Absoliutus Blogis Nemezidis (S. D. Perry)

PROLOGAS

    KARLOSAS TIK KĄ IŠLIPO IŠ DUŠO, KAI SUSKAMBĖJO TELEFONAS. Jis apsivyniojo rankšluostį aplink taliją ir nuėjo į ankštą svečių kambarį, vos ne pargriūdamas už vis dar neatidarytos knygų dėžės, skubėdamas pasiekti čirškiantį telefoną; kai persikraustė į miestą, jis neturėjo laiko įsigyti atsakiklį, ir tiktai naujoji įstaiga turėjo jo telefono numerį. Neapsimokėjo praleisti nė vieno skambučio, ypač turint galvoje tai, kad Umbrela apmokinėjo jo sąskaitas.
    Jis pagriebė telefono ragelį viena šlapia ranka ir pabandė neatrodyti per daug uždusęs.
    - Klausau?
    - Karlosai, čia Mičas Hirami.
    Nesąmoningai, Karlosas atsistojo šiek tiek tiesiau, vis dar spausdamas drėgną rankšluostį.
    - Taip, sere.
    Hirami buvo jo būrio lyderis. Karlosas matė jį vos dukart, nepakankamai laiko apsiprasti su žmogum, bet pastarasis atrodė gana kompetentingas — panašiai kaip ir kiti vyrukai būryje.
    Kompetentingas, ne tikslus žodis... Kaip ir Karlosas, niekas daug nekalbėjo apie savo praeitį, nors jis žinojo, kad Hirami vertėsi ginklų prekyba Pietų Amerikoje prieš kelis metus, pirmajam dar nepradėjus dirbti Umbreloje. Atrodė, kad kiekvienas, kurį jis sutiko U.B.A.B. turėjo paslaptį ar dvi — dauguma jų apie ne visai teisėtą veiklą.
    - Nurodymai tik ką atėjo dėl besivystančios situacijos. Mes šaukiame visus į vietą, kuo greičiau. Turi valandą raportuoti, o mes išvykstame po dviejų, tai yra 15:00 valandą, comprende?
    - Si—uh, taip, sere. – Karlosas jau daug metų laisvai kalbėjo angliškai, bet jis vis dar sunkiai pratinosi kalbėti taip visąlaik. – Kokia informacija dėl situacijos?
    - Neaišku. Kai prisistatysite, būsite informuoti kartu su mumis visais.
    Hirami balso tonas skambėjo taip tarsi jis dvejojo dėl to, ką daugiau atskleisti. Karlosas laukė, sužvarbęs nuo džiūstančio vandens ant kūno.
    - Pasklido gandas, kad tai cheminis išsiliejimas, – pasakė Hirami, ir Karlosas manė, galįs girdėti nerimą būrio lyderio balse. – Kažkas tokio, kas verčia žmones… verčia juos elgtis kitaip.
    Karlosas susiraukė.
    - Kitaip, kaip?
    Hirami atsiduso.
    - Jie nemoka mums, kad uždavinėtume klausimus, Oliveira, ar ne? Dabar tu žinai tiek pat, kiek ir aš. Tiesiog atnešk čia savo sėdimąją.
    - Taip, sere, – pasakė Karlosas, bet Hirami jau buvo numetęs ragelį.
    Karlosas padėjo telefono ragelį, nežinodamas, ar turėtų jaustis susijaudinęs ar sunerimęs dėl savo pirmos U.B.A.B. operacijos. Umbrelos Bio-hazardo Atsakomosis Būrys: įspūdingas pavadinimas grupei samdytų eks-sabotierių ir eks-karių, daugiausia su kovine patirtimi ir neaiškiomis praeitimis. Rekruteris Hondūre sakė, kad iš jų bus reikalaujama "susitvarkyti" su situacijomis, kurioms Umbrelai reikės skubios ir agresyvios traktuotės — ir legalios. Po trejų metų kovos privačiuose mažuose karuose tarp konkuruojančių gaujų ir revoliucionierių, gyvenimo purvinose lūšnose ir valgymo iš skardinių, tikro darbo pažadas — ir nuostabiai geras darbo užmokestis — buvo kaip atsakyta malda.
    Per gerai, kad būtų tiesa, taip galvojau... o kas, jeigu pasirodys, kad buvau teisus?
    Karlosas papurtė galvą. Jam nebuvo lemta išsiaiškinti ko nors daugiau apie padėtį stoviniuojant rankšluostyje. Bet kokiu atveju, tai negalėjo būti blogiau nei šaudynės su raumeningais žaliūkais kokiose anoniminėse džiunglėse, laukiant, kol išgirsi kulką, kuri tave pagaliau pakloja.
    Valanda laiko pasiruošimui, o iki įstaigos buvo dvidešimt minučių kelio. Jis pasisuko link miegamojo, netikėtai nutaręs pasirodyti anksčiau, pabandyti išgauti ko daugiau iš Hirami apie tai, kas laukė. Jis jau jautė šiltą nervingo adrenalino stazę savo žarnoje, jausmas su kuriuo užaugo ir žinojo geriau, negu bet kokį kitą – dalies laukimo, dalies susijaudinimo, ir sveikos baimės dozė…
    Karlosas nusišypsojo, užbaigęs šluostytis rankšluosčiu, pažiūrėdamas į save iš profilio. Jis praleido per daug laiko džiunglėse. Jis dabar buvo Jungtinėse Valstijose, dirbantis legaliai farmacinei kompanijai — ko jam reikėjo baimintis? "Nada," pasakė jis, ir, vis dar šypsodamasis, nuėjo susirasti frenčių.

    * * *

    Rugsėjo pabaigoje didelio miesto priemiestyje; buvo saulėta diena, bet Karlosas jau jautė pirmą rudens šnabždesį, kol jis skubėjo įstaigos kryptimi, praretėjusį orą, lapus, pradedančius vysti ant šakų viršuje. Nors nepasakytum, kad buvo labai daug medžių; jo butas buvo išsidriekiančio pramoninio rajono zonoje – keli suodini nuo fabrikų augalai, aptvertos mašinų stovėjimų aikštelės, peraugusios piktžolėmis, tariamai neveikiančių garažų akrai. U.B.A.B. įstaiga buvo iš tikrųjų renovuotas sandėlis ant Umbrelai priklausančio akrų ploto, apsupto gana šiuolaikinio laivybos komplekso, užbaigto sraigtasparnių pakilimų aikštele ir krovimų doku – graži sąranka, nors Karlosas vėl pagalvojo, kodėl jie nutarė viską statyti tokiame prastame rajone. Jie aiškiai galėjo leisti sau daug daugiau.
    Karlosas, eidamas Everet gatve, pasižiūrėjo į savo laikrodį, ir šiek tiek padidino tempą. Jis nevėlavo, bet vis dar norėjo būti ten prieš brifingą, išgirsti apie ką kiti vaikinai kalba.
    Hirami sakė, kad jie kvietė visus – keturias kuopas, po tris būrius iš dešimties kiekvienoje kuopoje, iš viso 120 žmonių. Karlosas buvo kapralas būrio A kuopoje D; absurdiška, kaip šitie dalykai buvo sukurti, bet tikriausiai reikėjo kažkaip visus sužymėti. Kažkas turėjo žinoti ką nors…
    Jis pasuko į dešinę, kur Everet susitiko su 374-ąja, jo mintys klajojo, neaiškiai smalsaudamos, kur juos pasiųs –
    – kai iš siauros gatvelės, vos keli metrai prieš Karlosą, išėjo plačiai besišypsantis, gerai apsirengęs, nepažįstamasis. Jis stovejo, rankas sugrūdęs į brangaus neperšlampamo apsiausto kišenes, matyt, laukdamas, kol Karlosas prie jo prieis. Karlosas išlaikė veidą rūpestingai neutralų, apdairiai studijuodamas vyrą. Aukšti, ploni, tamsūs plaukai ir akys, bet neabejotinai kaukazietis, apie 40 metų — ir išsišiepęs taip, tarsi norėdamas papasakoti nepaprastai juokingą pokštą.
    Karlosas pasiruošė praeiti pro jį, primindamas sau apie tai, kiek bepročių gyveno bet kokiame padoraus dydžio mieste, neišvengiamas miesto gyvenimo pavojus.
    Jis turbūt nori papasakoti man apie ateivius, kontroliuojančius jo smegenų bangas, galbūt sukurti kažkokią sąmokslo teoriją –
    - Karlosas Oliveira? – Vyras paklausė, bet tai buvo daugiau tvirtinimas, negu klausimas. Karlosas sustojo, jo visas kūnas įsitempė, instinktyviai jo dešinioji ranka nusileido ten, kur nešiojo ginklą – išskyrus tai, kad ten nieko nebuvo, neturėjo jo nuo tada, kai kirto sieną, carajo –
    Tarytum jusdamas kokį sąmyšį jis sukėlė, nepažįstamasis žengė žingsnį atgal, iškeldamas rankas į viršų. Jis atrodė kaip pamišėlis, bet ne itin grasinantis.
    - Kas klausia? – Karlosas sušvokštė. Ir kaip, po velnių, žinai mano vardą?
    - Mano vardas yra Trentas, pone Oliveira, – pasakė, jo tamsus, įdėmus žvilgsnis, blizgantis su vos malšinamu džiaugsmu. – Ir aš turiu jums truputį informacijos.

    1.

