjų renovuotas sandėlis ant Umbrelai priklausančio akrų ploto, apsupto gana šiuolaikinio laivybos komplekso, užbaigto sraigtasparnių pakilimų aikštele ir krovimų doku – graži sąranka, nors Karlosas vėl pagalvojo, kodėl jie nutarė viską statyti tokiame prastame rajone. Jie aiškiai galėjo leisti sau daug daugiau.
    Karlosas, eidamas Everet gatve, pasižiūrėjo į savo laikrodį, ir šiek tiek padidino tempą. Jis nevėlavo, bet vis dar norėjo būti ten prieš brifingą, išgirsti apie ką kiti vaikinai kalba.
    Hirami sakė, kad jie kvietė visus – keturias kuopas, po tris būrius iš dešimties kiekvienoje kuopoje, iš viso 120 žmonių. Karlosas buvo kapralas būrio A kuopoje D; absurdiška, kaip šitie dalykai buvo sukurti, bet tikriausiai reikėjo kažkaip visus sužymėti. Kažkas turėjo žinoti ką nors…
    Jis pasuko į dešinę, kur Everet susitiko su 374-ąja, jo mintys klajojo, neaiškiai smalsaudamos, kur juos pasiųs –
    – kai iš siauros gatvelės, vos keli metrai prieš Karlosą, išėjo plačiai besišypsantis, gerai apsirengęs, nepažįstamasis. Jis stovejo, rankas sugrūdęs į brangaus neperšlampamo apsiausto kišenes, matyt, laukdamas, kol Karlosas prie jo prieis. Karlosas išlaikė veidą rūpestingai neutralų, apdairiai studijuodamas vyrą. Aukšti, ploni, tamsūs plaukai ir akys, bet neabejotinai kaukazietis, apie 40 metų — ir išsišiepęs taip, tarsi norėdamas papasakoti nepaprastai juokingą pokštą.
    Karlosas pasiruošė praeiti pro jį, primindamas sau apie tai, kiek bepročių gyveno bet kokiame padoraus dydžio mieste, neišvengiamas miesto gyvenimo pavojus.
    Jis turbūt nori papasakoti man apie ateivius, kontroliuojančius jo smegenų bangas, galbūt sukurti kažkokią sąmokslo teoriją –
    - Karlosas Oliveira? – Vyras paklausė, bet tai buvo daugiau tvirtinimas, negu klausimas. Karlosas sustojo, jo visas kūnas įsitempė, instinktyviai jo dešinioji ranka nusileido ten, kur nešiojo ginklą – išskyrus tai, kad ten nieko nebuvo, neturėjo jo nuo tada, kai kirto sieną, carajo –
    Tarytum jusdamas kokį sąmyšį jis sukėlė, nepažįstamasis žengė žingsnį atgal, iškeldamas rankas į viršų. Jis atrodė kaip pamišėlis, bet ne itin grasinantis.
    - Kas klausia? – Karlosas sušvokštė. Ir kaip, po velnių, žinai mano vardą?
    - Mano vardas yra Trentas, pone Oliveira, – pasakė, jo tamsus, įdėmus žvilgsnis, blizgantis su vos malšinamu džiaugsmu. – Ir aš turiu jums truputį informacijos.

    1.

