Suzumiyos Haruhi Melancholija (Nagaru Tanigawa)

Redagavo: Svoloč

    Prologas

    Kada aš lioviausi tikėti Santa Klausu? Tiesą sakant, šis kvailokas klausimas neturi jokios svarbos. Visgi, jeigu paklaustumėte manęs, kada aš lioviausi tikėti, kad senis, vilkintis raudonąjį kostiumą, yra Santa, užtikrintai atsakyčiau: niekada netikėjau Santa, niekada. Aš žinojau, kad Santa, pasirodęs per mano darželio Kalėdų vakarėlį, yra apsišaukėlis, ir, dabar pagalvojus, kiekvienas iš mano grupiokų taip pat nepatikliai žvelgė į mūsų mokytoją, kuris apsimetė Santa. Nors niekada nemačiau, kaip mamytė bučiuoja Santą Klausą, jau turėjau savo įtarimų dėl egzistencijos senio, kuris dirbo tik per Kūčias.

    Visgi, man prireikė šiek tiek ilgiau laiko, kad suvokčiau, jog ateiviai, keliautojai laiku, vaiduokliai, pabaisos ir esperiai toje specialiųjų efektų pilnoje „geriečiai versus blogiečiai“ animacijoje iš tikrųjų neegzistavo. Ne, palaukit, turbūt supratau, tiesiog nenorėjau to pripažinti. Giliai širdyje troškau, kad tie ateiviai, keliautojai laiku, vaiduokliai, pabaisos, esperiai ir blogio organizacijos netikėtai atsirastų realybėje. Palyginus su šituo nuobodžiu, tipišku mano gyvenimu, pasaulis tose įspūdingose laidose atrodė daug linksmesnis; aš taip pat troškau jame gyventi!

    Troškau išgelbėti merginą, pagrobtą ateivių ir įkalintą kupolo formos tvirtovėje. Troškau pasitelkti į pagalbą drąsą, inteligenciją ir patikimą lazerinį ginkliuką kovai prieš piktadarius iš ateities, bandančius pakeisti istoriją savo pačių labui. Troškau būti šamanu, tremiančiu demonus ir pabaisas vienu burtažodžiu, kovojančiu prieš mutantus ar aiškiaregius iš blogųjų organizacijų, susiremančiu telepatiniuose mūšiuose!

    Bet palauk, nusiramink. Jeigu mane iš tikrųjų užpultų ateiviai, ar dar kas nors, kaip išvis sugebėčiau apsiginti nuo jų? Juk neturiu jokių ypatingųjų galių!

    Ką gi, tuomet: vieną dieną, paslaptingas naujokas perkeliamas į mano klasę. Tik jūs nežinote, kad jis yra ateivis arba atvyko iš ateities, ir turi telepatinių gebėjimų. Kai įsivelia į kovas su blogiečiais, viskas, ką man reikia daryti, tai palaikyti jo karo kampaniją. Jis susitvarkys su visais, o aš galėsiu būti jo nevėkšla pagalbininkas. Dieve šventas, tai nuostabu, aš tikras genijus!

    O jeigu tai nepavyks, galbūt: vieną dieną, paslaptinga galia pabunda manyje, kažkas panašaus į telekinezę arba aiškiaregystę. Atrandu, kad daugelis kitų žmonių šiame pasaulyje taip pat turi panašių galių, ir tuomet mane užverbuoja kokia nors paranormali visuomenė. Aš tapsiu šios organizacijos dalimi ir sergėsiu pasaulį nuo blogųjų mutantų.

    Deja, realybė yra neįtikėtinai žiauri... Nieko neperkėlė į mano klasę. Niekada nemačiau NSO. Kai nusidangindavau į vietas, kur hipotetiškai turėtų vaidentis, niekas nepasirodydavo. Po dviejų valandų intensyvaus stebėjimo, mano pieštukas nepajudėjo nė per vieną milimetrą, o spoksant į klasioko galvą, jo mintys taip pat nepaaiškėjo. Jaučiausi paniręs į depresiją dėl to, kokie statiški liko fizikos dėsniai. Nustojau žvalgytis NSO ir kreipti dėmesį į paranormalias TV laidas, nes galiausiai įtikinau save, kad tai neįmanoma. Pasiekiau tašką, kai jaučiau vien nostalgiją tiems dalykams.