    SAPNE DŽIL BĖGO NEPAKANKAMAI GREITAI.
    Tai buvo tas pats sapnas, kurį ji kentė kas keletą dienų nuo misijos, dėl kurios juos visus vos neužmušė tą baisią, nesibaigiančią liepos naktį. Dar prieš tai, kai tiktai keli Rakūno gyventojai buvo nukentėję nuo Umbrelos gniaužtų, o S.T.A.R.S. administracija nebuvo visiškai sugadinta, prieš tai, kai ji buvo vis dar gana kvaila, manydama, kad žmonės patikės jų istorija.
    Sapne, ji ir kiti išlikusieji – Chrisas, Baris ir Rebeka – neramiai laukė išgelbėjimo paslėptos laboratorijos sraigtasparnių kilimo aikštelėje, jie visi išvargę, sužeisti ir puikiai suprantantys, kad pastatai aplink ir po jais tuoj susigriaus. Buvo aušra, ryški šviesa, sklindanti pro medžių stiebus, kurie supo Spencerio dvarą, ramuma, nutraukta tiktai laukiamo artėjančio sraigtasparnio garso. Šeši Ypatingos Taktikos ir Gelbėjimo Būrio nariai buvo negyvi, prarasti žmogiškoms ir nežmogiškoms būtybėms, kurios bastėsi po dvarą, ir jei Bradas nebūtų greitai nusileidęs, nebūtų jokių išlikusiųjų. Laboratorija skaičiavo savo sprogimo minutes, sunaikindama Umbrelos T-viruso išsiliejimo įrodymus ir užmušdama juos visus. Chrisas ir Baris mojavo rankomis, ragindami Barį paskubėti. Džil žvilgtelėjo į savo laikrodį, apsvaigusi, jos protas, vis dar bandantis apglėbti viską, kas įvyko, kad suprastų visa tai. Umbrelos Farmaneutika, vienas didžiausių Rakūno Miesto klestėjimą lėmusių rėmėjų ir pagrindinė jėga korporaciniame pasaulėlyje, slaptai kūrė monstrus bio-ginklų tyrinėjimo vardu – ir žaidime su ugnimi sugebėjo apsideginti neįtikimai baisiai.
    Dabar tai neturėjo reikšmės; viskas, kas turėjo reikšmę, buvo kuo greičiau iš čia dingti –
    – ir mes turime galbūt tris minutes, keturias maksimum –
    BŪM!
    Džil staigiai apsisuko, pamatė betono ir dervos gabalus skrendant į orą ir nusileidžiant šiaurės vakarų pakilimo aikštelės kampe. Milžiniškos žnyplės išniro iš duobės, paskui aštrūs dantys —
    — ir išblyškęs, gremėzdiškas monstras, toks, kurį ji ir Baris bandė užmušti laboratorijoje, Tironas, užšoko ant sraigtasparnių aikštelės. Jis pakilo sklandžiai iš savo grėsmingo susilenkimo... ir ėmė skuosti jų kryptimi.
    Tai buvo šlykštynė, mažiausiai aštuonių pėdų aukščio, kadaise žmogus, galbūt, bet ne dabar. Jo dešinioji ranka, normali. Jo kairioji: masyvus, chitininis nagų kumštis. Jo veidas buvo siaubingai sužalotas, jo lūpos, nupjautos, kad atrodė, jog šypsosi per išpjautą raudoną audinį. Jo nuogas kūnas buvo be lyties organų, storas, kruvinas navikas, kuris buvo jo širdis, drebantis šlapiai už jo krūtinės.
    Chrisas nusitaikė į pulsuojantį raumenį su savo Bereta ir šovė, penki 9 mm šoviniai, lekiantys į jo šiurpią mėsą; Tironas net nesulėtėjo. Baris rėkė, kad jie išsisklaidytų, o paskui jie bėgo, Džil, traukianti Rebeką su savimi, Bario .357 griaustinis dundantis už jų. Viršuje sraigtasparnis sukosi ratu, ir Džil jautė sekundes tiksint, manė, kad jautė sprogimą kylantį po jų kojomis.
    Ji ir Rebeka išsitraukė savo ginklus ir pradėjo šaudyti. Džil tęsė spaudžioti gaiduką net ir tada, kai ji stebėjo būtybę pargriaunant Barį ant žemės, užtrenkdama naują apkabą, kai jis puolė Chrisą, šaudydama ir rėkdama, apvyniota augančio išgąsčio, kodėl jis nekrenta?
    Iš viršaus riksmas, ir kažkas išmesto iš sraigtasparnio. Chrisas bėgo jo paimti, bet Džil nematė nieko kita – tiktai Tironą, kadangi jis nukreipė savo dėmesį į ją ir Rebeką, abejingas ugnies galiai, kuri tęsė kirsdama kruvinas duobes jo keistame kūne. Džil pasisuko ir bėgo, pamatė mergaitę darant tą patį, ir žinojo – žinojo – kad pabaisa sekė ją, Džil Valentinos veidas įstrigęs jo driežo smegenyse.
    Džil bėgo, bėgo ir netikėtai nebebuvo jokios sraigtasparnių aikštelės, jokio griūvančio dvaro, tiktai milijonas medžių ir garsai: jos batai, pliaukšintys į žemę; kraujo pulsas jos ausyse; jos šiurkštus kvėpavimas. Monstras buvo tylus už jos, nebyli ir baisi jėga, nesilpnėjanti ir tokia neišvengiama kaip pati mirtis.
    Jie buvo negyvi, Chrisas ir Baris, Rebeka, net Bradas, ji žinojo tai, visi, išskyrus ją – ir kol ji bėgo, ji matė Tirono šešėlį, tįstantį prieš ją, laidodamas ją, ir šnypštimas jo siaubingų nagų, pjaunančių kiaurai, tirpstančių per jos kūną, užmušančių ją, ne –
    Ne –
    - Ne!
    Džil atsimerkė, žodis vis dar ant jos lūpų, vienintelis garsas jos kambario ramume. Tai nebuvo klyksmas, kurį ji įsivaizdavo, bet tik silpnas, uždusintas pasmerktos moters riksmas, pasimetęs košmare, nuo kurio nebuvo jokio išsigelbėjimo.
    Kuriame aš esu. Niekas, galų gale, iš mūsų nebuvo pakankamai greitas.
    Ji ramiai gulėjo minutėlę, kvėpuodama giliai, patraukdama ranką nuo užtaisytos Bereta po jos pagalve; tai tapo refleksu, ir vienu, kurio ji nesigailėjo išvysčiusi.
    - Prieš košmarus, visgi, bevertis, – ji sumurmėjo ir atsisėdo. Ji, jau dienų dienas, kalbėjo su savimi; kartais, manė, kad tai buvo vienintelis dalykas, kuris palaikė jai sveiką protą.
    Pilka šviesa įslinko per žaliuzes, mesdama šešėlį per mažą miegamąjį. Skaitmeninis laikrodis ant naktinio stalelio vis dar veikė; ji manė, kad turi būti dėkinga, jog elektra vis dar įjungta, bet buvo vėliau, negu ji tikėjosi – beveik trys po pietų. Ji miegojo beveik šešias valandas, daugiausiai, kiek sugebėjo per praėjusias tris dienas. Svarstydama, kas vyko lauke, ji negalėjo atsispirti kaltės antplūdžiui. Ji turi būti ten, turi daryti daugiau, kad išgelbėtų tuos, kuriuos vis dar galima išgelbėti...
    Šalin tokias mintis, tau žinoti geriau. Negalėsi padėti niekam, jeigu sielvartausi. Ir tie žmonės, kuriems padėjai –
    Ji negalvos apie tai, dar ne. Pagaliau šį rytą sugrįžus atgal į priemiesčius, po beveik keturiasdešimt aštuonių bemiegių "pagalbos" valandų, ji buvo ant pervargimo slenksčio, priversta pažiūrėti tikrovei į akis tam, kas įvyko Rakūne: miestas buvo nepataisomai prarastas T-virusui, ar kažkokiam jo variantui.
    Kaip tyrėjai dvare. Kaip Tironas.
    Džil užsimerkė, galvodama apie grįžtantį sapną, apie tai, ką jis reiškė. Tai tobulai atitiko tikrąją įvykių grandinę, išskyrus pabaigą — Bradas Vikersas, S.T.A.R.S. Alfos pilotas, išmetė kažką iš sraigtasparnio, granatsvaidį, ir Chrisas susprogdino Tironą, kol jis artėjo prie jos. Jie visi paspruko laiku... bet tam tikra prasme, tai neturėjo reikšmės. Turint galvoje viską, ką jie sugebėjo nuveikti nuo to laiko, jie galėjo ir mirti.
    Tai ne mūsų kaltė, Džil pagalvojo piktai, žinodama, kad ji norėjo tikėti tuo labiau, negu kuo kitu.
    Niekas neklausė – nei vietinis biuras, nei Šefas Aironsas, nei spauda. Jei jie klausytų, jie patikėtų.
    Keista, kad visa tai įvyko vos prieš šešias savaites; jautėsi kaip metai. Miesto valdžios atstovai ir vietiniai laikraščiai mėgavosi iškyla su S.T.A.R.S. reputacija – šeši mirusieji, kiti vapantys fantastiškas istorijas apie slaptą laboratoriją, apie monstrus ir zombius, ir Umbrelos sąmokslą. Jie buvo nušalinti ir išjuokti – bet blogiausia tai, kad niekas nebuvo padaryta, kas sutrukdytų viruso paplitimui. Ji ir kiti sugebėjo tiktai tikėtis, kad išsiliejimo vietos griūtis padarė galą neišvengiamam pavojui.