    SAPNE DŽIL BĖGO NEPAKANKAMAI GREITAI.
    Tai buvo tas pats sapnas, kurį ji kentė kas keletą dienų nuo misijos, dėl kurios juos visus vos neužmušė tą baisią, nesibaigiančią liepos naktį. Dar prieš tai, kai tiktai keli Rakūno gyventojai buvo nukentėję nuo Umbrelos gniaužtų, o S.T.A.R.S. administracija nebuvo visiškai sugadinta, prieš tai, kai ji buvo vis dar gana kvaila, manydama, kad žmonės patikės jų istorija.
    Sapne, ji ir kiti išlikusieji – Chrisas, Baris ir Rebeka – neramiai laukė išgelbėjimo paslėptos laboratorijos sraigtasparnių kilimo aikštelėje, jie visi išvargę, sužeisti ir puikiai suprantantys, kad pastatai aplink ir po jais tuoj susigriaus. Buvo aušra, ryški šviesa, sklindanti pro medžių stiebus, kurie supo Spencerio dvarą, ramuma, nutraukta tiktai laukiamo artėjančio sraigtasparnio garso. Šeši Ypatingos Taktikos ir Gelbėjimo Būrio nariai buvo negyvi, prarasti žmogiškoms ir nežmogiškoms būtybėms, kurios bastėsi po dvarą, ir jei Bradas nebūtų greitai nusileidęs, nebūtų jokių išlikusiųjų. Laboratorija skaičiavo savo sprogimo minutes, sunaikindama Umbrelos T-viruso išsiliejimo įrodymus ir užmušdama juos visus. Chrisas ir Baris mojavo rankomis, ragindami Barį paskubėti. Džil žvilgtelėjo į savo laikrodį, apsvaigusi, jos protas, vis dar bandantis apglėbti viską, kas įvyko, kad suprastų visa tai. Umbrelos Farmaneutika, vienas didžiausių Rakūno Miesto klestėjimą lėmusių rėmėjų ir pagrindinė jėga korporaciniame pasaulėlyje, slaptai kūrė monstrus bio-ginklų tyrinėjimo vardu – ir žaidime su ugnimi sugebėjo apsideginti neįtikimai baisiai.
    Dabar tai neturėjo reikšmės; viskas, kas turėjo reikšmę, buvo kuo greičiau iš čia dingti –
    – ir mes turime galbūt tris minutes, keturias maksimum –
    BŪM!
    Džil staigiai apsisuko, pamatė betono ir dervos gabalus skrendant į orą ir nusileidžiant šiaurės vakarų pakilimo aikštelės kampe. Milžiniškos žnyplės išniro iš duobės, paskui aštrūs dantys —
    — ir išblyškęs, gremėzdiškas monstras, toks, kurį ji ir Baris bandė užmušti laboratorijoje, Tironas, užšoko ant sraigtasparnių aikštelės. Jis pakilo sklandžiai iš savo grėsmingo susilenkimo... ir ėmė skuosti jų kryptimi.
    Tai buvo šlykštynė, mažiausiai aštuonių pėdų aukščio, kadaise žmogus, galbūt, bet ne dabar. Jo dešinioji ranka, normali. Jo kairioji: masyvus, chitininis nagų kumštis. Jo veidas buvo siaubingai sužalotas, jo lūpos, nupjautos, kad atrodė, jog šypsosi per išpjautą raudoną audinį. Jo nuogas kūnas buvo be lyties organų, storas, kruvinas navikas, kuris buvo jo širdis, drebantis šlapiai už jo krūtinės.
    Chrisas nusitaikė į pulsuojantį raumenį su savo Bereta ir šovė, penki 9 mm šoviniai, lekiantys į jo šiurpią mėsą; Tironas net nesulėtėjo. Baris rėkė, kad jie išsisklaidytų, o paskui jie bėgo, Džil, traukianti Rebeką su savimi, Bario .357 griaustinis dundantis už jų. Viršuje sraigtasparnis sukosi ratu, ir Džil jautė sekundes tiksint, manė, kad jautė sprogimą kylantį po jų kojomis.
    Ji ir Rebeka išsitraukė savo ginklus ir pradėjo šaudyti. Džil tęsė spaudžioti gaiduką net ir tada, kai ji stebėjo būtybę pargriaunant Barį ant žemės, užtrenkdama naują apkabą, kai jis puolė Chrisą, šaudydama ir rėkdama, apvyniota augančio išgąsčio, kodėl jis nekrenta?
    Iš viršaus riksmas, ir kažkas išmesto iš sraigtasparnio. Chrisas bėgo jo paimti, bet Džil nematė nieko kita – tiktai Tironą, kadangi jis nukreipė savo dėmesį į ją ir Rebeką, abejingas ugnies galiai, kuri tęsė kirsdama kruvinas duobes jo keistame kūne. Džil pasisuko ir bėgo, pamatė mergaitę darant tą patį, ir žinojo – žinojo – kad pabaisa sekė ją, Džil Valentinos veidas įstrigęs jo driežo smegenyse.
    Džil bėgo, bėgo ir netikėtai nebebuvo jokios sraigtasparnių aikštelės, jokio griūvančio dvaro, tiktai milijonas medžių ir garsai: jos batai, pliaukšintys į žemę; kraujo pulsas jos ausyse; jos šiurkštus kvėpavimas. Monstras buvo tylus už jos, nebyli ir baisi jėga, nesilpnėjanti ir tokia neišvengiama kaip pati mirtis.
    Jie buvo negyvi, Chrisas ir Baris, Rebeka, net Bradas, ji žinojo tai, visi, išskyrus ją – ir kol ji bėgo, ji matė Tirono šešėlį, tįstantį prieš ją, laidodamas ją, ir šnypštimas jo siaubingų nagų, pjaunančių kiaurai, tirpstančių per jos kūną, užmušančių ją, ne –
    Ne –
    - Ne!
    Džil atsimerkė, žodis vis dar ant jos lūpų, vienintelis garsas jos kambario ramume. Tai nebuvo klyksmas, kurį ji įsivaizdavo, bet tik silpnas, uždusintas pasmerktos moters riksmas, pasimetęs košmare, nuo kurio nebuvo jokio išsigelbėjimo.
    Kuriame aš esu. Niekas, galų gale, iš mūsų nebuvo pakankamai greitas.
    Ji ramiai gulėjo minutėlę, kvėpuodama giliai, patraukdama ranką nuo užtaisytos Bereta po jos pagalve; tai tapo refleksu, ir vienu, kurio ji nesigailėjo išvysčiusi.
    - Prieš košmarus, visgi, bevertis, – ji sumurmėjo ir atsisėdo. Ji, jau dienų dienas, kalbėjo su savimi; kartais, manė, kad tai buvo vienintelis dalykas, kuris palaikė jai sveiką protą.
    Pilka šviesa įslinko per žaliuzes, mesdama šešėlį per mažą miegamąjį. Skaitmeninis laikrodis ant naktinio stalelio vis dar veikė; ji manė, kad turi būti dėkinga, jog elektra vis dar įjungta, bet buvo vėliau, negu ji tikėjosi – beveik trys po pietų. Ji miegojo beveik šešias valandas, daugiausiai, kiek sugebėjo per praėjusias tris dienas. Svarstydama, kas vyko lauke, ji negalėjo atsispirti kaltės antplūdžiui. Ji turi būti ten, turi daryti daugiau, kad išgelbėtų tuos, kuriuos vis dar galima išgelbėti...
    Šalin tokias mintis, tau žinoti geriau. Negalėsi padėti niekam, jeigu sielvartausi. Ir tie žmonės, kuriems padėjai –
    Ji negalvos apie tai, dar ne. Pagaliau šį rytą sugrįžus atgal į priemiesčius, po beveik keturiasdešimt aštuonių bemiegių "pagalbos" valandų, ji buvo ant pervargimo slenksčio, priversta pažiūrėti tikrovei į akis tam, kas įvyko Rakūne: miestas buvo nepataisomai prarastas T-virusui, ar kažkokiam jo variantui.
    Kaip tyrėjai dvare. Kaip Tironas.
    Džil užsimerkė, galvodama apie grįžtantį sapną, apie tai, ką jis reiškė. Tai tobulai atitiko tikrąją įvykių grandinę, išskyrus pabaigą — Bradas Vikersas, S.T.A.R.S. Alfos pilotas, išmetė kažką iš sraigtasparnio, granatsvaidį, ir Chrisas susprogdino Tironą, kol jis artėjo prie jos. Jie visi paspruko laiku... bet tam tikra prasme, tai neturėjo reikšmės. Turint galvoje viską, ką jie sugebėjo nuveikti nuo to laiko, jie galėjo ir mirti.
    Tai ne mūsų kaltė, Džil pagalvojo piktai, žinodama, kad ji norėjo tikėti tuo labiau, negu kuo kitu.
    Niekas neklausė – nei vietinis biuras, nei Šefas Aironsas, nei spauda. Jei jie klausytų, jie patikėtų.
    Keista, kad visa tai įvyko vos prieš šešias savaites; jautėsi kaip metai. Miesto valdžios atstovai ir vietiniai laikraščiai mėgavosi iškyla su S.T.A.R.S. reputacija – šeši mirusieji, kiti vapantys fantastiškas istorijas apie slaptą laboratoriją, apie monstrus ir zombius, ir Umbrelos sąmokslą. Jie buvo nušalinti ir išjuokti – bet blogiausia tai, kad niekas nebuvo padaryta, kas sutrukdytų viruso paplitimui. Ji ir kiti sugebėjo tiktai tikėtis, kad išsiliejimo vietos griūtis padarė galą neišvengiamam pavojui.