    Po pradinės mokyklos, visiškai išaugau iš to fantazijų pasaulio ir tapau totaliai įsispyręs į realybės šliures. Nieko nenutiko 1999, nors vyliausi šiek tiek, kad kas nors įvyks; žmonija negrįžo į Mėnulį ir net neapsigyveno toliau jo. Tikriausiai, iš to kaip reikalai klostosi, jau būsiu seniai miręs, prieš pasitaikant galimybei užsisakyti kelionę iš Žemės į Kentauro Alfą. Tokioms niūrioms mintims užplūdus mano smegenis, tapau tipiškas, nerūpestingas vidurinės mokyklos studenčiokas. Iki dienos, žinoma, kai sutikau Suzumiyą Haruhį.
    1 Skyrius

    Ir taip, aš įstojau į vidurinę mokyklą savo rajone. Iš pradžių gailėjausi šio sprendimo, nes mano naujoji mokykla kiurksojo ant labai aukštos kalvos. Net pavasario laikmečiu, studentai sukaisdavo ir suprakaituodavo vien lipdami stačiu keliu – aiškiai mano ketinimui “nerūpestingai striksėti į mokyklą” buvo lemta nugrimzti į nebūtį. Kiekvieną kartą tai prisiminus ir faktą, kad reikės kartoti tą pačią procedūrą diena iš dienos dar kitus trejus metus, aš nusilpdavau ir puldavau į depresiją.

    Šiandien šiek tiek pramiegojau. Galbūt todėl žingsniavau daug greičiau ir galbūt todėl buvau toks pavargęs. Galėjau atsibusti dešimčia minučių anksčiau, bet, kaip visi žinote, geriausiai miegama prieš pat atsikeliant. Nenorėjau atsisakyti brangių 10 minučių, todėl susitaikiau su mintimi, jog teks kartoti šią rytinę mankštą dar trejus metus. Tikra depresija.

    Laiką švaistančios priėmimo ceremonijos metu nuovargis buvo mano vienišos melancholijos veide priežastis. Visi kiti nešiojo “šviežios pradžios” žymes veiduose; žinote, unikalų “viltingą, bet persmelktą neužtikrintumo” žvilgsnį, kurį kiekvienas naujokas turi, kai pirmą kartą įžengia į mokyklą. Man tai negrėsė – daugelis senesniųjų klasiokų iš buvusiosios mokyklos taip pat persikėlė į šią vietą. Kas be ko, čia taip pat atsibeldė keli mano draugai. Taigi, aš neatrodžiau nei susirūpinęs, nei susijaudinęs, kaip kiti žmonės.

    Vaikinai vilkėjo sportines striukes, o merginos – jūreivių uniformas. Oho, na ir keista kombinacija. Galbūt ant pakylos rėžiantis kalbą, kuri sukelia knarkimą, direktorius turėjo kažkokį fetišą jūreivių uniformoms. Kol galvojau apie šiuos beverčius dalykus, idiotiška ceremonija pagaliau baigėsi. Aš – kaip ir kiti mano ne tiek valingi nauji klasiokai – įžengiau į 1-5 klasę.

    Mūsų auklėtojas, Okabė, su savo prieš veidrodį kas valandą ištreniruota šypsena, atsistojo klasės priekyje ir prisistatė. Iš pradžių pasisakė esąs fizkultūros mokytojas, atsakingas už mokyklos rankinio komandą. Tuomet jis išdėstė, kad universitete žaidė rankinį ir net laimėjo čempionatą, o šiai mokyklai rimtai stigo rankinio žaidėjų, todėl bet kas naujai prisiregistravęs iš karto taptų reguliariu žaidėju. Ir tuomet įsmeigė vinį pasakydamas, kad rankinis yra pats įdomiausias sportas pasaulyje, ar kažką panašaus. Kai tik pagalvojau, jog tai niekada nesibaigs, jis staiga leptelėjo:

    - Dabar prisistatysite jūs!

    Šis dalykas buvo gana įprastas, taigi, aš nenustebau.

    Vienas po kito žmonės kairėje klasės pusėje ėmė prisistatinėti. Jie pakeldavo ranką, tuomet pasisakydavo vardą, savo senosios mokyklos pavadinimą, ir kitą trivialų mėšlą, kaip hobi ar mėgstamiausią maistą. Kai kurie niurnėjo, keli gana įdomiai prisistatė, kiti pasakojo anekdotus, kurie keliais laipsniais sumažino klasės temperatūrą. Skirtingiems žmonėms prisistatant, vis artėjo ir artėjo mano eilė. Jaudinausi! Visi turėtų suprasti, kaip jaučiausi, ar ne?

    Po to, kai sugebėjau baigti savo detaliai apgalvotą, minimalaus ilgio prisistatymą, kuo mažiau kliūdamas už žodžių, atsisėdau, jausdamas palengvėjimą, kad baigiau kažką nemalonaus, bet būtino. Asmuo už manęs atsistojo savo eilei ir – ak, tikriausiai neužmiršiu to likusį savo gyvenimą – išrėžė žodžius, kurie vėliau tapo ilgų diskusijų tema.

    - Mano vardas yra Suzumiya Haruhi. Aš lankiau Rytų Vidurinę.

    Iki šio momento prisistatymas atrodė normalus, todėl nesivarginau net žvilgtelėti į ją. Tiesiog spoksojau į priekį ir klausiausi jos skardaus balso.