    Savaitės bėgyje tiek daug įvyko. Jie atidengė visą tiesą apie S.T.A.R.S., kad Umbrela – techniškai, Baltoji Umbrela, bio-ginklų tyrinėjimo skyrius – arba papirkinėjo, arba šantažavo pagrindinius narius visos šalies mastu, kad tęstų savo tyrinėjimą be pertraukų.
    Jie sužinojo, kad keli Rakūno Miesto tarybos nariai buvo ant Umbrelos algalapio, ir kad Umbrela turbūt turėjo daugiau kaip vieną tyrinėjimo įstaigą, eksperimentuojančią su dirbtinėmis ligomis. Jų paieškos informacija apie Trentą, nepažįstamąjį, kuris susisiekė su ja prieš pražūtingą misiją kaip "S.T.A.R.S. draugas", nepešė nieko, bet jie surado kažkokią nepaprastai įdomią praeities medžiagą apie Šefą Aironsą: atrodė, kad Šefas vienąsyk virė karštame vandenyje dėl galimo išžaginimo, ir kad Umbrela žinojo apie tai, bet padėjo jam gauti jo postą, nepaisant to. Galbūt sunkiausias dalykas iš visų yra tas, kad jų komanda buvo padalyta, priimdama svarbius sprendimus dėl to, kas turėjo būti padaryta, ir apie jų savas pareigas už tiesą.
    Džil silpnai nusišypsojo; vienas dalykas, apie kurį ji galėjo jaustis gerai visame tame, buvo, kad bent jau jos draugai suprato tai. Rebeka Čambers susijungė su kita maža grupe S.T.A.R.S. disidentų, kurie tikrino alternatyvius Umbrelos laboratorijų gandus. Bradas Vikersas, ištikimas savo bailiai prigimčiai, paliko miestą, kad išvengtų Umbrelos rūstybės. Chrisas Redfildas buvo jau Europoje, šniukštinėdamas kompanijos štabą ir laukdamas Bario Burtono ir Rebekos komandos, kad prisijungtų prie jo... o Džil, prieš prisijungdama prie kitų, ketino užbaigti savo tyrimą, susijusį su Umbrelos vietinėmis įstaigomis.
    Nepaisant to, prieš penkias dienas, kažkas baisaus įvyko Rakūne. Tai vis dar vyko, besiskleidama kaip kažkokia nuodinga gėlė, ir vienintelė viltis dabar buvo laukti, kol užmiestyje kas nors atkreiptų dėmesį.
    Kai buvo pranešta apie pirmus kelis atvejus, niekas nesujungė jų su S.T.A.R.S. istorijomis apie Spencerio dvarą. Keli žmonės buvo užpulti pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje – aiškiai, galų gale, kažkokio pamišusio žudiko darbas; RPD sugaus jį akimirksniu. Tik kai Rakūno Policijos Departamentas, prieš tris dienas, pastatė kelių kontrolės postus pagal Umbrelos nurodymu, stada žmonės atkreipė dėmesį. Džil nežinojo, kaip jie sugebėjo sulaikyti žmones už miesto, bet jie tai darė – niekas neprasmuko, jokia pašto paslauga, ir išorinės linijos buvo atkirstos. Gyventojai, bandantys palikti miestą, buvo atsukti atgal, nepasakant jokių priežasčių.
    Dabar visa tai atrodė siurrealiai, tos pirmos valandos po to, kai Džil sužinojo apie atakas, apie blokadas. Ji nuėjo į RPD pastatą, kad pasimatytų su Šefu Aironsu, bet jis atsisakė kalbėti su ja. Džil žinojo, kad kai kurie iš policininkų susidarys nuomonę, kad ne kiekvienas buvo toks aklas ar papirktas kaip Aironsas – bet net paliudiję keistą užpuolimų braižą, jie nebuvo pasiruošę priimti tiesą.
    Ir kas galėjo juos kaltinti?
    - Klausykite, pareigūnai –
    Umbrela, kompanija atsakinga už mūsų kilnaus miesto įkūrimą, eksperimentavo su dirbtiniu virusu savo pačių galiniame kieme. Jie auklėjo ir augino anti-natūralias būtybes slaptose laboratorijose, paskui švirkšdami juos kažkuo, kas daro juos neįtikėtinai stipriais ir nepaprastai smurtaujančiais. Kai žmonės yra apnuoginami šiai medžiagai, jie tampa zombiais, dėl neturėjimo geresnio pavadinimo. Mėsą valgantys, kvaili, pūvančiomis kojomis zombiais, kurie nejaučia jokio skausmo ir bando suėsti kitus padarus. Jie nėra visai negyvi, bet gana arti tam. Taigi, dirbkime išvien, gerai? Eikime ten ir pradėkime guldyti neginkluotus gyventojus gatvėse, jūsų draugus ir kaimynus, nes jei mes to nedarysime, jūs galite būti kitas.
    Sėdėdama ant lovos krašto, Džil atsiduso. Ji buvo šiek tiek labiau taktiška, bet nesvarbu, kaip gerai suformuluota, tai vis dar buvo beprotiška istorija. Žinoma, jie netikėjo ja, ne tada, ne dienos šviesoje ir jų uniformų saugume. Tai buvo tik nakties tamsoje, kai prasidėjo rėkimas…
    Tai buvo rugsėjo 25-oji, o šiandien yra 28-oji, ir policija beveik visi tikrai mirę; ji paskutinį kartą girdėjo šūvius... vakar? Vakar vakare? Galbūt tai buvo riaušininkai, pamanė, bet tai daugiau neturėjo reikšmės. Rakūnas liko apleistas, išskyrus besmegenius viruso nešėjus, kurie bastėsi po gatves, ieškodami maisto.
    Tarp jokio miego ir beveik pastovaus adrenalino antplūdžio, dienos jai susiliejo kartu. Po to, kai policijos pajėgos buvo sunaikintos, Džil praleido laiką, ieškodama išlikusiųjų, nesibaigiančios valandos, nerdama žemyn siauromis gatvelėmis, belsdamasi į duris, šukuodama pastatus dėl tų, kurie sugebėjo pasislėpti. Ji surado daugybę, ir su kelių iš jų pagalba, jie pasiekė saugią vietą, vidurinę mokyklą, kurią užbarikadavo. Džil, prieš išeidama atgal į miestą ieškoti kitų, įsitikino, kad jie buvo palikti saugiai. Ji daugiau nieko nerado. Ir šį rytą, kai ji grįžo į vidurinę mokyklą...
    Ji nenorėjo galvoti apie tai, bet kažkokia jos dalis žinojo, kad privalėjo, jog negalėjo leisti sau užmiršti. Šį rytą ji grįžo, ir barikada dingo. Nugriauta zombių, ar galbūt nuimta kažkieno iš vidaus, kažkieno, kas pažiūrėjo į lauką ir pamanė, kad pamatė brolį ar dėdę, ar dukterį mėsos valgytojų minioje. Kažkieno, kas manė, kad gelbėjo mylimo gyvybę, nesuprantančio, jog jau per vėlu.
    Tai buvo skerdykla, oras, dvokiantis fekalijomis ir vėmalais, sienos, išpuoštos dideliais kraujo šmeižtais. Džil beveik pasidavė, tada, labiau pavargus, negu bet kada, negalėdama žiūrėti į tų kūnus, kurie buvo gana laimingi mirdami anksčiau, negu kad virusas galėjo paplisti jų sistemose. Kol ji ėjo per beveik tuščias sales, užmušdama saujelę nešėjų, kurie vis dar vaikščiojo aplink – žmones, kuriuos ji rado, žmones, kurie atsidusė iš palengvėjimo, kai matėsi su ja vos prieš kelias valandas – kad ir kokios vilties ji laikėsi, dabar ji dingo kartu su supratimu, kad viskas, ką jai teko patirti, buvo perniek. Tiesos žinojimas apie Umbrelą neišgelbėjo nieko, o gyventojai, kuriuos ji manė, kad nuvedė į prieglobstį – daugiau kaip septyniasdešimt vyrų, moterų ir vaikų – nebeliko.
    Ji negalėjo, tiesą sakant, atsiminti, kaip grįžo namo. Ji nesugebėjo aiškiai galvoti, ir vos sugebėjo matyti per akis, ištinusias nuo verkimo. Už ribų kaip tai paveikė ją, tūkstančiai mirė; tai buvo tragedija, tokia didelė, kad beveik nesuvokiama.
    Tam buvo galima sutrukdyti. Ir tai Umbrelos kaltė.
    Džil išsitraukė Beretą iš po savo pagalvės, leisdama sau pajausti pirmą kartą neaprėpiamumą to, ką Umbrela padarė. Pastarąsias kelias dienas, ji laikėsi, jos emocijos buvo prislopintos – buvo žmonių, kuriuos reikėjo vesti, padėti ir neliko jokios vietos bet kokiems asmeniniams jausmams.
    Dabar, žinoma...
    Ji buvo pasiruošusi pasprukti iš Rakūno ir leisti šunsnukiams, kurie leido šitam nutikti, sužinoti kaip ji jautėsi. Jie pavogė jos viltį, bet jie negalėjo sutrukdyti jai išgyventi. Džil patikrino apkabą ir sukando dantis, jausdama tikrą neapykantą savo žarnoje. Laikas sprukti.