    Savaitės bėgyje tiek daug įvyko. Jie atidengė visą tiesą apie S.T.A.R.S., kad Umbrela – techniškai, Baltoji Umbrela, bio-ginklų tyrinėjimo skyrius – arba papirkinėjo, arba šantažavo pagrindinius narius visos šalies mastu, kad tęstų savo tyrinėjimą be pertraukų.
    Jie sužinojo, kad keli Rakūno Miesto tarybos nariai buvo ant Umbrelos algalapio, ir kad Umbrela turbūt turėjo daugiau kaip vieną tyrinėjimo įstaigą, eksperimentuojančią su dirbtinėmis ligomis. Jų paieškos informacija apie Trentą, nepažįstamąjį, kuris susisiekė su ja prieš pražūtingą misiją kaip "S.T.A.R.S. draugas", nepešė nieko, bet jie surado kažkokią nepaprastai įdomią praeities medžiagą apie Šefą Aironsą: atrodė, kad Šefas vienąsyk virė karštame vandenyje dėl galimo išžaginimo, ir kad Umbrela žinojo apie tai, bet padėjo jam gauti jo postą, nepaisant to. Galbūt sunkiausias dalykas iš visų yra tas, kad jų komanda buvo padalyta, priimdama svarbius sprendimus dėl to, kas turėjo būti padaryta, ir apie jų savas pareigas už tiesą.
    Džil silpnai nusišypsojo; vienas dalykas, apie kurį ji galėjo jaustis gerai visame tame, buvo, kad bent jau jos draugai suprato tai. Rebeka Čambers susijungė su kita maža grupe S.T.A.R.S. disidentų, kurie tikrino alternatyvius Umbrelos laboratorijų gandus. Bradas Vikersas, ištikimas savo bailiai prigimčiai, paliko miestą, kad išvengtų Umbrelos rūstybės. Chrisas Redfildas buvo jau Europoje, šniukštinėdamas kompanijos štabą ir laukdamas Bario Burtono ir Rebekos komandos, kad prisijungtų prie jo... o Džil, prieš prisijungdama prie kitų, ketino užbaigti savo tyrimą, susijusį su Umbrelos vietinėmis įstaigomis.
    Nepaisant to, prieš penkias dienas, kažkas baisaus įvyko Rakūne. Tai vis dar vyko, besiskleidama kaip kažkokia nuodinga gėlė, ir vienintelė viltis dabar buvo laukti, kol užmiestyje kas nors atkreiptų dėmesį.
    Kai buvo pranešta apie pirmus kelis atvejus, niekas nesujungė jų su S.T.A.R.S. istorijomis apie Spencerio dvarą. Keli žmonės buvo užpulti pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje – aiškiai, galų gale, kažkokio pamišusio žudiko darbas; RPD sugaus jį akimirksniu. Tik kai Rakūno Policijos Departamentas, prieš tris dienas, pastatė kelių kontrolės postus pagal Umbrelos nurodymu, stada žmonės atkreipė dėmesį. Džil nežinojo, kaip jie sugebėjo sulaikyti žmones už miesto, bet jie tai darė – niekas neprasmuko, jokia pašto paslauga, ir išorinės linijos buvo atkirstos. Gyventojai, bandantys palikti miestą, buvo atsukti atgal, nepasakant jokių priežasčių.
    Dabar visa tai atrodė siurrealiai, tos pirmos valandos po to, kai Džil sužinojo apie atakas, apie blokadas. Ji nuėjo į RPD pastatą, kad pasimatytų su Šefu Aironsu, bet jis atsisakė kalbėti su ja. Džil žinojo, kad kai kurie iš policininkų susidarys nuomonę, kad ne kiekvienas buvo toks aklas ar papirktas kaip Aironsas – bet net paliudiję keistą užpuolimų braižą, jie nebuvo pasiruošę priimti tiesą.
    Ir kas galėjo juos kaltinti?
    - Klausykite, pareigūnai –
    Umbrela, kompanija atsakinga už mūsų kilnaus miesto įkūrimą, eksperimentavo su dirbtiniu virusu savo pačių galiniame kieme. Jie auklėjo ir augino anti-natūralias būtybes slaptose laboratorijose, paskui švirkšdami juos kažkuo, kas daro juos neįtikėtinai stipriais ir nepaprastai smurtaujančiais. Kai žmonės yra apnuoginami šiai medžiagai, jie tampa zombiais, dėl neturėjimo geresnio pavadinimo. Mėsą valgantys, kvaili, pūvančiomis kojomis zombiais, kurie nejaučia jokio skausmo ir bando suėsti kitus padarus. Jie nėra visai negyvi, bet gana arti tam. Taigi, dirbkime išvien, gerai? Eikime ten ir pradėkime guldyti neginkluotus gyventojus gatvėse, jūsų draugus ir kaimynus, nes jei mes to nedarysime, jūs galite būti kitas.
    Sėdėdama ant lovos krašto, Džil atsiduso. Ji buvo šiek tiek labiau taktiška, bet nesvarbu, kaip gerai suformuluota, tai vis dar buvo beprotiška istorija. Žinoma, jie netikėjo ja, ne tada, ne dienos šviesoje ir jų uniformų saugume. Tai buvo tik nakties tamsoje, kai prasidėjo rėkimas…
    Tai buvo rugsėjo 25-oji, o šiandien yra 28-oji, ir policija beveik visi tikrai mirę; ji paskutinį kartą girdėjo šūvius... vakar? Vakar vakare? Galbūt tai buvo riaušininkai, pamanė, bet tai daugiau neturėjo reikšmės. Rakūnas liko apleistas, išskyrus besmegenius viruso nešėjus, kurie bastėsi po gatves, ieškodami maisto.
    Tarp jokio miego ir beveik pastovaus adrenalino antplūdžio, dienos jai susiliejo kartu. Po to, kai policijos pajėgos buvo sunaikintos, Džil praleido laiką, ieškodama išlikusiųjų, nesibaigiančios valandos, nerdama žemyn siauromis gatvelėmis, belsdamasi į duris, šukuodama pastatus dėl tų, kurie sugebėjo pasislėpti. Ji surado daugybę, ir su kelių iš jų pagalba, jie pasiekė saugią vietą, vidurinę mokyklą, kurią užbarikadavo. Džil, prieš išeidama atgal į miestą ieškoti kitų, įsitikino, kad jie buvo palikti saugiai. Ji daugiau nieko nerado. Ir šį rytą, kai ji grįžo į vidurinę mokyklą...
    Ji nenorėjo galvoti apie tai, bet kažkokia jos dalis žinojo, kad privalėjo, jog negalėjo leisti sau užmiršti. Šį rytą ji grįžo, ir barikada dingo. Nugriauta zombių, ar galbūt nuimta kažkieno iš vidaus, kažkieno, kas pažiūrėjo į lauką ir pamanė, kad pamatė brolį ar dėdę, ar dukterį mėsos valgytojų minioje. Kažkieno, kas manė, kad gelbėjo mylimo gyvybę, nesuprantančio, jog jau per vėlu.
    Tai buvo skerdykla, oras, dvokiantis fekalijomis ir vėmalais, sienos, išpuoštos dideliais kraujo šmeižtais. Džil beveik pasidavė, tada, labiau pavargus, negu bet kada, negalėdama žiūrėti į tų kūnus, kurie buvo gana laimingi mirdami anksčiau, negu kad virusas galėjo paplisti jų sistemose. Kol ji ėjo per beveik tuščias sales, užmušdama saujelę nešėjų, kurie vis dar vaikščiojo aplink – žmones, kuriuos ji rado, žmones, kurie atsidusė iš palengvėjimo, kai matėsi su ja vos prieš kelias valandas – kad ir kokios vilties ji laikėsi, dabar ji dingo kartu su supratimu, kad viskas, ką jai teko patirti, buvo perniek. Tiesos žinojimas apie Umbrelą neišgelbėjo nieko, o gyventojai, kuriuos ji manė, kad nuvedė į prieglobstį – daugiau kaip septyniasdešimt vyrų, moterų ir vaikų – nebeliko.
    Ji negalėjo, tiesą sakant, atsiminti, kaip grįžo namo. Ji nesugebėjo aiškiai galvoti, ir vos sugebėjo matyti per akis, ištinusias nuo verkimo. Už ribų kaip tai paveikė ją, tūkstančiai mirė; tai buvo tragedija, tokia didelė, kad beveik nesuvokiama.
    Tam buvo galima sutrukdyti. Ir tai Umbrelos kaltė.
    Džil išsitraukė Beretą iš po savo pagalvės, leisdama sau pajausti pirmą kartą neaprėpiamumą to, ką Umbrela padarė. Pastarąsias kelias dienas, ji laikėsi, jos emocijos buvo prislopintos – buvo žmonių, kuriuos reikėjo vesti, padėti ir neliko jokios vietos bet kokiems asmeniniams jausmams.
    Dabar, žinoma...
    Ji buvo pasiruošusi pasprukti iš Rakūno ir leisti šunsnukiams, kurie leido šitam nutikti, sužinoti kaip ji jautėsi. Jie pavogė jos viltį, bet jie negalėjo sutrukdyti jai išgyventi. Džil patikrino apkabą ir sukando dantis, jausdama tikrą neapykantą savo žarnoje. Laikas sprukti.