    - Tipiški žmonės manęs nedomina. Jeigu kas nors čia yra ateivis, keliautojas laiku, slaideris ar esperis, tuomet susiraskite mane! Viskas.

    Išgirdęs tai, tiesiog negalėjau neatsisukti.

    Ilgi ir glotnūs juodi plaukai. Meilus veidas, kupinas įžūlumo ir iššūkio, kol likusioji klasės dalis spoksojo į ją. Rimtumas ir ryžtas, spindintis jos žėrinčiose akyse ir ilguose antakiuose. Plonos, tvirtai sučiauptos lūpos. Toks buvo mano pirmas įspūdis apie šią merginą. Vis dar pamenu, kokia boluojanti jos gerklė – ji išties atrodė gražiai.

    Haruhi, provokuojančiomis akimis, lėtai nužvelgė klasę, sustabdė žvilgsnį ties manimi (mano burna pražiodyta) ir atsisėdo net nenusišpysojusi.

    Ar ji stengėsi elgtis dramatiškai?

    Tą akimirką spėju, kad visų protuose žiojėjo klaustukai, ir sutrikę nežinojo, kokia turėjo būti jų reakcija. “Ar jau galiu juoktis?” Niekas nežinojo.

    Na, sprendžiant iš sąmyšio, ji nesistengė elgtis dramatiškai ar pašaipiai, Haruhi veidas dvelkė ramybe.

    Ji visada buvo rimta.

    Tai pagrįsta įžvalga – aš neklystu.

    Kai tylos fejerija pasklido po klasę apie trisdešimt su kažkiek sekundžių, auklėtojas šiek tiek dvejodamas liepė kitam mokiniui tęsti, ir įelektrinta atmosfera atslūgo.

    ***

    Taip mes susipažinome.

    Kaip nepamirštama. Aš tikrai noriu manyti, kad visa tai yra atsitiktinumas.

    Po to, kai prikaustė visų dėmesį pačią pirmą dieną, Haruhi transformavosi atgal į nekaltą studenčiokę.

    Tai buvo tyla prieš audrą! Pagaliau tai suvokiu.

    Šiaip ar taip, visi mokykloje atkeliavo iš vienos iš keturių miesto mokyklų – žmonės, vidutiniškais pažymiais. Įskaitant, žinoma, ir Rytų Vidurinę; todėl turėtų būti ir tokių klasėje, kurie baigė kartu su Haruhi, kurie žinojo, ką simbolizavo jos tyla.

    Nelaimei, aš nepažinojau nė vieno iš Rytų Vidurinės studenčiokų, todėl niekas negalėjo man paaiškinti, kokia iš tikrųjų rimta buvo situacija. To pasekoje, pora dienų po to sprogstamojo prisistatymo, aš padariau kai ką, ko niekada neužmiršiu – pabandžiau pasikalbėti su ja prieš prasidedant pamokai.

    Mano nelaimės dominõ ėmė kristi, ir aš tapau pirmuoju asmeniu, pastūmusiu pradinę kaladėlę! Matote, kai Haruhi tupi tyliai savo kėdutėje, ji atrodo kaip tipiška, meili mergužėlė, todėl planavau sėdėti priešais ją, kad suartėčiau intymiau. Iš tikrųjų, maniau, kad tai suveiks. Kaip naivu iš mano pusės. Kas nors trenkit man į snukį.

    Žinoma, pradėjau pokalbį nuo to incidento.

    - Ei, ei. – Nerūpestingai atlošiau galvą, plačiai išsišiepdamas. – Dalykai, kuriuos sakei per prisistatymą, tu apie juos rimtai?

    Sunėrusi rankas ant krūtinės, sučiaupusi tvirtai lūpas, Suzumiya Haruhi išlaikė povyzą, tuomet pažvelgė man tiesiai į akis.

    - Kokius dalykus per prisistatymą?
    - Dalykus apie ateivius.
    - Ar tu ateivis?

    Ji atrodė itin rimtai.

    - … Ne.
    - Jeigu ne, ko gi tu nori?
    - … Ne, nieko.
    - Tuomet nekalbėk su manimi. Tiesiog švaistai mano laiką.

    Jos akys buvo tokios šaltos, kad aš sumikčiojau “atsiprašau” dar pats to nesuvokdamas. Tuomet Suzumiya Haruhi atitraukė savo akylą žvilgsnį nuo manęs ir susiraukusi įbedė jį į lentą.

    Ketinau atsišauti replika ar dviem, bet nieko gero nesugalvojau. Laimei, tuo momentu į klasę įžengė auklėtojas ir mane išgelbėjo.

    Aš rūškanai pasisukau atgal į savo suolo pusę ir pastebėjau, kad pora žmonių gana susidomėję tyrinėjo mane. Tai, žinoma, itin erzino. Visgi žvelgdamas į juos, pastebėjau, kad jie buvo tiek pat išsigandę, kiek ir aš. Kai kurie net supratingai man linkčiojo.