    2.

    JIE BUS RAKŪNO MIESTE GREIČIAU NEGU UŽ VALANDOS.
    Nicholajus Ginovaef buvo pasiruošęs, ir jis manė, kad jo būriui seksis puikiai – geriau negu kitiems, bet kuriuo atveju. Devyni kiti, kurie sudarė būrį B, gerbė jį; jis matė tai jų akyse, ir nors jie beveik tikrai mirs, jų pasirodymas bus įspūdingas. Galų gale, jis mokė juos beveik pats.
    Nebuvo jokio šnekesio sraigtasparnyje, kuris nešė kuopą D per vėlyvą popietę, net tarp kuopos lyderių, vienintelis personalas, kuris dėvėjo ausines. Buvo per triukšminga kariams, kad girdėtų vienas kitą, o Nicholajus neturėjo nieko, ką norėtų pasakyti nei Hirami, nei Krajanui – nei Mikhailui Viktorui, kas lietė pastarąjį. Viktoras buvo jų viršininkas, visos kuopos vadas. Tai buvo darbas, kuris turėjo priklausyti Nicholajui; Viktoras stokojo savybių, kurios sudarė ištikimą lyderį.
    Kita vertus, aš turiu jas. Aš buvau išrinktas Vačdogui, ir kai visa tai pasibaigs, aš būsiu vienintelis su kuriuo Umbrelai teks derėtis, jiems tai patinka, ar ne.
    Nicholajus išlaikė veidą tarsi iš akmeninės skulptūros, bet viduje šiepėsi. Kai laikas ateis, "jie", žmonės, kurie kontroliavo Umbrelą už scenų, supras, kad neįvertino jo.
    Jis sėdėjo šalia A ir C būrio lyderių vienoje kabinos pusėje, raminamas pastovaus ir pažįstamo transporto tratėjimo. Pats oras buvo pritvinkęs įtampa ir sunkiu vyriško prakaito dvoku; vėl, pažįstamas. Jis vedė vyrus į mūšį anksčiau – nors, jei viskas klosis kaip planuota, jam niekada nereikės vėl.
    Jis leido savo žvilgsniui pereiti per niūrius karių veidus, svarstydamas, ar kuris nors iš jų išgyvens daugiau kaip valandą ar dvi. Įmanoma, pats mąstė. Buvo randuotas vyras iš Pietų Afrikos, Krajano grupėje... ir jo pačio būryje, Džonas Versbovskis, kuris dalyvavo etniniame genocide, prieš kelis metus, Nicholajus negalėjo atsiminti kuriame.
    Abu vyrai turėjo gilaus įtarimo ir susikaupimo kombinaciją, kuri galbūt galėtų leisti jiems pabėgti iš Rakūno, nors mažai tikėtina – ir tikrai tai mažai tikėtina. Brifingas neparuošė nė vieno iš jų tam, kas įvyks ateityje…
    Nicholajaus privatus bryfingas, prieš dvi dienas, buvo kitas reikalas; Operacija Vačdogas, toks kodinis vardas. Jis žinojo numatytus skaičius, buvo informuotas apie tai, ko laukti ir kaip efektyviausiai atsikratyti užsikrėtusių, vaikščiojančių ligonių. Jie pasakė jam apie panašius į Tironą ieškotojų vienetus, kurie bus pasiųsti, ir kaip išvengti jų. Jis žinojo daugiau, negu bet kas iš transporto.
    Bet aš esu taip pat labiau pasiruošęs, negu Umbrela gali įsivaizduoti... nes aš žinau kitų "šunų" vardus.
    Jis vėl numalšino šypseną. Jis turėjo papildomą informaciją, kurios Umbrela nežinojo, kuri buvo verta didelių pinigų — ar bus, gana netrukus. Ant paviršiaus, U.B.C.S. buvo siunčiama, kad išgelbėtų civilius; būtent taip, bet kokiu atveju, jiems pasakė. Bet jis buvo vienas iš dešimties, kurie buvo išrinkti, kad rinktų ir įrašytų duomenis apie T-viruso nešėjus, žmones ir nežmones, ir apie tai, kaip jiems sekėsi prieš ginkluotus kareivius –
    tikra priežastis dėl kurios U.B.A.B. buvo pasiųsti, aka Vačdogas. Sraigtasparnyje, kuris nešė kuopą A buvo du kiti, užsimaskavę kaip U.B.A.B.; buvo šeši jau įsitaisę Rakūne –
    trys mokslininkai, du Umbrelos popierių stūmikai, ir moteris, kuri dirbo miestui. Dešimtas buvo policininkas, asmeninis paties Šefo padėjėjas. Kiekvienas iš jų turbūt pažinojo vieną ar du kitus, kuriuos Umbrela atrinko kaip informacijos rinkėjus – bet dėka jo gerai išvystytiems kompiuterių įgūdžiams ir keliems "pasiskolintiems" slaptažodžiams, jis buvo vienintelis, kuris žinojo apie juos visus, taip pat kur kiekvienas turėjo būti, kai rašys pranešimus.
    Argi kontaktai nebūtų nustebę, jeigu jiems nepavyktų raportuoti? Argi nebūtų smagu, jeigu išgyventų tiktai vienas Vačdogas ir kuris galėtų pats įvardinti surinktos informacijos kainą? Ir ar nenuostabu pagalvoti, kad žmogus gali tapti multimilijonieriumi, jei jis negaili minčių, truputį pastangų ir kelių kulkų?
    Devyni žmonės. Jis buvo devynių žmonių atstumu nuo vienintelio Umbrelos samdinio, kuris turėjo informaciją, kurios jims reikėjo. Dauguma, jei ne visi, U.B.A.B. mirs greitai, ir paskui jis galėtų surasti kitus Vačdogus, paimdamas jų duomenis ir jų nelaimingus gyvenimus.
    Šį kartą jis negalėjo susilaikyti; Nicholajus nusišiepė. Misija, kuri laukė priešakyje, žadėjo būti jaudinanti, tikras jo daugelio įgūdžių išbandymas... ir kai ji pasibaigs, jis bus labai turtingas žmogus.

    * * *

    Nepaisant ankštų sėdimųjų vietų ir nuobodaus sraigtasparnio variklių riaumojimo, Karlosas vos kreipė dėmesį į savo nepatogumus. Jis negalėjo atitraukti minčių nuo Trento ir itin keisto pokalbio, kurį jie apturėjo vos prieš porą valandų, ir pastebėjo, kad kartoja jį iš naujo, bandydamas nuspręsti, ar kas nors iš jo buvo naudinga.
    Kas be ko, Karlosas pasitikėjo vyruku maždaug tiek, kiek galėjo jį nusviesti į tolį. Bičas buvo per laimingas; ne tiek daug iš išorės, bet Karlosas susidarė aiškų įspūdį, kad Trentas juokėsi iš kažko po paviršiumi. Jo tamsios akys smalsiai šokinėjo humoru, kai jis pasakė Karlosui, kad turi jam informacijos, atsitraukdamas į siaurą gatvelę, parodydamas, tarytum nebuvo jokio klausimo, kad Karlosas seks paskui.
    Karlosas išmoko būti labai atsargus savo darbe, bet jis taip pat žinojo kelis dalykus apie žmonių skaitymą – ir Trentas, nors aiškiai keistas, nebuvo ypač grasinantis.
    Siaura gatvelė buvo vėsi ir tamsi, ir silpnai dvokė šlapimu.
    - Kokia informacija? – Karlosas paklausė.
    Trentas atrodė lyg neišgirdęs klausimo.
    - Apsipirkimo rajono centre, jūs rasite užkandinę, pavadintą Grilis-13; ji yra gatvėje priešais fontaną ir visai netoli teatro, negalite jos nepamatyti. Jeigu jums pavyks nukakti ten, – jis žvilgtelėjo į savo laikrodį, – tarkime, 19:00 valandą, pažiūrėsiu, kas gali būti padaryta, kad jums padėčiau.
    Karlosas net nežinojo, kur pradėti.
    - Ei, neįsižeiskite, bet apie ką, po velnių, jūs kalbate?
    Trentas klaikiai šyptelėjo.
    - Rakūno Miestas. Ten jūs vykstate.
    Karlosas spoksojo į jį, laukdamas daugiau, bet atrodė, kad Trentas baigė.
    Dievas žino, iš kur jis gavo mano vardą, bet šis vyrukas nežaidžia atviromis kortomis.
    - Uh, klausykite, pone Trentai –
    - Tiesiog Trentas, – jis nutraukė, vis dar šypsodamasis.
    Karlosas ėmė jausti erzulį.
    - Man atrodo, kad jūs sumaišėte mane ne su tuo Oliveira... ir nors aš vertinu jūsų, uh, susirūpinimą, iš tikrųjų manau, kad jau turiu eiti.
    - Ak, taip, pareiga šaukia, – pasakė Trentas, jo šypsena ėmė blankti. – Supraskite, jie
    nepasakys jums visko, ką turite žinoti. Tai bus daug, daug baisiau. Valandos priešakyje gali būti labai tamsios, pone Oliveira, bet aš pasitikiu jūsų sugebėjimais. Tik atsiminkit – Grilis-13, septintą valandą. Šiaurės rytų miesto kampas.
    - Taip, žinoma, – atsakė Karlosas, linkteldamas, traukdamasis atgal į dienos šviesą, šiek
    tiek priverstinai nusišypsodamas. – Aišku. Būtinai užsirašysiu.
    Trentas vėl nusišypsojo, išeidamas paskui jį.
    - Būkite labai atsargus, kuo pasitikite, pone Oliveira. Ir sėkmės.
    Karlosas pasisuko ir ėmė skubotai žirglioti, mesdamas žvilgsnį atgal į Trentą. Vyras stebėjo jį, rankos kišenėse, stovėsena paprasta ir atsipalaidavusi. Nepaisant psichopatinių bruožų, jis tikrai neatrodė tarsi beprotis....
    …o dabar jis atrodo dar mažiau beprotiškai, ar ne?
    Karlosas vis dar spėjo pasirodyti įstaigoje šiek tiek per anksti, bet atrodė, kad niekas negirdėjo nieko apie tai, kas vyko. Trumpame brifinge, pristatytame U.B.A.B. kuopos lyderių, jiems visiems pasakė, kokie keli faktai buvo žinomi: nuodingas cheminis išsiliejimas įvyko anksčiau šią savaitę izoliuotoje bendruomenėje, sukeldamas haliucinacijas, kurios skatino smurtą. Chemikalai išsisklaidė, bet paprasti civiliai toliau buvo puolami tų, kurie buvo paveikti; yra įrodymų, kad žala galėjo būti absoliuti, o vietos policija nesugebėjo suvaldyti situacijos. U.B.C.S. siunčiami, kad padėtų evakuoti gyventojus, kurie nebuvo užkrėsti, ir panaudoti jėgą, jeigu būtina, siekiant apsaugoti juos nuo žalos. Aukščiausias slaptumas iki pat viršaus.
    Rakūno Mieste. Kas reiškė, kad galbūt Trentas, iš tikrųjų, kažką žinojo... ir ką tai reiškia? Jeigu jis buvo teisus dėl to, kur mes vykstame, kaip dėl likusios dalies? Ko jie nepasakė, ką mums reikėtų žinoti? Ir kas galėjo būti daug, daug blogiau, negu pamišusių ir žiaurių žmonių minia?
    Jis nežinojo, ir jam nepatiko nežinoti. Jis pirmą kartą pakėlė ginklą dvylikos metų, norėdamas apginti savo šeimą nuo grupės teroristų, ir tapo profu septyniolikos – jau ketverius metus jam mokėjo už tai, kad statytų į pavojų savo gyvybę dėl vienos priežasties ar kitos. Bet jis visada žinodavo, kokia rizika, ir prieš ką jis kovojo. Visai kitas reikalas, mintis pulti aklai. Vienintelė paguoda buvo ta, kad jis ėjo su daugiau kaip šimtu patyrusių kareivių; kad ir kas tai buvo, jie susitvarkys.
    Karlosas apsižvalgė, manydamas, kad buvo su gera grupe. Ne geri vyrai, galbūt, bet patyrę kovotojai, kas daug svarbiau mūšyje. Jie net atrodė pasiruošę, jų akys, aštrios ir budrios, jų veidai žvalūs –
    – išskyrus B būrio lyderį, kuris spoksojo į erdvę ir šiepėsi kaip ryklys. Kaip grobuonis. Karlosas pasijuto netikėtai suvaržytas, žiūrėdamas į vyruką, Nicholajus kažkoks, trumpi, balti plaukai, sudėtas kaip kultūristas. Jis niekada nematė nieko besišypsant taip baisiai... Rusas sutiko jo žvilgsnį, ir jo šypsnis akimirką dar praplatėjo, taip, kad privertė Karlosą atsisėsti su nugara į sieną, suspausti ginklą rankoje –
    – o paskui akimirka baigėsi, ir Nicholajus nerūpestingai linktelėjo jam ir pažiūrėjo į šalį. Tiesiog vienas kareivis, pripažįstantis bendražygį kaip lygus lygų, daugiau nieko. Jis buvo paranojiškas, tas susitikimas su Trentu paliko jį ant ašmenų krašto, ir jis visada truputį nerimavo prieš kovą…
    Grilis-13, šalia teatro.
    Jis neužmirš.
    Dėl visa ko.