    2.

    JIE BUS RAKŪNO MIESTE GREIČIAU NEGU UŽ VALANDOS.
    Nicholajus Ginovaef buvo pasiruošęs, ir jis manė, kad jo būriui seksis puikiai – geriau negu kitiems, bet kuriuo atveju. Devyni kiti, kurie sudarė būrį B, gerbė jį; jis matė tai jų akyse, ir nors jie beveik tikrai mirs, jų pasirodymas bus įspūdingas. Galų gale, jis mokė juos beveik pats.
    Nebuvo jokio šnekesio sraigtasparnyje, kuris nešė kuopą D per vėlyvą popietę, net tarp kuopos lyderių, vienintelis personalas, kuris dėvėjo ausines. Buvo per triukšminga kariams, kad girdėtų vienas kitą, o Nicholajus neturėjo nieko, ką norėtų pasakyti nei Hirami, nei Krajanui – nei Mikhailui Viktorui, kas lietė pastarąjį. Viktoras buvo jų viršininkas, visos kuopos vadas. Tai buvo darbas, kuris turėjo priklausyti Nicholajui; Viktoras stokojo savybių, kurios sudarė ištikimą lyderį.
    Kita vertus, aš turiu jas. Aš buvau išrinktas Vačdogui, ir kai visa tai pasibaigs, aš būsiu vienintelis su kuriuo Umbrelai teks derėtis, jiems tai patinka, ar ne.
    Nicholajus išlaikė veidą tarsi iš akmeninės skulptūros, bet viduje šiepėsi. Kai laikas ateis, "jie", žmonės, kurie kontroliavo Umbrelą už scenų, supras, kad neįvertino jo.
    Jis sėdėjo šalia A ir C būrio lyderių vienoje kabinos pusėje, raminamas pastovaus ir pažįstamo transporto tratėjimo. Pats oras buvo pritvinkęs įtampa ir sunkiu vyriško prakaito dvoku; vėl, pažįstamas. Jis vedė vyrus į mūšį anksčiau – nors, jei viskas klosis kaip planuota, jam niekada nereikės vėl.
    Jis leido savo žvilgsniui pereiti per niūrius karių veidus, svarstydamas, ar kuris nors iš jų išgyvens daugiau kaip valandą ar dvi. Įmanoma, pats mąstė. Buvo randuotas vyras iš Pietų Afrikos, Krajano grupėje... ir jo pačio būryje, Džonas Versbovskis, kuris dalyvavo etniniame genocide, prieš kelis metus, Nicholajus negalėjo atsiminti kuriame.
    Abu vyrai turėjo gilaus įtarimo ir susikaupimo kombinaciją, kuri galbūt galėtų leisti jiems pabėgti iš Rakūno, nors mažai tikėtina – ir tikrai tai mažai tikėtina. Brifingas neparuošė nė vieno iš jų tam, kas įvyks ateityje…
    Nicholajaus privatus bryfingas, prieš dvi dienas, buvo kitas reikalas; Operacija Vačdogas, toks kodinis vardas. Jis žinojo numatytus skaičius, buvo informuotas apie tai, ko laukti ir kaip efektyviausiai atsikratyti užsikrėtusių, vaikščiojančių ligonių. Jie pasakė jam apie panašius į Tironą ieškotojų vienetus, kurie bus pasiųsti, ir kaip išvengti jų. Jis žinojo daugiau, negu bet kas iš transporto.
    Bet aš esu taip pat labiau pasiruošęs, negu Umbrela gali įsivaizduoti... nes aš žinau kitų "šunų" vardus.
    Jis vėl numalšino šypseną. Jis turėjo papildomą informaciją, kurios Umbrela nežinojo, kuri buvo verta didelių pinigų — ar bus, gana netrukus. Ant paviršiaus, U.B.C.S. buvo siunčiama, kad išgelbėtų civilius; būtent taip, bet kokiu atveju, jiems pasakė. Bet jis buvo vienas iš dešimties, kurie buvo išrinkti, kad rinktų ir įrašytų duomenis apie T-viruso nešėjus, žmones ir nežmones, ir apie tai, kaip jiems sekėsi prieš ginkluotus kareivius –
    tikra priežastis dėl kurios U.B.A.B. buvo pasiųsti, aka Vačdogas. Sraigtasparnyje, kuris nešė kuopą A buvo du kiti, užsimaskavę kaip U.B.A.B.; buvo šeši jau įsitaisę Rakūne –
    trys mokslininkai, du Umbrelos popierių stūmikai, ir moteris, kuri dirbo miestui. Dešimtas buvo policininkas, asmeninis paties Šefo padėjėjas. Kiekvienas iš jų turbūt pažinojo vieną ar du kitus, kuriuos Umbrela atrinko kaip informacijos rinkėjus – bet dėka jo gerai išvystytiems kompiuterių įgūdžiams ir keliems "pasiskolintiems" slaptažodžiams, jis buvo vienintelis, kuris žinojo apie juos visus, taip pat kur kiekvienas turėjo būti, kai rašys pranešimus.
    Argi kontaktai nebūtų nustebę, jeigu jiems nepavyktų raportuoti? Argi nebūtų smagu, jeigu išgyventų tiktai vienas Vačdogas ir kuris galėtų pats įvardinti surinktos informacijos kainą? Ir ar nenuostabu pagalvoti, kad žmogus gali tapti multimilijonieriumi, jei jis negaili minčių, truputį pastangų ir kelių kulkų?
    Devyni žmonės. Jis buvo devynių žmonių atstumu nuo vienintelio Umbrelos samdinio, kuris turėjo informaciją, kurios jims reikėjo. Dauguma, jei ne visi, U.B.A.B. mirs greitai, ir paskui jis galėtų surasti kitus Vačdogus, paimdamas jų duomenis ir jų nelaimingus gyvenimus.
    Šį kartą jis negalėjo susilaikyti; Nicholajus nusišiepė. Misija, kuri laukė priešakyje, žadėjo būti jaudinanti, tikras jo daugelio įgūdžių išbandymas... ir kai ji pasibaigs, jis bus labai turtingas žmogus.