    Kaip jau sakiau, tai mane suerzino, bet vėliau sužinojau, kad visi šie žmonės lankė Rytų Vidurinę.

    ***

    Kadangi mano pirmasis kontaktas su Haruhi baigėsi tragiškai, pamaniau, kad, saugumo sumetimais, reikėtų laikytis atokiau. Turint tai galvoje, prabėgo savaitė.

    Kaip ir kiti, vis dar būdamas šios klasės dalimi, pastebėjau, kad nuolatos atsirasdavo žmonių, kurie troško paplepėti su antakius užraukusia, lūpas sučiaupusia Haruhi.

    Daugelis tų žmonių buvo nenuoramos mergiotės; tą pačią akimirką, kai pamato, kad klasiokė izoliuojasi nuo grupės, jos bando būti malonios ir draugiškai padėti. Tai šaunus dalykas, bet prieš tai jos bent jau turėtų praskenuoti teritoriją ir pasiųsti skautus link taikinio!

    - Sveika, ar matei tą laidą per TV vakar? Devintą valandą.
    - Ne.
    - Ak, kodėl?
    - Nežinau.
    - Užmesk akį. Net jeigu pradėsi nuo vidurio, niekaip nepasimesi. Ar nori, kad papasakočiau, kas vyko serijose prieš tai?
    - Tu nervini!

    Taip viskas klostydavosi.

    Būtų daug geriau, jeigu ji tiesiog atsakytų “ne” šaltu veidu. Bet ne, jai reikėdavo pademonstruoti savo susierzinimą ir išraiška, ir balsu. Tai vertė auką jaustis taip, lyg ji padarė kažką blogą. Galiausiai jis/ji tiesiog pasakydavo “Aišku… tuomet aš…”, paklausdavo savęs “Ką padariau ne taip?” ir nucypsėdavo šalin.

    Neliūdėkite, jūs nepadėte nieko blogo. Problema slypi Suzumiyos Haruhi smegenyse, ne jūsų.

    ***

    Nors nebuvau nusistatęs prieš priešpiečiavimą vienas, nenorėjau, kad kiti manytų, jog esu vienišius, kai visi laimingai valgydavo su draugais. Todėl, nors ir nerūpėjo būti nesuprastam, krimtau maistą kartu su buvusiu klasioku Kunikida ir Rytų Vidurinę lankiusiu Tanigučiu, kuris sėdėjo šalia manęs.

    Mes prabilome apie Haruhi.

    - Ar bandei kalbėtis su Suzumiya? – Tanigučis paklausė nekaltai. Tik linktelėjau.
    - Ir tuomet ji pasakė kažką keisto ir tu nežinojai, kaip elgtis?
    - Būtent!

    Tanigučis į burną įsidėjo per pusę perpjautą virtą kiaušinį, sukramtė ir pasakė:

    - Jeigu ta mergina domėtųsi tavimi, ji nesakytų nieko keisto. Viskas, ką galiu patarti, tai pasiduoti! Jau turėtum žinoti, kad ji nenormali. Aš praleidau tris metus su ja vienoje klasėje; pažįstu ją kaip nuluptą.

    Jis taip ir pasakė.

    - Ji visuomet elgiasi neįtikėtinai atžagariai. Maniau, kad bent jau pasistengs elgtis mandagiai, kadangi persikėlė į naują mokyklą; matomai, kad ne. Juk girdėjai jos prisistatymą, ar ne?
    - Turi galvoje mėšlą apie ateivius?

    Kunikida įsikišo, vis dar užsiėmęs kaulų išrinkinėjimu iš savo keptos žuvienės.

    - Taigi. Net buvusioje mokykloje ji visuomet kalbėjo ir elgėsi itin keistai. Pavyzdžiui, tas mokyklos vandalizmo atvejis!
    - Kas nutiko?
    - Žinai tą įrankį, naudojamą tinkuoti kalkėmis tam, kad nutapytum stadiono linijas, ar ne? Kaip jis vadinasi… Šiaip ar taip, ji įsmuko naktį į mokyklą ir su tuo daiktu rankose nupaišė milžinišką simbolį vidury lauko.

    Tanigučis padykusiai šyptelėjo – tikriausiai prisimindamas incidentą.

    - Šokiruojantis dalykas. Ėjau į mokyklą anksti rytą ir viskas, ką mačiau, buvo dideli apskritimai ir trikampiai. Nesugebėjau suvokti, ką jie turėtų reikšti, todėl užlipau į ketvirtą aukštą pasisemti perspektyvos. Bet veltui – iki šiol nežinau, ką tas simbolis reiškė.
    - Ak, atrodo, kad esu matęs jį anksčiau. Argi laikraštis nieko neužsiminė apie tai? Jie net nufilmavo jį iš sraigtasparnio! Simbolis buvo panašus į sulūžusią Nazca piktogramą, – Kunikida leptelėjo.