    3.

    DŽIL PLANAS BUVO KIRSTI MIESTĄ PIETRYČIŲ KRYPTIMI, LAIKANTIS SKERSGATVIŲ IR, KIEK ĮMANOMA DAUGIAU, TRUMPINANT PER PASTATUS; pagrindinės gatvės nebuvo saugios, o daugelis jų, prieš reikalams pasidarant nevaldomais, buvo užtvertos, bandant sutramdyti zombius,. Jeigu ji eitų pakankamai toli į pietus, ji galėtų trumpinti per ūkio žemę į Kelią 71, vieną iš gijų į pagrindinę magistralę.
    Kol kas sekasi neblogai. Šitaip keliaudama, aš pasieksiu 71, dar prieš visai sutemus.
    Prireikė mažiau kaip valandos, kad ji nusigautų iš priemiesčių į tariamai tuščią daugiabutį namą, kur dabar stovėjo, drebėdama truputį nuo drėgno šaltuko, kuris sklendėjo prastai apšviestame koridoriuje. Ji buvo apsirengus, kad galėtų laisvai judėti, o ne apsisaugoti nuo oro — aptemptą bliuskutę, mini-sijoną ir batus, be to, reikmenų diržą, kur laikė papildomas ginklo apkabas. Kūną aptempianti apranga laikysis prie jos kaip antra oda ir leis jai greičiau judėti. Ji taip pat pasiėmė paprastą baltą medvilninį nertinį, kurį užsidės, kai paliks miestą, kurį dabar dėvėjo surištą aplink savo taliją — kol kas, ji geriau kęs šaltį ir turės laisvas rankas.
    Imperinis buvo truputį sunykęs daugiabutis pastatas naujamiesčio Rakūno pietuose. Džil atrado iš savo ankstyvesnių ekskursijų, kad vieną kartą užsikrėtę, T-viruso zombiai eina ieškoti maisto beveik iš karto, palikdami namus ir išeidami į gatves. Ne visi, žinoma, bet pakankamai daug, kad kertant per pastatus buvo apskritai saugiau, negu atvirame lauke.
    Triukšmas. Dusli dejonė, sklindanti iš vienerių buto durų toliau koridoriuje. Džil sustingo su ginklu rankoje, įsitempė, norėdama išgirsti iš kurios pusės sklido garsas, ir tą pačią akimirką suprato, kad užuodė dujas.
    - Šūdas, – ji sušnabždėjo, bandydama prisiminti pastato sustatymą, kol aliejinis, aštrus aromatas užpildė jos šnerves. Posūkis į dešinę, kur koridorius išsišakoja priekyje, ir....
    …ir, kita dešinė? Ar vestibiulis yra čia pat? Galvok, tu buvai čia prieš dvi dienas, Jėzau, tai tikriausiai masyvus nuotekis –
    Kita dejonė priekyje, neabejotinai sklindanti iš buto kairėje. Tai buvo kvailas, tuščias garsas, kurį zombiai darė, vienintelis garsas, kurį jie galėjo daryti, kiek tik ji žinojo.
    Durys buvo atvertos, ir Džil beveik įsivaizdavo, kad matė tviskančias dujų bangas – tankų orą, išsipilantį į koridorių.
    Ji sugriebė Beretą tvirčiau ir žengė žingsnį atgal. Jai reikės grįžti atgal, iš kur atvyko, ji nedrįso rizikuoti šaudama, ir ypač nenorėjo atremti vieno iš nešėjų plikomis rankomis; vienintelis įkandimas iš vieno jų perduotų infekciją jai. Kitas žingsnis atgal, ir –
    Girgždėjimas.
    Džil sukosi aplink, instinktyviai keldama ginklą, kai durys atsivėrė galbūt už penkių metrų jai už nugaros. Šlubuojantis, pečius-nusvėręs vyras įžengė lauk į šviesą, užkirsdamas jai kelią nuo galinio išėjimo. Jis pasižymėjo pageltusia oda ir negyvom viruso nešėjo akim, tarytum faktas, kad vienas iš jo žandų atplėštas, nebuvo pakankamas įrodymas; zombiai nejautė jokio skausmo.
    Kai šis atidarė burną, godžiai sudejuodamas jos pusėn, ji galėjo matyti jo pilko, išpūsto liežuvio dalį, ir net dujų dvokas negalėjo visiškai užmušti liguisto saldaus pūvančios mėsos kvapo.
    Džil apsisuko, pamatė, kad koridorius priekyje vis dar tuščias; ji neturėjo jokio pasirinkimo, kaip tik bėgti pro butą su dujų nuotekiu ir tikėtis, kad jo gyventojas bus per lėtas, jog ją pavytų.
    Dabar. Bėk.
    Ji pradėjo bėgti, likdama kaip galima arčiau dešiniosios koridoriaus pusės, jausdama dujų padarinius, kol pumpavo rankomis, siekdama daugiau greičio – minkštas šviesos iškraipymas, svaigulio jausmas, bjaurus skonis gerklėje. Ji bėgo pro praviras duris, iš anksto su palengvėjimu, kad jos neatsidarė plačiau, netikėtai atsimindama, jog vestibiulis buvo tiesiai po dešine. Ji pasuko už kampo –
    – ir būm, susidūrė su moterimi, parblokšdama ją ant žemės. Džil nusistūmė ją, smogdama tinko sienai savo dešiniuoju petimi pakankamai stipriai, kad blyškios kalkės nukrito ant jų abiejų. Ji vos pastebėjo, per daug įnikus į nukritusią moterį ir į tris žmogystas, vis dar stoviniuojančias mažajame fojė, nukreipiančas nebylų dėmesį į Džil.
    Visi jie buvo viruso nešėjai.
    Moteris, apsirengusi skarmalais, kažkada buvusiais baltais naktiniais marškinukais, padrikai sugargaliavo ir pabandė atsisėsti. Viena iš jos akių buvo dingusi, raudonas, mėsingas lizdas, švytintis nuo viršutinės šviesos. Trys kiti, visi vyrai, pradėjo Džil kryptimi, dejuodami, jų gangreninės rankos, lėtai kylančios; du jų blokavo metalinę ir stiklinę sieną, kuri vedė į gatvę – jos kelias lauk.
    Trys pėsčiomis, vienas šliaužiantis, siekiantis jos kojų, mažiausiai du už jos. Džil spruko šonu atsarginių durų kryptimi, ginklą nutaikiusi į artimiausią nusilupusią kaktą, mažiau negu už dviejų metrų. Pašto dėžučių siena už jo buvo padaryta iš metalo, bet ji neturėjo jokio pasirinkimo, ji galėjo tiktai tikėtis, kad dujų čia buvo mažiau.
    Būtybė šoko ir Džil iššovė, tuo pačiu šokdama prie durų, kol pusiau automatinė kulka praplėšė jo kaukolę –
    – ir ji jautė tiek pat, kiek girdėjo sprogimą,
    ssssš-būm,
    ugningo oro sankaupa, kuri nubloškė ją ta kryptimi, kuria šoko, vikriai, viskas judėjo per greitai, kad atsiskirtų, kad galėtum suprasti chronologiškai – jos kūnas, skaudantis, durys išlekiančios, pasaulis išteptas pulsuojančio baltumo atspalviais. Ji susirietė ir ridenosi, sunkus asfaltas trenkėsi į petį, šiurpūs blyksniu iškeptos mėsos ir degančių plaukų kvapai, besimaudančių per ją, kol pajuodavusios stiklinės šukės nubiro pipirais per gatvę.
    Džil atsistojo ant kojų, ignoruodama visa tai, kol sukosi aplink, pasiruošusi šauti vėl, liepsnoms pradėjus valgyti Imperinio likučius. Ji sumirksėjo ašarojančiomis akimis, praplatindama jas, bandyma matyti pro plaukiančius blyksnių taškelius, kurie supo viską aplink ją.
    Bent jau du iš zombių buvo ant žemės, turbūt negyvi, bet du kiti žengė aplink degančias nuolaužas, jų drabužiai ir plaukai liepsnose. Džil dešinėje ir užnugaryje buvo policijos blokados likučiai, barjero turėklai ir pastatyti automobiliai; ji girdėjo daugiau žmonių nešėjų kitoje pusėje, velkančių kojas ir dejuojančių.
    Ir ten, jos kairėje, jau pasukęs silpną ir drybsančią galvą jos kryptimi, buvo vienas vyras, jo įplėšti drabužiai ištepti išdžiuvusiu krauju. Džil prisitaikė ir nuspaudė gaiduką, siųsdama kulką per jo virusu išmazgotas smegenis, einantį jos kryptimi net tada, kai jis susmuko; už mirusio kūno buvo šiukšlių konteineris, o už jo, keli naujamiesčio apsipirkimo rajono blokai, dabar jos geriausias pabėgimo kelias.