    * * *

    Nepaisant ankštų sėdimųjų vietų ir nuobodaus sraigtasparnio variklių riaumojimo, Karlosas vos kreipė dėmesį į savo nepatogumus. Jis negalėjo atitraukti minčių nuo Trento ir itin keisto pokalbio, kurį jie apturėjo vos prieš porą valandų, ir pastebėjo, kad kartoja jį iš naujo, bandydamas nuspręsti, ar kas nors iš jo buvo naudinga.
    Kas be ko, Karlosas pasitikėjo vyruku maždaug tiek, kiek galėjo jį nusviesti į tolį. Bičas buvo per laimingas; ne tiek daug iš išorės, bet Karlosas susidarė aiškų įspūdį, kad Trentas juokėsi iš kažko po paviršiumi. Jo tamsios akys smalsiai šokinėjo humoru, kai jis pasakė Karlosui, kad turi jam informacijos, atsitraukdamas į siaurą gatvelę, parodydamas, tarytum nebuvo jokio klausimo, kad Karlosas seks paskui.
    Karlosas išmoko būti labai atsargus savo darbe, bet jis taip pat žinojo kelis dalykus apie žmonių skaitymą – ir Trentas, nors aiškiai keistas, nebuvo ypač grasinantis.
    Siaura gatvelė buvo vėsi ir tamsi, ir silpnai dvokė šlapimu.
    - Kokia informacija? – Karlosas paklausė.
    Trentas atrodė lyg neišgirdęs klausimo.
    - Apsipirkimo rajono centre, jūs rasite užkandinę, pavadintą Grilis-13; ji yra gatvėje priešais fontaną ir visai netoli teatro, negalite jos nepamatyti. Jeigu jums pavyks nukakti ten, – jis žvilgtelėjo į savo laikrodį, – tarkime, 19:00 valandą, pažiūrėsiu, kas gali būti padaryta, kad jums padėčiau.
    Karlosas net nežinojo, kur pradėti.
    - Ei, neįsižeiskite, bet apie ką, po velnių, jūs kalbate?
    Trentas klaikiai šyptelėjo.
    - Rakūno Miestas. Ten jūs vykstate.
    Karlosas spoksojo į jį, laukdamas daugiau, bet atrodė, kad Trentas baigė.
    Dievas žino, iš kur jis gavo mano vardą, bet šis vyrukas nežaidžia atviromis kortomis.
    - Uh, klausykite, pone Trentai –
    - Tiesiog Trentas, – jis nutraukė, vis dar šypsodamasis.
    Karlosas ėmė jausti erzulį.
    - Man atrodo, kad jūs sumaišėte mane ne su tuo Oliveira... ir nors aš vertinu jūsų, uh, susirūpinimą, iš tikrųjų manau, kad jau turiu eiti.
    - Ak, taip, pareiga šaukia, – pasakė Trentas, jo šypsena ėmė blankti. – Supraskite, jie
    nepasakys jums visko, ką turite žinoti. Tai bus daug, daug baisiau. Valandos priešakyje gali būti labai tamsios, pone Oliveira, bet aš pasitikiu jūsų sugebėjimais. Tik atsiminkit – Grilis-13, septintą valandą. Šiaurės rytų miesto kampas.
    - Taip, žinoma, – atsakė Karlosas, linkteldamas, traukdamasis atgal į dienos šviesą, šiek
    tiek priverstinai nusišypsodamas. – Aišku. Būtinai užsirašysiu.
    Trentas vėl nusišypsojo, išeidamas paskui jį.
    - Būkite labai atsargus, kuo pasitikite, pone Oliveira. Ir sėkmės.
    Karlosas pasisuko ir ėmė skubotai žirglioti, mesdamas žvilgsnį atgal į Trentą. Vyras stebėjo jį, rankos kišenėse, stovėsena paprasta ir atsipalaidavusi. Nepaisant psichopatinių bruožų, jis tikrai neatrodė tarsi beprotis....
    …o dabar jis atrodo dar mažiau beprotiškai, ar ne?
    Karlosas vis dar spėjo pasirodyti įstaigoje šiek tiek per anksti, bet atrodė, kad niekas negirdėjo nieko apie tai, kas vyko. Trumpame brifinge, pristatytame U.B.A.B. kuopos lyderių, jiems visiems pasakė, kokie keli faktai buvo žinomi: nuodingas cheminis išsiliejimas įvyko anksčiau šią savaitę izoliuotoje bendruomenėje, sukeldamas haliucinacijas, kurios skatino smurtą. Chemikalai išsisklaidė, bet paprasti civiliai toliau buvo puolami tų, kurie buvo paveikti; yra įrodymų, kad žala galėjo būti absoliuti, o vietos policija nesugebėjo suvaldyti situacijos. U.B.C.S. siunčiami, kad padėtų evakuoti gyventojus, kurie nebuvo užkrėsti, ir panaudoti jėgą, jeigu būtina, siekiant apsaugoti juos nuo žalos. Aukščiausias slaptumas iki pat viršaus.
    Rakūno Mieste. Kas reiškė, kad galbūt Trentas, iš tikrųjų, kažką žinojo... ir ką tai reiškia? Jeigu jis buvo teisus dėl to, kur mes vykstame, kaip dėl likusios dalies? Ko jie nepasakė, ką mums reikėtų žinoti? Ir kas galėjo būti daug, daug blogiau, negu pamišusių ir žiaurių žmonių minia?
    Jis nežinojo, ir jam nepatiko nežinoti. Jis pirmą kartą pakėlė ginklą dvylikos metų, norėdamas apginti savo šeimą nuo grupės teroristų, ir tapo profu septyniolikos – jau ketverius metus jam mokėjo už tai, kad statytų į pavojų savo gyvybę dėl vienos priežasties ar kitos. Bet jis visada žinodavo, kokia rizika, ir prieš ką jis kovojo. Visai kitas reikalas, mintis pulti aklai. Vienintelė paguoda buvo ta, kad jis ėjo su daugiau kaip šimtu patyrusių kareivių; kad ir kas tai buvo, jie susitvarkys.
    Karlosas apsižvalgė, manydamas, kad buvo su gera grupe. Ne geri vyrai, galbūt, bet patyrę kovotojai, kas daug svarbiau mūšyje. Jie net atrodė pasiruošę, jų akys, aštrios ir budrios, jų veidai žvalūs –
    – išskyrus B būrio lyderį, kuris spoksojo į erdvę ir šiepėsi kaip ryklys. Kaip grobuonis. Karlosas pasijuto netikėtai suvaržytas, žiūrėdamas į vyruką, Nicholajus kažkoks, trumpi, balti plaukai, sudėtas kaip kultūristas. Jis niekada nematė nieko besišypsant taip baisiai... Rusas sutiko jo žvilgsnį, ir jo šypsnis akimirką dar praplatėjo, taip, kad privertė Karlosą atsisėsti su nugara į sieną, suspausti ginklą rankoje –
    – o paskui akimirka baigėsi, ir Nicholajus nerūpestingai linktelėjo jam ir pažiūrėjo į šalį. Tiesiog vienas kareivis, pripažįstantis bendražygį kaip lygus lygų, daugiau nieko. Jis buvo paranojiškas, tas susitikimas su Trentu paliko jį ant ašmenų krašto, ir jis visada truputį nerimavo prieš kovą…
    Grilis-13, šalia teatro.
    Jis neužmirš.
    Dėl visa ko.

    3.