    Nepamenu, kad būčiau tai girdėjęs.

    - Mačiau straipsnį, mačiau. Antraštė buvo kažkas panašaus į “Paslaptingas Vandalas Išniekina Mokyklą Naktį,” ar ne? Nagi, gal teiksies spėti, kas iškrėtė tą šunybę?
    - Tik nebandyk sakyti, kad ji.
    - Ji pati prisipažino. Neknisu proto. Savaime suprantama, ją iškvietė į direktoriaus kabinetą. Visi mokytojai susirinko klausinėdami, kodėl ji tai padarė.
    - Kodėl gi ji tai padarė?
    - Nežinau, – Tanigučis atsakė sausai, bandydamas praryti pilną burną ryžių.
    - Sklinda kalbos, kad ji atsisakė ką nors aiškinti. Žinoma, kai ji spokso į tave, esi linkęs pasiduoti, kad ir ką esi sumąstęs. Vieni teigė, kad ji nupiešė simbolius, jog prišauktų NSO, kiti tvirtino, kad tai magiškas simbolis naudojamas prisikviesti pabaisas, arba tai, kad ji bandė atverti portalą į kitą dimensiją, et cetera… Sekė daug spekuliacijų, bet kol nusikaltėlė tyli, turbūt niekada nesužinosime – tie gandai tikri, ar ne. Iki šios dienos, tai vis dar paslaptis.

    Dėl kažkokios priežasties Haruhi vaizdas su savo visuomet rimta veido išraiška, klojanti linijas vidury mokyklos stadiono, užplūdo mano mintis. Ji, be abejo, iš anksto apsirūpino tapymo įrankiais ir klinties milteliais; galbūt ji net pagriebė žibintuvėlį! Po blankia geltona šviesa Suzumiya Haruhi atrodė itin budri ir net tragiška… Gerai, tai buvo tik mano vaizduotė.

    Bet, kalbant rimtai, Suzumiya Haruhi turbūt tikrai padarė tai tam, kad iškviestų NSO ar pabaisas, ar net intra-dimensinį portalą. Ji tikriausiai plušo visą naktį laukymėje, bet niekas nepasirodė, ir viskas, kas jai liko, buvo tik liūdesys, – mįslijau vienas.

    - Tai ne vienintelis dalykas, kurį ji iškrėtė!

    Tanigučis baiginėjo pietus.

    - Kartą atėjau į klasę iš ryto ir radau visus stalus perkeltus į koridorių, arba ant mokyklos stogo prikabintas dideles geltonas žvaigždes. Dar kitą kartą, ji sliūkino aplink mokyklą, nešina Ofuda… žinote, toks kinietiškas dalykėlis, kai prilipdai popierinį talismaną prie vampyro kaktos. Tiesiog negaliu jos suprasti.

    Žinoma, tuo metu Suzumiya Haruhi nesėdėjo klasėje, kitaip mes apie ją nekalbėtume. Bet, vėlgi, net jeigu ji būtų girdėjusi mus, turbūt per daug nesijaudintų. Dažniausiai Suzumiya Haruhi palikdavo klasę tuoj pat po ketvirtos pamokos ir grįždavo prieš pat penktąją. Ji nesinešiojo priešpiečių dėžutės, todėl maniau, kad užkąsdavo valgykloje; bet nereikia visos valandos maisto kramtymui, ar ne? Kas be ko, po kiekvienos pamokos pabaigos, ji dingdavo. Kur ji, šiaip ar taip, eidavo…?

    - Bet ji itin populiari tarp vaikinų!

    Tanigučis įsijungė:

    - Ji išvaizdi, atletiška ir protinga. Nors ir esanti keistoka, jeigu nekalba, ji netokia jau ir prasta.
    - Iš kur ištraukei šitą mėšlą? – Paklausė Kunikida, jo pietų dėžutė dvigubai didesnė, negu Tanigučio.
    - Egzistavo periodas kuomet ji be perstojo keisdavo vaikinus. Iš to, ką girdėjau, ilgiausi santykiai truko savaitę, trumpiausi baigėsi po 5 minučių išpažinties. Be to, vienintelė priežastis, kodėl ji mesdavo vaikinus, buvo ta, kad ji “neturi laiko bendrauti su tipiškais žmonėmis.”

    Tanigučis, atrodė, kalbėjo iš patirties. Pastebėjęs mano žvilgsnį, jis šiek tiek išraudo.

    - Girdėjau tai iš kitų žmonių! Prisiekiu! Dėl kažkokios priežasties, ji neatsisakydavo išklausyti išpažinties. Tik septintoje klasėje visi pagaliau suprato kodėl, ir nuo tada niekas nenorėjo jai daugiau prisipažinti. Keista nuojauta sako, kad net dabar istorija kartosis. Todėl perspėju jus iš karto: pasiduokite. Tai sakau aš, kuris praleido daug laiko toje pat klasėje, kaip ir ji.