    Reikia judėti į vakarus, pažiūrėti, ar pavyks apeiti blokadas toliau priekyje…
    Praėjus mirtinam pavojui, ji kelias sekundes apžiūrėjo sužeidimus — nubrozdinimai ant abiejų kelių ir sužeistas petys, ištaškuotas žvyru; galėjo būti, velniai rautų, daug blogiau. Jai skambėjo ausyse, o regėjimas vis dar liejosi, bet tai praeis gana greitai.
    Ji pasiekė šiukšlių konteinerį ir pasilenkė per jį, pažiūrėdama į abi apsiniaukusios šiaurės-pietų gatvės prieš ją puses. Šiukšliadėžė buvo įsprausta tarp madingos drabužių parduotuvės galinės sienos ir aiškiai sutriuškinto automobilio, ribojančio, ką ji galėjo matyti. Džil pasiklausė minutėlę, alkio riksmų ar savitų daugybės nešėjų šiuženimo, bet neišgirdo nieko.
    Turbūt dabar nesugebėtų išgirsti pučiamųjų orkestro, pagalvojo rūsčiai ir išsitiesė. Tiesiai prieš šiukšlių konteinerį buvo durys, kurios, galvojo, vedė į tamsią gatvelę, bet ji daugiau domėjosi tuo, kas buvo kairėje – su šokia tokia laime, tiesus šūvis iš miesto.
    Džil užšoko, žvilgtelėjo į abi puses ir pajautė tikros panikos vijoklius aplink savo smegenis. Jų buvo daugybė, kairėje ir dešinėje, artimiausias jų jau judėjo, ketindamas numesti ją nuo šiukšlių konteinerio.
    Judėk, Džilen!
    Jos tėvo balsas. Džil nedvejojo, žengė du bėgtinius žingsnius ir metė sužalotą petį į aprūdijusias duris tiesiai priešais. Durys sudrebėjo, bet nepasidavė.
    - Nagi, – ji pasakė, nejusdama, kad prabilo, susitelkdama ties durimis,
    nesvarbu, kaip arti jie yra, turi prasibrauti –
    Ji šturmavo duris vėl, įkyrus pūnančios mėsos dvokas vimdantis ją, tačiau durys vis tiek laikėsi.
    Susitelk! Padaryk tai, dabar!
    Vėl autoritetingas jos tėvo, pirmojo mokytojo, balsas.
    Džil susikaupė, atsilošė ir pajautė šaltų pirštų brūkšnius prie kaklo, antplūdį pūvančio, trokštančio kvėpavimo per jos žandą.
    Būm,
    durys atvirai prasivėrė ir užsitrenkė atgal į plytas, ir Džil prasibrovė, bėgo, atsimindama sandėlį priekyje ir dešinėje, jos pulsas lenktyniaujantis. Už jos, augančios nusivylimo aimanos, susinervinusio alkio, aidinčio per siaurą gatvelę, kuri buvo jos išsigelbėjimas. Durys priekyje.
    Prašau, tebūna atidarytos, prašau –
    Džil griebė už rankenos, pastūmė ir metalinės durys atsidarė į tylą, į gerai apšviestą, atvirą erdvę, ačiū Dievui –
    – ir ji pamatė vyrą, stovintį pagrindiniame aukšte, vos žemiau pagrindo, kuriame stovėjo; ji pakėlė Beretą, bet nešovė, skubiai įvertindama jį, prieš vėl nuleisdama ginklą. Nepaisant jo suplėšytų ir krauju aptaškytų drabužių, ji galėjo pasakyti iš jo beviltiškos, persigandusios išraiškos, kad pastarasis nebuvo nešėjas... ar bent jau ne toks, kuris jau pasikeitė. Džil, pamačius kitą asmenį, užplūdo sklindanti palengvėjimo lavina, ir netikėtas supratimas, kokia vieniša ji buvo. Net turėdama neapmokytą civilį su ja, kažką, kas padėtų, kas galėtų padėti jai savo ruožtu… Ji drebančiai nusišypsojo, judėdama žemyn laiptais, kurie vedė į pagrindinį aukštą, jau darydama pakeitimus savo planuose. Jiems reikėjo surasti jam ginklą, ji matė seną šotguną Džeko Bare prieš dvi dienas, neužtaisytą, bet jie tikriausiai rastų šovinių, o jis buvo visai netoli –
    – ir kartu, mes turbūt galime įveikti vieną iš barikadų!
    Jai tiktai reikėjo kažko, kas stebėtų ir padėtų jai pastumti kai kuriuos automobilius iš kelio.
    - Mes turime pasprukti iš čia, – pasakė ji, išspausdama kiek galėdama daugiau vilties. – Pagalba neatvyks, bent jau ne dabar, bet tarp mūsų dviejų –
    - Ar jūs išprotėjot? – Pertraukė, jo karštligiškas žvilgsnis besimėtantis aplink. – Aš niekur
    neisiu, panele. Mano paties duktė ten kažkur, pasimetus...
    Jis nutilo, spoksodamas į duris, pro kurias ji atėjo, tarytum galėdamas matyti kiaurai jas. Džil linktelėjo, primindama sau, kad jis turbūt ištiktas šoko. –
    Dar didesnė priežastis –
    Vėl, jis pertraukė ją, jo supanikavęs balsas, kylantis į aukštos oktavos riksmą, nuaidintį per atvirą erdvę.
    - Ji yra ten, ir ji turbūt negyva, kaip likusi dalis jų, ir jei aš neisiu ten dėl jos, jūs turite būti
    išprotėjus, galvodama, kad aš ketinu eiti ten dėl jūsų!
    Džil įsidėjo Beretą už talijos mini-sijono, skubiai ištiesdama abi rankas, išlaikydama ramų toną.
    - Ei, aš suprantu. Aš apgailestauju dėl jūsų dukters, iš tikrųjų, bet jei mes paspruktume iš miesto, galėtume iškviesti pagalbą, galėtume sugrįžti – galbūt, ji slepiasi kažkur, o mūsų geriausias būdas ją surasti yra, jei iškviesime pagalbą.
    Jis žengė žingsnį atgal, ir galėjo matyti išgąstį po jo pykčiu. Ji matė tai anksčiau, apgaulingą įsiutį, kurį kai kurie žmonės naudojo, jog išvengtų baimės, ir žinojo, kad jai nepavyks pasiekti jo.
    Bet man reikia pabandyti...
    - Aš žinau, kad jūs bijote, – pasakė ji švelniai. – Aš taip pat bijau. Bet aš – aš buvau viena
    iš Ypatingos Taktikos Ir Gelbėjimo Būrio [angl.:S.T.A.R.S., aka Special_Tactics_And_Rescue_Squad – Vert. past.] narių; mes buvome apmokyti pavojingoms operacijoms, ir aš iš tikrųjų manau, kad man pavyks mus iš čia ištraukti. Būsite saugesnis, jei eisite su manimi.
    Jis žengė kitą žingsnį atgal.
    - Eikite velniop, jūs, jūs myliumyliumyliumyliu, – jis nusispjovė, paskui apsisuko ir bėgo, suklupdamas už cementinių grindų. Tolimoje sandėlio pusėje stovėjo priekaba.
    Jis įšliaužė vidun, dusdamas, traukdamas kojas. Džil matė jo raudono ir prakaituojančio veido švystelėjimą, kai jis užtrenkė paskui save duris. Ji išgirdo metalinį spynos trakštelėjimą, palydėtą pritildyto riksmo, kuris nepaliko jokio klausimo dėl jo sprendimo.
    - Tiesiog dinkite! Palikite mane ramybėj!
    Džil jautė savo paties pykčio sprogimą, bet žinojo, kad tai beprasmiška, kaip ir beprasmiška bandyti samprotauti su juo toliau. Atsidusdama ji pasisuko ir nuėjo atgal prie laiptų, vengdama depresijos, kuri grasino užvaldyti. Ji patikrino laikrodį –
    4:30 –
    ir tada atsisėdo, peržiūrėdama galvoje Rakūno miesto žemėlapį. Jei likusi gatvių dalis buvo taip pat užtvindyta, jai reikėjo sukti atgal į miestą, bandyti rasti kitą išeitį. Ji turėjo penkias pilnas apkabas, penkiolika šovinių kiekvienoje, bet reikės daugiau šaunamosios galios... pavyzdžiui, galbūt, šotguno. Jei ji neras šovinių, ji galėtų su juo bent jau mušti tuos padvėsusius šunsnukius.
    - Džeko Baras, tuomet, – ji pasakė ramiai ir prispaudė rankas prie akių, mąstydama, ar jai
    išvis tai pavyks.