    DŽIL PLANAS BUVO KIRSTI MIESTĄ PIETRYČIŲ KRYPTIMI, LAIKANTIS SKERSGATVIŲ IR, KIEK ĮMANOMA DAUGIAU, TRUMPINANT PER PASTATUS; pagrindinės gatvės nebuvo saugios, o daugelis jų, prieš reikalams pasidarant nevaldomais, buvo užtvertos, bandant sutramdyti zombius,. Jeigu ji eitų pakankamai toli į pietus, ji galėtų trumpinti per ūkio žemę į Kelią 71, vieną iš gijų į pagrindinę magistralę.
    Kol kas sekasi neblogai. Šitaip keliaudama, aš pasieksiu 71, dar prieš visai sutemus.
    Prireikė mažiau kaip valandos, kad ji nusigautų iš priemiesčių į tariamai tuščią daugiabutį namą, kur dabar stovėjo, drebėdama truputį nuo drėgno šaltuko, kuris sklendėjo prastai apšviestame koridoriuje. Ji buvo apsirengus, kad galėtų laisvai judėti, o ne apsisaugoti nuo oro — aptemptą bliuskutę, mini-sijoną ir batus, be to, reikmenų diržą, kur laikė papildomas ginklo apkabas. Kūną aptempianti apranga laikysis prie jos kaip antra oda ir leis jai greičiau judėti. Ji taip pat pasiėmė paprastą baltą medvilninį nertinį, kurį užsidės, kai paliks miestą, kurį dabar dėvėjo surištą aplink savo taliją — kol kas, ji geriau kęs šaltį ir turės laisvas rankas.
    Imperinis buvo truputį sunykęs daugiabutis pastatas naujamiesčio Rakūno pietuose. Džil atrado iš savo ankstyvesnių ekskursijų, kad vieną kartą užsikrėtę, T-viruso zombiai eina ieškoti maisto beveik iš karto, palikdami namus ir išeidami į gatves. Ne visi, žinoma, bet pakankamai daug, kad kertant per pastatus buvo apskritai saugiau, negu atvirame lauke.
    Triukšmas. Dusli dejonė, sklindanti iš vienerių buto durų toliau koridoriuje. Džil sustingo su ginklu rankoje, įsitempė, norėdama išgirsti iš kurios pusės sklido garsas, ir tą pačią akimirką suprato, kad užuodė dujas.
    - Šūdas, – ji sušnabždėjo, bandydama prisiminti pastato sustatymą, kol aliejinis, aštrus aromatas užpildė jos šnerves. Posūkis į dešinę, kur koridorius išsišakoja priekyje, ir....
    …ir, kita dešinė? Ar vestibiulis yra čia pat? Galvok, tu buvai čia prieš dvi dienas, Jėzau, tai tikriausiai masyvus nuotekis –
    Kita dejonė priekyje, neabejotinai sklindanti iš buto kairėje. Tai buvo kvailas, tuščias garsas, kurį zombiai darė, vienintelis garsas, kurį jie galėjo daryti, kiek tik ji žinojo.
    Durys buvo atvertos, ir Džil beveik įsivaizdavo, kad matė tviskančias dujų bangas – tankų orą, išsipilantį į koridorių.
    Ji sugriebė Beretą tvirčiau ir žengė žingsnį atgal. Jai reikės grįžti atgal, iš kur atvyko, ji nedrįso rizikuoti šaudama, ir ypač nenorėjo atremti vieno iš nešėjų plikomis rankomis; vienintelis įkandimas iš vieno jų perduotų infekciją jai. Kitas žingsnis atgal, ir –
    Girgždėjimas.
    Džil sukosi aplink, instinktyviai keldama ginklą, kai durys atsivėrė galbūt už penkių metrų jai už nugaros. Šlubuojantis, pečius-nusvėręs vyras įžengė lauk į šviesą, užkirsdamas jai kelią nuo galinio išėjimo. Jis pasižymėjo pageltusia oda ir negyvom viruso nešėjo akim, tarytum faktas, kad vienas iš jo žandų atplėštas, nebuvo pakankamas įrodymas; zombiai nejautė jokio skausmo.
    Kai šis atidarė burną, godžiai sudejuodamas jos pusėn, ji galėjo matyti jo pilko, išpūsto liežuvio dalį, ir net dujų dvokas negalėjo visiškai užmušti liguisto saldaus pūvančios mėsos kvapo.
    Džil apsisuko, pamatė, kad koridorius priekyje vis dar tuščias; ji neturėjo jokio pasirinkimo, kaip tik bėgti pro butą su dujų nuotekiu ir tikėtis, kad jo gyventojas bus per lėtas, jog ją pavytų.
    Dabar. Bėk.
    Ji pradėjo bėgti, likdama kaip galima arčiau dešiniosios koridoriaus pusės, jausdama dujų padarinius, kol pumpavo rankomis, siekdama daugiau greičio – minkštas šviesos iškraipymas, svaigulio jausmas, bjaurus skonis gerklėje. Ji bėgo pro praviras duris, iš anksto su palengvėjimu, kad jos neatsidarė plačiau, netikėtai atsimindama, jog vestibiulis buvo tiesiai po dešine. Ji pasuko už kampo –
    – ir būm, susidūrė su moterimi, parblokšdama ją ant žemės. Džil nusistūmė ją, smogdama tinko sienai savo dešiniuoju petimi pakankamai stipriai, kad blyškios kalkės nukrito ant jų abiejų. Ji vos pastebėjo, per daug įnikus į nukritusią moterį ir į tris žmogystas, vis dar stoviniuojančias mažajame fojė, nukreipiančas nebylų dėmesį į Džil.
    Visi jie buvo viruso nešėjai.
    Moteris, apsirengusi skarmalais, kažkada buvusiais baltais naktiniais marškinukais, padrikai sugargaliavo ir pabandė atsisėsti. Viena iš jos akių buvo dingusi, raudonas, mėsingas lizdas, švytintis nuo viršutinės šviesos. Trys kiti, visi vyrai, pradėjo Džil kryptimi, dejuodami, jų gangreninės rankos, lėtai kylančios; du jų blokavo metalinę ir stiklinę sieną, kuri vedė į gatvę – jos kelias lauk.
    Trys pėsčiomis, vienas šliaužiantis, siekiantis jos kojų, mažiausiai du už jos. Džil spruko šonu atsarginių durų kryptimi, ginklą nutaikiusi į artimiausią nusilupusią kaktą, mažiau negu už dviejų metrų. Pašto dėžučių siena už jo buvo padaryta iš metalo, bet ji neturėjo jokio pasirinkimo, ji galėjo tiktai tikėtis, kad dujų čia buvo mažiau.
    Būtybė šoko ir Džil iššovė, tuo pačiu šokdama prie durų, kol pusiau automatinė kulka praplėšė jo kaukolę –
    – ir ji jautė tiek pat, kiek girdėjo sprogimą,
    ssssš-būm,
    ugningo oro sankaupa, kuri nubloškė ją ta kryptimi, kuria šoko, vikriai, viskas judėjo per greitai, kad atsiskirtų, kad galėtum suprasti chronologiškai – jos kūnas, skaudantis, durys išlekiančios, pasaulis išteptas pulsuojančio baltumo atspalviais. Ji susirietė ir ridenosi, sunkus asfaltas trenkėsi į petį, šiurpūs blyksniu iškeptos mėsos ir degančių plaukų kvapai, besimaudančių per ją, kol pajuodavusios stiklinės šukės nubiro pipirais per gatvę.
    Džil atsistojo ant kojų, ignoruodama visa tai, kol sukosi aplink, pasiruošusi šauti vėl, liepsnoms pradėjus valgyti Imperinio likučius. Ji sumirksėjo ašarojančiomis akimis, praplatindama jas, bandyma matyti pro plaukiančius blyksnių taškelius, kurie supo viską aplink ją.
    Bent jau du iš zombių buvo ant žemės, turbūt negyvi, bet du kiti žengė aplink degančias nuolaužas, jų drabužiai ir plaukai liepsnose. Džil dešinėje ir užnugaryje buvo policijos blokados likučiai, barjero turėklai ir pastatyti automobiliai; ji girdėjo daugiau žmonių nešėjų kitoje pusėje, velkančių kojas ir dejuojančių.
    Ir ten, jos kairėje, jau pasukęs silpną ir drybsančią galvą jos kryptimi, buvo vienas vyras, jo įplėšti drabužiai ištepti išdžiuvusiu krauju. Džil prisitaikė ir nuspaudė gaiduką, siųsdama kulką per jo virusu išmazgotas smegenis, einantį jos kryptimi net tada, kai jis susmuko; už mirusio kūno buvo šiukšlių konteineris, o už jo, keli naujamiesčio apsipirkimo rajono blokai, dabar jos geriausias pabėgimo kelias.
    Reikia judėti į vakarus, pažiūrėti, ar pavyks apeiti blokadas toliau priekyje…
    Praėjus mirtinam pavojui, ji kelias sekundes apžiūrėjo sužeidimus — nubrozdinimai ant abiejų kelių ir sužeistas petys, ištaškuotas žvyru; galėjo būti, velniai rautų, daug blogiau. Jai skambėjo ausyse, o regėjimas vis dar liejosi, bet tai praeis gana greitai.
    Ji pasiekė šiukšlių konteinerį ir pasilenkė per jį, pažiūrėdama į abi apsiniaukusios šiaurės-pietų gatvės prieš ją puses. Šiukšliadėžė buvo įsprausta tarp madingos drabužių parduotuvės galinės sienos ir aiškiai sutriuškinto automobilio, ribojančio, ką ji galėjo matyti. Džil pasiklausė minutėlę, alkio riksmų ar savitų daugybės nešėjų šiuženimo, bet neišgirdo nieko.
    Turbūt dabar nesugebėtų išgirsti pučiamųjų orkestro, pagalvojo rūsčiai ir išsitiesė. Tiesiai prieš šiukšlių konteinerį buvo durys, kurios, galvojo, vedė į tamsią gatvelę, bet ji daugiau domėjosi tuo, kas buvo kairėje – su šokia tokia laime, tiesus šūvis iš miesto.
    Džil užšoko, žvilgtelėjo į abi puses ir pajautė tikros panikos vijoklius aplink savo smegenis. Jų buvo daugybė, kairėje ir dešinėje, artimiausias jų jau judėjo, ketindamas numesti ją nuo šiukšlių konteinerio.
    Judėk, Džilen!
    Jos tėvo balsas. Džil nedvejojo, žengė du bėgtinius žingsnius ir metė sužalotą petį į aprūdijusias duris tiesiai priešais. Durys sudrebėjo, bet nepasidavė.
    - Nagi, – ji pasakė, nejusdama, kad prabilo, susitelkdama ties durimis,
    nesvarbu, kaip arti jie yra, turi prasibrauti –
    Ji šturmavo duris vėl, įkyrus pūnančios mėsos dvokas vimdantis ją, tačiau durys vis tiek laikėsi.
    Susitelk! Padaryk tai, dabar!
    Vėl autoritetingas jos tėvo, pirmojo mokytojo, balsas.
    Džil susikaupė, atsilošė ir pajautė šaltų pirštų brūkšnius prie kaklo, antplūdį pūvančio, trokštančio kvėpavimo per jos žandą.
    Būm,
    durys atvirai prasivėrė ir užsitrenkė atgal į plytas, ir Džil prasibrovė, bėgo, atsimindama sandėlį priekyje ir dešinėje, jos pulsas lenktyniaujantis. Už jos, augančios nusivylimo aimanos, susinervinusio alkio, aidinčio per siaurą gatvelę, kuri buvo jos išsigelbėjimas. Durys priekyje.
    Prašau, tebūna atidarytos, prašau –
    Džil griebė už rankenos, pastūmė ir metalinės durys atsidarė į tylą, į gerai apšviestą, atvirą erdvę, ačiū Dievui –
    – ir ji pamatė vyrą, stovintį pagrindiniame aukšte, vos žemiau pagrindo, kuriame stovėjo; ji pakėlė Beretą, bet nešovė, skubiai įvertindama jį, prieš vėl nuleisdama ginklą. Nepaisant jo suplėšytų ir krauju aptaškytų drabužių, ji galėjo pasakyti iš jo beviltiškos, persigandusios išraiškos, kad pastarasis nebuvo nešėjas... ar bent jau ne toks, kuris jau pasikeitė. Džil, pamačius kitą asmenį, užplūdo sklindanti palengvėjimo lavina, ir netikėtas supratimas, kokia vieniša ji buvo. Net turėdama neapmokytą civilį su ja, kažką, kas padėtų, kas galėtų padėti jai savo ruožtu… Ji drebančiai nusišypsojo, judėdama žemyn laiptais, kurie vedė į pagrindinį aukštą, jau darydama pakeitimus savo planuose. Jiems reikėjo surasti jam ginklą, ji matė seną šotguną Džeko Bare prieš dvi dienas, neužtaisytą, bet jie tikriausiai rastų šovinių, o jis buvo visai netoli –
    – ir kartu, mes turbūt galime įveikti vieną iš barikadų!
    Jai tiktai reikėjo kažko, kas stebėtų ir padėtų jai pastumti kai kuriuos automobilius iš kelio.
    - Mes turime pasprukti iš čia, – pasakė ji, išspausdama kiek galėdama daugiau vilties. – Pagalba neatvyks, bent jau ne dabar, bet tarp mūsų dviejų –
    - Ar jūs išprotėjot? – Pertraukė, jo karštligiškas žvilgsnis besimėtantis aplink. – Aš niekur
    neisiu, panele. Mano paties duktė ten kažkur, pasimetus...
    Jis nutilo, spoksodamas į duris, pro kurias ji atėjo, tarytum galėdamas matyti kiaurai jas. Džil linktelėjo, primindama sau, kad jis turbūt ištiktas šoko. –
    Dar didesnė priežastis –
    Vėl, jis pertraukė ją, jo supanikavęs balsas, kylantis į aukštos oktavos riksmą, nuaidintį per atvirą erdvę.
    - Ji yra ten, ir ji turbūt negyva, kaip likusi dalis jų, ir jei aš neisiu ten dėl jos, jūs turite būti
    išprotėjus, galvodama, kad aš ketinu eiti ten dėl jūsų!
    Džil įsidėjo Beretą už talijos mini-sijono, skubiai ištiesdama abi rankas, išlaikydama ramų toną.
    - Ei, aš suprantu. Aš apgailestauju dėl jūsų dukters, iš tikrųjų, bet jei mes paspruktume iš miesto, galėtume iškviesti pagalbą, galėtume sugrįžti – galbūt, ji slepiasi kažkur, o mūsų geriausias būdas ją surasti yra, jei iškviesime pagalbą.
    Jis žengė žingsnį atgal, ir galėjo matyti išgąstį po jo pykčiu. Ji matė tai anksčiau, apgaulingą įsiutį, kurį kai kurie žmonės naudojo, jog išvengtų baimės, ir žinojo, kad jai nepavyks pasiekti jo.
    Bet man reikia pabandyti...
    - Aš žinau, kad jūs bijote, – pasakė ji švelniai. – Aš taip pat bijau. Bet aš – aš buvau viena
    iš Ypatingos Taktikos Ir Gelbėjimo Būrio [angl.:S.T.A.R.S., aka Special_Tactics_And_Rescue_Squad – Vert. past.] narių; mes buvome apmokyti pavojingoms operacijoms, ir aš iš tikrųjų manau, kad man pavyks mus iš čia ištraukti. Būsite saugesnis, jei eisite su manimi.
    Jis žengė kitą žingsnį atgal.
    - Eikite velniop, jūs, jūs myliumyliumyliumyliu, – jis nusispjovė, paskui apsisuko ir bėgo, suklupdamas už cementinių grindų. Tolimoje sandėlio pusėje stovėjo priekaba.
    Jis įšliaužė vidun, dusdamas, traukdamas kojas. Džil matė jo raudono ir prakaituojančio veido švystelėjimą, kai jis užtrenkė paskui save duris. Ji išgirdo metalinį spynos trakštelėjimą, palydėtą pritildyto riksmo, kuris nepaliko jokio klausimo dėl jo sprendimo.
    - Tiesiog dinkite! Palikite mane ramybėj!
    Džil jautė savo paties pykčio sprogimą, bet žinojo, kad tai beprasmiška, kaip ir beprasmiška bandyti samprotauti su juo toliau. Atsidusdama ji pasisuko ir nuėjo atgal prie laiptų, vengdama depresijos, kuri grasino užvaldyti. Ji patikrino laikrodį –
    4:30 –
    ir tada atsisėdo, peržiūrėdama galvoje Rakūno miesto žemėlapį. Jei likusi gatvių dalis buvo taip pat užtvindyta, jai reikėjo sukti atgal į miestą, bandyti rasti kitą išeitį. Ji turėjo penkias pilnas apkabas, penkiolika šovinių kiekvienoje, bet reikės daugiau šaunamosios galios... pavyzdžiui, galbūt, šotguno. Jei ji neras šovinių, ji galėtų su juo bent jau mušti tuos padvėsusius šunsnukius.
    - Džeko Baras, tuomet, – ji pasakė ramiai ir prispaudė rankas prie akių, mąstydama, ar jai
    išvis tai pavyks.