    Sakykite, ką norite, manęs ji, tuo atžvilgiu, nedomino.

    Tanigučis įsidėjo savo tuščią priešpiečių dėžutę į kuprinę ir niūriai sukikeno.

    - Jeigu man reikėtų rinktis, imčiau ją – Asakurą Ryouko.

    Jis linktelėjo galva link merginų grupės už poros stalų. Viduryje besišnekučiuojančių žmonių, su rožine šypsena veide, sėdėjo Asakura Ryouko.

    - Sprendžiant iš mano analizės, ji užtikrintai patenka į “Trijų Išvaizdingiausių Naujokių” sąrašą.
    - Esi susipažinęs su visomis naujokėmis šioje mokykloje atskirai?
    - Aš kategorizuoju merginas į A-D grupes ir, patikėkite manimi, prisimenu tik A rūšies merginas. Pergyvensime mokyklą tik kartą, – noriu, kad mano atsiminimai būtų kuo šviesesni.
    - Tuomet ta Asakura Ryouko priklauso A grupei, ar ne? – Kunikida paklausė.
    - Ji yra AA+! Nagi, pažvelkite į jos veidą, asmenybė neturėtų atsilikti.

    Net ignoruojant Tanigučio egoistiškus komentarus, Asakura Ryouko buvo kitokios klasės išvaizdi mergina, negu Suzumiya Haruhi.

    Pirma, ji atrodė itin gražiai; plius ji visuomet išlaikydavo rūpestingą, pusiau besišypsančią išraišką. Antra, jos asmenybė iš tikro atitiko Tanigučio apibūdinimą. Šiomis dienomis niekas daugiau nedrįso kalbėtis su Suzumiya Haruhi, išskyrus Asakura Ryouko. Nesvarbu, kokia atšiauri Suzumiya Haruhi būdavo, Asakura Ryouko vis tiek bandydavo kalbėtis su ja karts nuo karto. Ji buvo tokia aistringa, kad elgėsi tarsi klasės seniūnė. Trečia, iš to kaip ji atsakydavo į mokytojų klausimus klasėje, galėjai matyti, kad ji yra labai protinga. Ji visuomet atsakydavo teisingai – mokytojų akyse ji tikriausiai atrodė kaip pavyzdinė mokinė. Galiausiai, ji buvo ekstremaliai populiari tarp merginų. Praėjo tik savaitė semestro, bet ji jau buvo klasės moteriškosios lyties studenčiokių alfa ir omega. Tarsi nukrito iš dangaus su gebėjimu patraukti žmones savo pusėn!

    Palyginus su dažnai besiraukančia, mokslinės fantastikos apsėsta Suzumiya Haruhi, pasirinkimas buvo akivaizdus. Šios dvi, vėlgi, kandidatės, tikriausiai per aukštai kalnuose, kad mūsų herojus Tanigučis jas pasiektų. Jis galėjo nė nesvajoti apie kurią nors iš jų.

    ***

    Tuomet vis dar buvo balandis, ir tuo metu Suzumiya iš tikrųjų elgėsi gana mandagiai. Man tai tapo gana atpalaiduojančiu mėnesiu. Mažų mažiausiai praeis mėnuo, kol Haruhi iš tikro elgsis kaip pamišėlė.

    Bet net tuo metu pastebėjau, kai kuriuos iš Haruhi ekscentriškumų.

    Kodėl aš tai sakau?

    Užuomina #1: Ji keitėsi šukuoseną kiekvieną dieną. Kas be ko, sprendžiant iš mano pastebėjimų, egzistavo kažkoks šablonas. Pirmadieniais Haruhi atkeliaudavo į mokyklą nuleistais ilgais plaukais, visiškai nebandydama jų pažaboti. Kitą dieną, ji surišdavo juos į uodegėlę. Kad ir kiek nenorėčiau to pripažinti, ta šukuosena jai tiko. Sekančią dieną, ji susirišdavo dvi uodegėles, tuomet tris; iki penktadienio, ji nešiojo keturias kaspinais surištas uodegėles. Jos veiksmai buvo tikra enigma!

    Pirmadienį = 0, antradienį = 1, trečiadienį = 2…

    Kol keisdavosi dienos, tol keisdavosi kasų skaičius; kitą pirmadienį visas procesas prasidėdavo iš naujo. Nesuprasdavau, kodėl ji tai darydavo. Sekant ankstesne logika, ji sekmadienį turėtų nešioti šešias uodegėles… Staiga aš užsimaniau pamatyti jos sekmadienio šukuoseną.

    Užuomina #2: Fizkultūros pamokose, 1-5 ir 1-6 klasės susijungdavo ir treniruodavosi drauge, berniukai ir mergaitės atskirai. Kai mes keisdavomės drabužius, merginos nustriksėdavo į 1-5 klasę, o berniukai – į 1-6 klasę; kas reiškė, kad po prieš tai buvusios pamokos, vaikinai iš mūsų klasės (1-5) perbėgdavo į greta esantį kambarį.