    4.

    JIE PASIEKĖ MIESTĄ POPIETĖS PABAIGOJE, 16:50 PAGAL KARLOSĄ, IR PASIRUOŠĖ NUSILEISTI APLEISTOJE MAŠINŲ STOVĖJIMŲ AIKŠTELĖJE.
    Rodos, po žeme buvo kažkokia įstaiga ar panašiai, kuri priklausė Umbrelai; bent jau taip jiems sakė brifinge.
    Karlosas stojo į būrio eilę, automatas ant peties, kol prisikabino prie nusileidimo lyno ir laukė, kada Hirami atidarys duris. Tiesiai prieš Karlosą stovėjo Rendis Tomas, vienas iš draugiškesnių vyrukų A būryje. Rendis žvilgtelėjo į jį ir apsimestinai suurzgė, rodydamas smilių ir nykštį į Karlosą, netikrą ginklą. Karlosas nusišiepė, paskui suspaudė pilvą tarytum pašautas. Kvailas pokštas, bet Karlosas šiek tiek atsipalaidavo, kai lyderis atitraukė slankomas duris, o daugybės malūnsparnių riaumojimas užpildė kabiną.
    Du po du, vyrai prieš Karlosą nučiuožė nuo dvejopų nusileidimo lynų, pritvirtintų prie sraigtasparnio. Karlosas priėjo arčiau prie atidarymo, prisimerkęs nuo besiplaikstančio vėjo, norėdamas pamatyti, kur jie nusileis. Jų sraigtasparnis metė ilgą šešėlį prieš vėlyvos dienos saulę, ir jis matė kitų kuopų vyrus ant žemės, besirikiuojančius pagal būrį. Tada atėjo jo eilė; jis išlipo po sekundės paskui Rendį, praktinio laisvo kritimo jaudulys, pasiunčiantis skrandį į krūtinę. Skrendančio dangaus susiliejimas, ir jis nutūpė, nusikabindamas nuo lyno ir skubėdamas, kur stovėjo Hirami.
    Po kelių minučių, jie visi buvo ant žemės. Beveik kartu, keturi transportiniai sraigtasparniai pakilo į vakarus ir nuzvimbė tolyn, jų triukšmas, blankstantis kaip dulkės, išklydusios aplink susirinkusius karius. Karlosas jautėsi budrus ir pasiruošęs, kai būrių ir kuopų lyderiai pradėjo rodyti skirtingomis kryptimis, paskirdami maršrutus, kurie buvo anksčiau grafiškai pavaizduoti, prieš jiems paliekant įstaigą.
    Galiausiai, kai sraigtasparniai pasidarė mažesni, jie vėl galėjo girdėti – ir Karlosui krito į ausis jų aplinkos tyla. Jokių automobilių, apskritai jokių pramoninių garsų, ir visgi jie buvo padoraus dydžio miesto krašte. Keista, kaip vienas laikė tuos triukšmus savaime suprantamais, apskritai jų nepastebėdamas, iki jų ten nebebūnant.
    Mikhailas Viktoras, kuopos D viršila, stovėjo ramiai su Hirami ir kitais dviem būrių lyderiais, Krajanu ir tuo šiurpiu Rusu, kol A, B, ir C kuopų viršininkai davė nurodymus, būriai, judantys žvaliai ir su minimaliu triukšmu. Jų batų žingsniai atrodė per daug garsūs sustingusiame ore, ir Karlosas matė miglotus nerimo žvilgsnius kai kuriuose iš praeinančių veidų, žvilgsnį, kurį žinojo pats turįs. Turbūt taip ramu, nes sergantys žmonės sėdi namie, arba pasislėpę kažkur, bet tyla vis tiek klaiki, ta ramuma…
    - A būry, dvigubu tempu! – Hirami sušuko, ir net jo balsas atrodė keistai prislopintas, bet Karlosas išmetė viską iš galvos, kai jie pradėjo bėgti paskui jį.
    Jei nuo brifingo atmintis tarnavo teisingai, jie visi keliavo apytikriai į vakarus, į Rakūno Miesto širdį, kuopos, išsisklaidžiusios, kad apimtų didžiausią plotą. Šimto jardų priekyje, būrys A, trisdešimt kareivių, risnojančių per pramoninį rajoną, vos besiskiriantį nuo to, kuris buvo prie jų įstaigos; sunykusios mašinų stovėjimo aikštelės, apibertos šiukšlėmis, piktžolėtais purvo lopais, aptvertais garažais.
    Karlosas susiraukė, negalėdamas išlaikyti tylą. "Fuchi", jis pasakė pusiau tylomis. Smirdėjo kaip supuvę kiaušiniai krepšyje, pilname tiek pat pašvinkusios žuvies.
    Rendis atsiliko kelis žingsnius, kad galėtų bėgti šalia Karloso.
    - Sakei kažką, brolau?
    - Aš sakiau, kad kažkas dvokia, – Karlosas sumurmėjo. – Užuodi?
    Rendis linktelėjo.
    - Taip. Galvojau, kad čia tu.
    - Ha, ha, tu žudai mane, cabron. – Karlosas lengvai nusišypsojo. – Tai reiškia \'gerą draugą,\' beje.
    Rendis išsišiepė.
    - Taip. Taip ir galvojau, kad čia tu. Ir lažinuosi –
    - Stokit! Ir užsikimškit, ten gale!
    Hirami sušuko sustojimą, laikydamas vieną ranką, kad garantuotų tylą. Silpnai, Karlosas girdėjo kitą būrį už kvartalo ar dviejų šiaurėje, jų batų dūžius ant šaligatvio. Ir po sekundės, jis galėjo girdėti kažką kita.
    Dejonės ir aimanos, sklindančios iš kažkur priekyje, silpnos iš pradžių, bet besidarančios garsesnėmis. Tarsi ligoninės gyventojai buvo išvaryti į gatvę. Tuo pačiu laiku, blogas kvapas darėsi stipresnis, šlykštesnis – ir pažįstamas, kaip…
    - O, šūdas, – Rendis sušnabždėjo, jo veido išblyškęs, ir Karlosas tuojau pat pažino, koks tai
    kvapas, kaip ir Rendis turėjo pažinti.
    Neįmanoma.
    Tai žmogaus kūno, pūnančio saulėje, dvokas. Mirtis. Karlosas pažinojo ją pakankamai gerai, bet niekada ji nebuvo tokia milžiniška, tokia visa apimanti. Priekyje, Mičas Hirami abejodamas nuleido ranką, gilaus nerimo žvilgsnis jo akyse.
    Sielvartaujantys, bežodžiai žmonių skausmo garsai darėsi garsesni. Hirami, atrodė, ketino prabilti –
    – kai ugnis prasiveržė iš arti, iš vieno iš kitų būrių, ir tarp jų automatinės ugnies sprogimų, kurie plėšė popietės orą, Karlosas girdėjo rėkiančius vyrus.
    - Į liniją! – Hirami rėkė, laikydamas abi rankas delnais į dangų, balsas, vos girdimas per
    kulkų tratėjimą.
    Tiesi linija, penki vyrai priekyje, penki užnugaryje, iš kur jie atvyko. Karlosas bėgo į poziciją, burna staiga išdžiūvus nuo geležies, rankos drėgnos nuo prakaito. Trumpi automatinės ugnies sprogimai į šiaurę nuo jų padėties darėsi ilgesni, numušdami bet kokį garsą, bet smarvė neabejotinai blogėjo. Jo rūpesčius užbaigė tarškantys nutolusios ugnies pokštelėjimai, už artimesnės ugnies; kad ir kas dėjosi, atrodė, kad visi U.B.A.B. įsivėlė į mūšį.
    Karlosas pasisuko į priekį, paruošęs šautuvą, skenuodamas tuščią gatvę, kuri tiesėsi prieš juos ir skyrėsi į sankryžą už trijų kvartalų. Ml6 su trisdešimties šovinių apkaba nebuvo kažkas iš ko galima pasijuokti, bet jis bijojo – ko, to dar jis nežinojo.
    Kodėl jie vis dar šaudo, kam reikia tiek daug kulkų? Kas ten yra –
    Karlosas tada pamatė pirmą svirduliuojančią figūrą, kuri pusiau krito iš už pastato už dviejų kvartalų. Antras išdygo iš kitos gatvės pusės, po to trečias, ketvirtas – netikėtai, bent jau tuzinas kiūtinančių, klumpančių žmonių buvo gatvėje, eidami tarsi somnambulai savo keliais.
    Atrodė, jie buvo girti.
    - Kristau, kas negerai su jais, kodėl jie taip mėtosi?
    Kalbantysis buvo šalia Karloso, Olsonas, jo vardas, ir žiūrėjo ta kryptimi, iš kur jie atėjo. Karlosas metė žvilgsnį atgal ir pamatė bent jau dešimt dar sliūkinančių jų kryptimi, pasirodančių, tarytum iš niekur, ir jis tuo pačiu suprato, kad ugnis šiaurėje ėmė silpti, trūkinėjantys sprogimai menkėjo ir buvo vis toliau vienas nuo kito.
    Karlosas vėl pasuko galvą į priekį ir jautė, kaip jo žandikaulis nutįso nuo to, ką pamatė ir išgirdo; jie buvo pakankamai arti, kad jis galėtų atskirti jų atskirus bruožus, keistos dejonės, dabar aiškiai girdimos. Nudriskę, krauju išdergti rūbai, nors keli buvo iš dalies nuogi; išblyškę veidai, ištepti raudoniu, akys, kurios nematė nieko; būdas, kuriuo keli ištiesė savo rankas, tarytum siekdami kareivių liniją, vis dar už kvartalo. Ir disfigūracijos
    – trūkstamos galūnės, dideli odos ir nuplėštų raumenų gabalai, ištinusios kūno dalys ir šlapios nuo puvimo.
    Karlosas matė filmus. Šitie žmonės nebuvo sergantys. Jie buvo zombiai, vaikštantys negyvieji, ir akimirką, viskas, ką jis galėjo daryti, buvo veizėti, kaip jie svirduliuoja arčiau. Neįmanoma, chale, o kol smegenys grūmėsi, kad priimtų tai, ką matė, jis atsiminė, ką Trentas išklojo apie tamsias valandas priešakyje.
    - Ugnis, ugnis!... – Hirami klykė, tarytum iš didelio atstumo, ir staigus, smurtiškas automatinių ginklų traškesys iš abiejų pusių prikėlė Karlosą atgal į tikrovę. Jis nusitaikė į išpūstą riebaus vyro, dėvinčiio praplėštas pižamines kelnes, pilvą ir šovė.
    Trys sprogimai, mažiausiai devyni šoviniai pliaukštelėjo į vyro nutukusią žarną, išmušdami grublėtą liniją per jo pilvo tricepsus. Išsiliejo tamsus kraujas, išmerkdamas jo kelnių priekį. Vyras susvirduliavo, bet nekrito. Jei kas ir pakito, tai jis atrodė labiau trokštantis pasiekti juos, tarytum jo paties kraujo kvapas kurstė jį.
    Keli iš zombių parkrito, bet jie toliau šliaužė pirmyn, nepaisydami to, kas liko iš jų skrandžių, gramdydami sulūžusiais pirštais per asfaltą savo vieninteliame tiksle.
    Smegenys, turiu pataikyti į smegenis, filmuose, šauni jiems į galvą, tai vienintelis būdas –
    Artimiausias buvo galbūt už dvidešimt pėdų, išvargusi moteris, kuri atrodė nepaliesta, išskyrus buką kaulo spindėjimą po jos susivėlusiais plaukais. Karlosas nusitaikė į švytinčią kaukolę ir šovė, jausdamas beprotišką palengvėjimą, kai ji parkrito ir nebeatsikėlė.
    - Galva, taikykite į galvą, – Karlosas rėkė, bet Hirami jį prarėkė, bežodis išgąsčio staugimas, prie kurio skubiai prisijungė kai kurie iš kitų, kol jų linija ėmė tirpti.
    – o, ne –
    Už nugaros, zombiai pasiekė juos.