    4.

    JIE PASIEKĖ MIESTĄ POPIETĖS PABAIGOJE, 16:50 PAGAL KARLOSĄ, IR PASIRUOŠĖ NUSILEISTI APLEISTOJE MAŠINŲ STOVĖJIMŲ AIKŠTELĖJE.
    Rodos, po žeme buvo kažkokia įstaiga ar panašiai, kuri priklausė Umbrelai; bent jau taip jiems sakė brifinge.
    Karlosas stojo į būrio eilę, automatas ant peties, kol prisikabino prie nusileidimo lyno ir laukė, kada Hirami atidarys duris. Tiesiai prieš Karlosą stovėjo Rendis Tomas, vienas iš draugiškesnių vyrukų A būryje. Rendis žvilgtelėjo į jį ir apsimestinai suurzgė, rodydamas smilių ir nykštį į Karlosą, netikrą ginklą. Karlosas nusišiepė, paskui suspaudė pilvą tarytum pašautas. Kvailas pokštas, bet Karlosas šiek tiek atsipalaidavo, kai lyderis atitraukė slankomas duris, o daugybės malūnsparnių riaumojimas užpildė kabiną.
    Du po du, vyrai prieš Karlosą nučiuožė nuo dvejopų nusileidimo lynų, pritvirtintų prie sraigtasparnio. Karlosas priėjo arčiau prie atidarymo, prisimerkęs nuo besiplaikstančio vėjo, norėdamas pamatyti, kur jie nusileis. Jų sraigtasparnis metė ilgą šešėlį prieš vėlyvos dienos saulę, ir jis matė kitų kuopų vyrus ant žemės, besirikiuojančius pagal būrį. Tada atėjo jo eilė; jis išlipo po sekundės paskui Rendį, praktinio laisvo kritimo jaudulys, pasiunčiantis skrandį į krūtinę. Skrendančio dangaus susiliejimas, ir jis nutūpė, nusikabindamas nuo lyno ir skubėdamas, kur stovėjo Hirami.
    Po kelių minučių, jie visi buvo ant žemės. Beveik kartu, keturi transportiniai sraigtasparniai pakilo į vakarus ir nuzvimbė tolyn, jų triukšmas, blankstantis kaip dulkės, išklydusios aplink susirinkusius karius. Karlosas jautėsi budrus ir pasiruošęs, kai būrių ir kuopų lyderiai pradėjo rodyti skirtingomis kryptimis, paskirdami maršrutus, kurie buvo anksčiau grafiškai pavaizduoti, prieš jiems paliekant įstaigą.
    Galiausiai, kai sraigtasparniai pasidarė mažesni, jie vėl galėjo girdėti – ir Karlosui krito į ausis jų aplinkos tyla. Jokių automobilių, apskritai jokių pramoninių garsų, ir visgi jie buvo padoraus dydžio miesto krašte. Keista, kaip vienas laikė tuos triukšmus savaime suprantamais, apskritai jų nepastebėdamas, iki jų ten nebebūnant.
    Mikhailas Viktoras, kuopos D viršila, stovėjo ramiai su Hirami ir kitais dviem būrių lyderiais, Krajanu ir tuo šiurpiu Rusu, kol A, B, ir C kuopų viršininkai davė nurodymus, būriai, judantys žvaliai ir su minimaliu triukšmu. Jų batų žingsniai atrodė per daug garsūs sustingusiame ore, ir Karlosas matė miglotus nerimo žvilgsnius kai kuriuose iš praeinančių veidų, žvilgsnį, kurį žinojo pats turįs. Turbūt taip ramu, nes sergantys žmonės sėdi namie, arba pasislėpę kažkur, bet tyla vis tiek klaiki, ta ramuma…
    - A būry, dvigubu tempu! – Hirami sušuko, ir net jo balsas atrodė keistai prislopintas, bet Karlosas išmetė viską iš galvos, kai jie pradėjo bėgti paskui jį.
    Jei nuo brifingo atmintis tarnavo teisingai, jie visi keliavo apytikriai į vakarus, į Rakūno Miesto širdį, kuopos, išsisklaidžiusios, kad apimtų didžiausią plotą. Šimto jardų priekyje, būrys A, trisdešimt kareivių, risnojančių per pramoninį rajoną, vos besiskiriantį nuo to, kuris buvo prie jų įstaigos; sunykusios mašinų stovėjimo aikštelės, apibertos šiukšlėmis, piktžolėtais purvo lopais, aptvertais garažais.
    Karlosas susiraukė, negalėdamas išlaikyti tylą. "Fuchi", jis pasakė pusiau tylomis. Smirdėjo kaip supuvę kiaušiniai krepšyje, pilname tiek pat pašvinkusios žuvies.
    Rendis atsiliko kelis žingsnius, kad galėtų bėgti šalia Karloso.
    - Sakei kažką, brolau?
    - Aš sakiau, kad kažkas dvokia, – Karlosas sumurmėjo. – Užuodi?
    Rendis linktelėjo.
    - Taip. Galvojau, kad čia tu.
    - Ha, ha, tu žudai mane, cabron. – Karlosas lengvai nusišypsojo. – Tai reiškia \'gerą draugą,\' beje.
    Rendis išsišiepė.
    - Taip. Taip ir galvojau, kad čia tu. Ir lažinuosi –
    - Stokit! Ir užsikimškit, ten gale!
    Hirami sušuko sustojimą, laikydamas vieną ranką, kad garantuotų tylą. Silpnai, Karlosas girdėjo kitą būrį už kvartalo ar dviejų šiaurėje, jų batų dūžius ant šaligatvio. Ir po sekundės, jis galėjo girdėti kažką kita.
    Dejonės ir aimanos, sklindančios iš kažkur priekyje, silpnos iš pradžių, bet besidarančios garsesnėmis. Tarsi ligoninės gyventojai buvo išvaryti į gatvę. Tuo pačiu laiku, blogas kvapas darėsi stipresnis, šlykštesnis – ir pažįstamas, kaip…
    - O, šūdas, – Rendis sušnabždėjo, jo veido išblyškęs, ir Karlosas tuojau pat pažino, koks tai
    kvapas, kaip ir Rendis turėjo pažinti.
    Neįmanoma.
    Tai žmogaus kūno, pūnančio saulėje, dvokas. Mirtis. Karlosas pažinojo ją pakankamai gerai, bet niekada ji nebuvo tokia milžiniška, tokia visa apimanti. Priekyje, Mičas Hirami abejodamas nuleido ranką, gilaus nerimo žvilgsnis jo akyse.
    Sielvartaujantys, bežodžiai žmonių skausmo garsai darėsi garsesni. Hirami, atrodė, ketino prabilti –
    – kai ugnis prasiveržė iš arti, iš vieno iš kitų būrių, ir tarp jų automatinės ugnies sprogimų, kurie plėšė popietės orą, Karlosas girdėjo rėkiančius vyrus.
    - Į liniją! – Hirami rėkė, laikydamas abi rankas delnais į dangų, balsas, vos girdimas per
    kulkų tratėjimą.
    Tiesi linija, penki vyrai priekyje, penki užnugaryje, iš kur jie atvyko. Karlosas bėgo į poziciją, burna staiga išdžiūvus nuo geležies, rankos drėgnos nuo prakaito. Trumpi automatinės ugnies sprogimai į šiaurę nuo jų padėties darėsi ilgesni, numušdami bet kokį garsą, bet smarvė neabejotinai blogėjo. Jo rūpesčius užbaigė tarškantys nutolusios ugnies pokštelėjimai, už artimesnės ugnies; kad ir kas dėjosi, atrodė, kad visi U.B.A.B. įsivėlė į mūšį.
    Karlosas pasisuko į priekį, paruošęs šautuvą, skenuodamas tuščią gatvę, kuri tiesėsi prieš juos ir skyrėsi į sankryžą už trijų kvartalų. Ml6 su trisdešimties šovinių apkaba nebuvo kažkas iš ko galima pasijuokti, bet jis bijojo – ko, to dar jis nežinojo.
    Kodėl jie vis dar šaudo, kam reikia tiek daug kulkų? Kas ten yra –
    Karlosas tada pamatė pirmą svirduliuojančią figūrą, kuri pusiau krito iš už pastato už dviejų kvartalų. Antras išdygo iš kitos gatvės pusės, po to trečias, ketvirtas – netikėtai, bent jau tuzinas kiūtinančių, klumpančių žmonių buvo gatvėje, eidami tarsi somnambulai savo keliais.
    Atrodė, jie buvo girti.
    - Kristau, kas negerai su jais, kodėl jie taip mėtosi?
    Kalbantysis buvo šalia Karloso, Olsonas, jo vardas, ir žiūrėjo ta kryptimi, iš kur jie atėjo. Karlosas metė žvilgsnį atgal ir pamatė bent jau dešimt dar sliūkinančių jų kryptimi, pasirodančių, tarytum iš niekur, ir jis tuo pačiu suprato, kad ugnis šiaurėje ėmė silpti, trūkinėjantys sprogimai menkėjo ir buvo vis toliau vienas nuo kito.
    Karlosas vėl pasuko galvą į priekį ir jautė, kaip jo žandikaulis nutįso nuo to, ką pamatė ir išgirdo; jie buvo pakankamai arti, kad jis galėtų atskirti jų atskirus bruožus, keistos dejonės, dabar aiškiai girdimos. Nudriskę, krauju išdergti rūbai, nors keli buvo iš dalies nuogi; išblyškę veidai, ištepti raudoniu, akys, kurios nematė nieko; būdas, kuriuo keli ištiesė savo rankas, tarytum siekdami kareivių liniją, vis dar už kvartalo. Ir disfigūracijos
    – trūkstamos galūnės, dideli odos ir nuplėštų raumenų gabalai, ištinusios kūno dalys ir šlapios nuo puvimo.
    Karlosas matė filmus. Šitie žmonės nebuvo sergantys. Jie buvo zombiai, vaikštantys negyvieji, ir akimirką, viskas, ką jis galėjo daryti, buvo veizėti, kaip jie svirduliuoja arčiau. Neįmanoma, chale, o kol smegenys grūmėsi, kad priimtų tai, ką matė, jis atsiminė, ką Trentas išklojo apie tamsias valandas priešakyje.
    - Ugnis, ugnis!... – Hirami klykė, tarytum iš didelio atstumo, ir staigus, smurtiškas automatinių ginklų traškesys iš abiejų pusių prikėlė Karlosą atgal į tikrovę. Jis nusitaikė į išpūstą riebaus vyro, dėvinčiio praplėštas pižamines kelnes, pilvą ir šovė.
    Trys sprogimai, mažiausiai devyni šoviniai pliaukštelėjo į vyro nutukusią žarną, išmušdami grublėtą liniją per jo pilvo tricepsus. Išsiliejo tamsus kraujas, išmerkdamas jo kelnių priekį. Vyras susvirduliavo, bet nekrito. Jei kas ir pakito, tai jis atrodė labiau trokštantis pasiekti juos, tarytum jo paties kraujo kvapas kurstė jį.
    Keli iš zombių parkrito, bet jie toliau šliaužė pirmyn, nepaisydami to, kas liko iš jų skrandžių, gramdydami sulūžusiais pirštais per asfaltą savo vieninteliame tiksle.
    Smegenys, turiu pataikyti į smegenis, filmuose, šauni jiems į galvą, tai vienintelis būdas –
    Artimiausias buvo galbūt už dvidešimt pėdų, išvargusi moteris, kuri atrodė nepaliesta, išskyrus buką kaulo spindėjimą po jos susivėlusiais plaukais. Karlosas nusitaikė į švytinčią kaukolę ir šovė, jausdamas beprotišką palengvėjimą, kai ji parkrito ir nebeatsikėlė.
    - Galva, taikykite į galvą, – Karlosas rėkė, bet Hirami jį prarėkė, bežodis išgąsčio staugimas, prie kurio skubiai prisijungė kai kurie iš kitų, kol jų linija ėmė tirpti.
    – o, ne –
    Už nugaros, zombiai pasiekė juos.