    Deja, Haruhi visiškai ignoruodavo mūsų klasės vaikinus ir nusirengdavo jūreivio uniformą anksčiau, negu jie išeidavo.

    Tarsi jai vaikinai atrodė lyg moliūgai ar bulvių maišai, ant kurių galima nusispjauti. Be išraiškos ji numesdavo uniformą ant stalo ir įsmukdavo į savo sportinį nertinį. Tą akimirką Asakura Ryouko išvarydavo akis išpūtusius, apšalusius vaikinus, įskaitant mane, iš klasės.

    Sklido gandai, kad merginos, kurių lyderė buvo Asakura Ryouko, bandė perkalbėti Haruhi, kad ji taip nesielgtų, bet nieko nepešė. Per kiekvieną fizkultūros pamoką, Haruhi ignoruodavo likusią klasę ir nusimesdavo uniformą be menkiausio žvilgsnio į kitus. Ir taip mūsų, vaikinų, paprašė palikti klasę, kai tik nuskambėdavo skambutis – Asakuros Ryouko įsakymu.

    Bet, rimtai kalbant, Haruhi figūra buvo neįtikėtina… argh, dabar ne laikas kalbėti apie tokias nešvankybes.

    Užuomina #3: Už kiekvieno bloko kampo Haruhi dingdavo be žinios. Kai tik nuskambėdavo skambutis, ji pagriebdavo savo kuprinę ir šaudavo iš klasės. Logiškai mąstant, maniau, kad ji grįždavo tiesiai namo; niekada nepagalvojau, kad ji imtų ir dalyvautų visuose mokyklos klubuose. Vieną dieną matydavai ją perdavinėjančią kamuolį Krepšinio Klube, kitą – siuvančią pagalvės užvalkalą Siuvimo Klube. Dar sekančią dieną, matydavai ją mojuojančią lazdą Ledo Ritulio Klube. Manau, kad ji tikriausiai taip pat prisijungė prie Beisbolo Klubo. Taigi, iš esmės ji dalyvavo visuose mūsų mokyklos sporto klubuose. Visi klubai, žinoma, bandydavo ją įkalbėti pasilikti, bet ji visus juos atmetė. Jos paaiškinimas: “Mane erzina daryti tą patį dalyką kiekvieną dieną.” Kai viskas pasakyta ir padaryta, ji neprisijungė nė prie vieno iš klubų.

    Ką ši mergina bando padaryti?

    Visa tai lėmė, kad naujienos apie “keistuolę naujokę” bematant pasklido po visą mokyklą. Po mėnesio nebuvo nė vieno žmogaus, kuris nežinojo apie Suzumiyą Haruhį. Prasukam į Gegužę, žmonės vis dar nežinojo, kas buvo direktorius, bet Suzumiya Haruhi tapo namų ūkio vardu.

    Taigi, kad ir koks velnias čia vyko, – o Haruhi visuomet to kaltininkė, – atkeliavo Gegužė.

    Nors asmeniškai manau, kad likimas yra mažiau tikėtinas, negu Lochneso pabaisa, visgi, jeigu kažkurioje nežinomoje vietoje jis aktyviai įtakoja žmonių gyvenimus, tai tada ir mano lemties ratai ėmė suktis. Tikriausiai, be abejo, kažkur atokiuose kalnuose, kažkoks senukas užsiėmęs perrašinėjo mano likimą.

    Po “Auksinės Savaitės” atostogų aš žingsniavau į mokyklą, netikras kokia šiandien buvo savaitės diena. Nenatūraliai saulėtas Gegužės oras skrodė odą ir išmurkdė mane prakaitu – stati kalva niekad nesibaigianti. Ko, velniai rautų, troško ta Žemė? Ar ji persirgo geltonąja karštine ar kažkuo tai panašiai?

    - Ei, Kyonai.

    Už nugaros kažkas pliaukštelėjo man per petį. Tanigučis.

    Jo sportinė striukė susiglamžiusi ant pečių, kaklaryšis ištįsęs ir pasikreipęs į šoną.

    - Kur keliavai per Auksinę Savaitę?
    - Su mažają sesute apsilankėme pas močiutę kaime.
    - Kaip nuobodu.
    - Gerai, tuomet kur tu keliavai?
    - Darbas puse etatu.
    - Nesi panašus į tokį žmogystą.
    - Kyonai, tu jau beveik suaugęs – kodėl vis dar vedžiojiesi seserį pas senelį ir močiutę? Bent jau turėtum elgtis, kaip beveik suaugęs.