    * * *

    Nicholajus ir Versbovskis buvo vieninteliai išlikę iš B, ir tik todėl, kad jie abu naudojo bet kokias įmanomas priemones – Nicholajus pastūmė Bretą Metjūsą į rankas vienai iš būtybių, kai ji priėjo per arti, įgydamas labai svarbių sekundžių, kurios leido jam pabėgti. Jis matė Versbovskį šaunant Lį į koją dėl tos pačios priežasties, suluošindamas kareivį ir palikdamas jį, kad nukreiptų artimiausių viruso nešėjų dėmesį.
    Kartu jie pasiekė daugiabučio namo kopėčias, už dviejų kvartalų, kur kovėsi kiti. Ugnis eratiškai traškėjo, kol jie kopė surūdijusiom kopėčiom, bet jau kimūs mirštančių vyrų riksmai blanko į tylą, prarasti prakeiktųjų alkanųjų riksmuose.
    Nicholajus rūpestingai pasvėrė savo galimybes, kol jie lipo gaisrininkų kopėčiomis. Kaip jis ir numatė, Džonas Versbovskis pasirodė esąs tikras survivalistas ir aiškiai neturėjo jokių problemų, darydamas tai, kas būtina, kad toks išliktų; turint omenyje, kaip prastai reikalai klojosi Rakūne, – prasčiau, tiesą sakant, negu Nicholajus numanė, – jam apsimokėtų turėti žmogų, kuris pridengtų jo užnugarį.
    O jeigu mus apsuptų, būtų kažkas, ką galima paaukoti, kad pasprukčiau...
    Nicholajus susiraukė, kai jie pasiekė stogo viršų, o Versbovskis žiūrėjo į tolį, bandydamas pamatyti kažką nuo trijų aukštų viršaus. Deja, aukos elementas veikė jiems abiems. Be to, Versbovskis nebuvo idiotas ar patiklus kaip Metjūsas, ar Li; įveikti jį būtų gana sudėtinga.
    - Zombiai, – Versbovskis sumurmėjo, gniauždamas automatą.
    Stovėdamas šalia, Nicholajus pasekė jo žvilgsnį, kur būrys B laikė paskutines pozicijas, suknežintus lavonus, kurie nugulė šaligatvį, ir būtybes, kurios vis dar maitinosi. Nicholajus negalėjo nesijausti truputį nusivylęs; jie mirė per minutes, vos sudarymi pasipriešinimą…
    - Taigi, koks planas, sere?
    Sarkazmas buvo akivaizdus, ir tonu ir pusiau pralinksmėjusia, pusiau pasibjaurėjusia išraiška, kuria jis pažiūrėjo į Nicholajų. Aiškiai Versbovskis matė jį paaukojant Metjūsą. Nicholajus atsiduso, pakratydamas galvą, M16 laisvamanis jo rankose; jis, iš tikrųjų, neturėjo jokio pasirinkimo.
    - Aš nežinau, – pasakė jis švelniai, ir kai Versbovskis pažvelgė atgal, kur jie šoviniavo, Nicholajus nuspaudė automato gaiduką.
    Kulkų trio išmėsinėjo Versbovskiui į pilvą, pargriaudami jį kniūpsčią ant žemos cemento briaunos. Nicholajus nedelsiant pakėlė ginklą ir nusitaikė į vieną iš Versbovskio sukrėstų akių, šaudamas kaip tik tada, kai suvokimas užliejo kareivio paraudusį veidą, suvokimas, kad jis padarė lemtingą klaidą atsukdamas priešui nugarą.
    Po mažiau kaip sekundės viskas buvo baigta, ir Nicholajus stovėjo vienas, bet ne vienišas ant stogo. Jis abejingai spoksojo į bekraujuojantį kūną, smalsaudamas, – ir ne pirmą kartą, – kodėl nejautė jokios kaltės, kai žudė. Jis girdėjo posakį sociopatas anksčiau ir manė, kad tai turbūt jam tiko... nors, kodėl žmonės toliau matė tai, kaip neigiamą dalyką, jis nesuprato.
    Tai buvo empatijos reikalas, jis spėjo, dauguma žmonijos, tariančios, kad nesugebėjimas "užjausti" buvo kažkaip neteisingas.
    Bet niekas netrukdo manęs, ir aš niekada nedvejoju padaryti tai, ką reikia padaryti, nesvarbu, kaip tai suprantama kitų; kas čia tokio baisaus?
    Teisingai, jis buvo vyras, kuris žinojo, kaip kontroliuoti save. Disciplina – tai triukas. Kai tik jis nusprendė palikti savo tėvynę, per praėjusius metus, jis net nebemąstė rusiškai. Kai tapo samdiniu, jis mokėsi naktį ir dieną su kiekvienu ginklu ir išbandė savo įgūdžius prieš geriausius savo srityse; jis visada nugalėdavo, nes nesvarbu, koks žiaurus jo priešininkas, Nicholajus žinojo, kad jokios sąžinės neturėjimas jį išvadavo, kaip tik taip, kaip sąžinės turėjimas trukdė jo priešams. Tai buvo vertingas dalykiūkštis, argi ne?
    Versbovskio lavonas neturėjo atsakymo. Nicholajus pasitikrino laikrodį, jau įsikyrėjęs su filosofiniais postringavimais. Saulė švietė žemai danguje, nors buvo tiktai 17:00 valanda; jis vis dar turėjo daug ką nuveikti, jeigu norėjo palikti Rakūną su viskuo, kuo reikėjo.
    Pirma, jam reikėjo laptopo ir prieigos prie duomenų, kuriuos sukūrė vos prieš naktį, žemėlapiai ir vardai; vienas toks užrakintas ir laukiantis jo RPD pastate, nors jis turės būti nepaprastai atsargus tame rajone, nes du nauji Tirono ieškotojų padaliniai tikrai ten bus kažkada greitai.
    Vienas buvo užprogramuotas, kad surastų kažkokį cheminį pavyzdį, ir Nicholajus žinojo, kad Umbrel