    * * *

    Nicholajus ir Versbovskis buvo vieninteliai išlikę iš B, ir tik todėl, kad jie abu naudojo bet kokias įmanomas priemones – Nicholajus pastūmė Bretą Metjūsą į rankas vienai iš būtybių, kai ji priėjo per arti, įgydamas labai svarbių sekundžių, kurios leido jam pabėgti. Jis matė Versbovskį šaunant Lį į koją dėl tos pačios priežasties, suluošindamas kareivį ir palikdamas jį, kad nukreiptų artimiausių viruso nešėjų dėmesį.
    Kartu jie pasiekė daugiabučio namo kopėčias, už dviejų kvartalų, kur kovėsi kiti. Ugnis eratiškai traškėjo, kol jie kopė surūdijusiom kopėčiom, bet jau kimūs mirštančių vyrų riksmai blanko į tylą, prarasti prakeiktųjų alkanųjų riksmuose.
    Nicholajus rūpestingai pasvėrė savo galimybes, kol jie lipo gaisrininkų kopėčiomis. Kaip jis ir numatė, Džonas Versbovskis pasirodė esąs tikras survivalistas ir aiškiai neturėjo jokių problemų, darydamas tai, kas būtina, kad toks išliktų; turint omenyje, kaip prastai reikalai klojosi Rakūne, – prasčiau, tiesą sakant, negu Nicholajus numanė, – jam apsimokėtų turėti žmogų, kuris pridengtų jo užnugarį.
    O jeigu mus apsuptų, būtų kažkas, ką galima paaukoti, kad pasprukčiau...
    Nicholajus susiraukė, kai jie pasiekė stogo viršų, o Versbovskis žiūrėjo į tolį, bandydamas pamatyti kažką nuo trijų aukštų viršaus. Deja, aukos elementas veikė jiems abiems. Be to, Versbovskis nebuvo idiotas ar patiklus kaip Metjūsas, ar Li; įveikti jį būtų gana sudėtinga.
    - Zombiai, – Versbovskis sumurmėjo, gniauždamas automatą.
    Stovėdamas šalia, Nicholajus pasekė jo žvilgsnį, kur būrys B laikė paskutines pozicijas, suknežintus lavonus, kurie nugulė šaligatvį, ir būtybes, kurios vis dar maitinosi. Nicholajus negalėjo nesijausti truputį nusivylęs; jie mirė per minutes, vos sudarymi pasipriešinimą…
    - Taigi, koks planas, sere?
    Sarkazmas buvo akivaizdus, ir tonu ir pusiau pralinksmėjusia, pusiau pasibjaurėjusia išraiška, kuria jis pažiūrėjo į Nicholajų. Aiškiai Versbovskis matė jį paaukojant Metjūsą. Nicholajus atsiduso, pakratydamas galvą, M16 laisvamanis jo rankose; jis, iš tikrųjų, neturėjo jokio pasirinkimo.
    - Aš nežinau, – pasakė jis švelniai, ir kai Versbovskis pažvelgė atgal, kur jie šoviniavo, Nicholajus nuspaudė automato gaiduką.
    Kulkų trio išmėsinėjo Versbovskiui į pilvą, pargriaudami jį kniūpsčią ant žemos cemento briaunos. Nicholajus nedelsiant pakėlė ginklą ir nusitaikė į vieną iš Versbovskio sukrėstų akių, šaudamas kaip tik tada, kai suvokimas užliejo kareivio paraudusį veidą, suvokimas, kad jis padarė lemtingą klaidą atsukdamas priešui nugarą.
    Po mažiau kaip sekundės viskas buvo baigta, ir Nicholajus stovėjo vienas, bet ne vienišas ant stogo. Jis abejingai spoksojo į bekraujuojantį kūną, smalsaudamas, – ir ne pirmą kartą, – kodėl nejautė jokios kaltės, kai žudė. Jis girdėjo posakį sociopatas anksčiau ir manė, kad tai turbūt jam tiko... nors, kodėl žmonės toliau matė tai, kaip neigiamą dalyką, jis nesuprato.
    Tai buvo empatijos reikalas, jis spėjo, dauguma žmonijos, tariančios, kad nesugebėjimas "užjausti" buvo kažkaip neteisingas.
    Bet niekas netrukdo manęs, ir aš niekada nedvejoju padaryti tai, ką reikia padaryti, nesvarbu, kaip tai suprantama kitų; kas čia tokio baisaus?
    Teisingai, jis buvo vyras, kuris žinojo, kaip kontroliuoti save. Disciplina – tai triukas. Kai tik jis nusprendė palikti savo tėvynę, per praėjusius metus, jis net nebemąstė rusiškai. Kai tapo samdiniu, jis mokėsi naktį ir dieną su kiekvienu ginklu ir išbandė savo įgūdžius prieš geriausius savo srityse; jis visada nugalėdavo, nes nesvarbu, koks žiaurus jo priešininkas, Nicholajus žinojo, kad jokios sąžinės neturėjimas jį išvadavo, kaip tik taip, kaip sąžinės turėjimas trukdė jo priešams. Tai buvo vertingas dalykiūkštis, argi ne?
    Versbovskio lavonas neturėjo atsakymo. Nicholajus pasitikrino laikrodį, jau įsikyrėjęs su filosofiniais postringavimais. Saulė švietė žemai danguje, nors buvo tiktai 17:00 valanda; jis vis dar turėjo daug ką nuveikti, jeigu norėjo palikti Rakūną su viskuo, kuo reikėjo.
    Pirma, jam reikėjo laptopo ir prieigos prie duomenų, kuriuos sukūrė vos prieš naktį, žemėlapiai ir vardai; vienas toks užrakintas ir laukiantis jo RPD pastate, nors jis turės būti nepaprastai atsargus tame rajone, nes du nauji Tirono ieškotojų padaliniai tikrai ten bus kažkada greitai.
    Vienas buvo užprogramuotas, kad surastų kažkokį cheminį pavyzdį, ir Nicholajus žinojo, kad Umbrel

Sedžiu Mensoj. Sėdžiu rašyke. Sėdžiu chane. Nėr ką veikt. P.S. Mano komentarų skaičius užstrigęs ties „111“. Monik buvo teisi: angelo sparnas po manim (Ūlos).

♀

Aš manau, kad esu gana kietas bičas. Aš šaudau lazeriu iš šiknos ir nieko nebijau.

derp

Nėra nieko karščiau už merginą skaitančią Spinozos „Etiką“: ji kaip žudikė, pasiųsta vyriausybės, kad sudirgintų mano penį.

Mano kortelė
Geresnė
Už tavo kortelę

Sėdžiu prie tuščio lapo pusė trijų ryto…
Parašysiu, koks jausmas
Sėdėti prie tuščio lapo pusė trijų ryto.

Pasiūlai merginai 1000 Eurų,
Kad nučiulptų tau bybį.
Ji tave apmyža.