    Beje, Kyonas – tai aš. Mano teta pirma mane taip praminė. Prieš kelis metus mano seniai nematyta, seniai negirdėta teta staiga pasakė: “Dieve šventas, Kyonas užaugo toks didelis!” Mano sesutė pamanė, kad tai šmaikštu ir praminė mane Kyonu. Visa kita yra praeitis – mano draugai, išgirdę sesutę šaukiančią “Kyonai, Kyonai”, pasekė jos pavyzdžiu. Nuo tos dienos, mano pravardė tapo Kyonas. Prakeikimas, mažoji sesutė kažkada vadindavo mane “Broliuk”!

    - Šeimos tradicija visiems susitikti per Auksinę Savaitę, – atsakiau, ropšdamasis į kalvą.

    Prakaito pojūtis vertė jaustis nepatogiai.

    Tanigučis, kaip visada kalbantis be atvangos, gyrėsi, kaip savo darbe susipažino su keliomis meiliomis mergaičiukėmis, ir kaip planavo išleisti susitaupytus pinigus pasimatymams, ar panašiam brudui. Tiesą sakant, temos apie žmonių svajones arba tai, kokie nuostabūs ir gražūs kažkieno gyvunėliai, mano knygoje buvo pačios bukiausios pasaulio temos.

    Klausydamasis Tanigučio pasimatymų dienotvarkės (matomai, jo nestabdė menkos problemos – kaip tai, kad niekas su juo neketino niekur eiti), prisišvartavau prie mokyklos vartų.

    ***

    Suzumiya Haruhi jau sėdėjo už mano kėdės, spoksodama į lauką, kai įžengiau į klasę. Ji buvo prisisegusi dvi bandelių formos sagutes ant galvos; šiandien, tikriausiai, trečiadienis. Atsisėdęs – dėl kažkokios man nesuprantamos priežasties, vienintelis paaiškinimas, kad aš supistai krausčiausi iš proto, prieš man susivokiant – vėl užkalbinau Suzumiyą Haruhi.

    - Ar kiekvieną dieną keiti šukuoseną dėl ateivių?

    Tarsi robotas, Suzumiya Haruhi lėtai pakreipė į mane veidą ir pažvelgė kapinyno rimtumo žvilgsniu. Tiesa sakant, perbėgo pagaugai.

    - Kada pastebėjai?

    Jos balso tonas toks šaltas, kad atrodytų kalbėjo su šalikelyje gulinčiu akmeniu.

    Padariau pauzę, kad susivokčiau situacijoje.

    - Hm… Jau kuris laikas.
    - Tikrai?

    Haruhi susierzinusi įsmukdė smakrą į delną.

    - Bent jau taip manau, nes atrodai ir jautiesi kitokia kiekvieną dieną.

    Pirmas kartas, kai mes normaliai kalbamės!

    - Kas liečia spalvą: pirmadienis yra geltona, antradienis yra raudona, trečiadienis yra mėlyna, ketvirtadienis yra žalia, penktadienis yra auksinė, šeštadienis yra ruda, o sekmadienis yra balta.

    Ėmiau suvokti apie ką ji kalba.

    - Tuomet tai reiškia, kad naudoji skaičius reprezentuojančius spalvas, pirmadienis yra nulis, o sekmadienis yra šešetas, ar ne?
    - Teisingai.
    - Bet argi pirmadienis neturėtų būti vienetas?
    - Kas nors tavęs klausė?
    - … Taigi.

    Matomai nepatenkinta mano atsakymu Haruhi susiraukė. Aš tik sėdėjau ten susinepatoginęs ir leidau laikui tekėti sava vaga.

    - Ar aš mačiau tave kur nors anksčiau? Prieš ilgą laiką?
    - Nemanau.

    Po atsakymo Okabė tyliai įžengė į klasę, ir mūsų pirmasis pokalbis baigėsi.

    ***

    Nors mūsų pirmasis pokalbis net nevertas dėmesio, tai galėjo būti mano ilgai ieškotas išeities taškas!

    Tačiau, vėlgi, vienintelė galimybė pasikalbėti su Haruhi buvo mažas laiko tarpas prieš klasės valandėlę, nes jos dažniausiai nebūdavo per pertrauką. Tačiau sėdėdamas prieš ją, likau užtikrintas, kad mano šansai šnektelėti su ja buvo daug didesni, negu kitų.

    Bet labiausiai šokiravęs dalykas buvo tai, kad Haruhi man iš viso atsakė. Iš pradžių maniau, kad ji pasakys ką nors panašaus į: “Tu esi erzinantis avingalvis, užsičiaupk! Eik velniop!” Tikriausiai esu toks pats keistas, kaip ir ji, kad radau drąsos ją užkalbinti.

    Todėl, kai atkrypavau į mokyklą kitą dieną ir radau vietoj trijų surištų uodegyčių tai, kad Haruhi nusikirpo savo ilgus ir glotnius plaukus, pasijutau nusiminęs.

    Juosmens ilgio plaukai buvo patrumpinti iki pečių. Turiu galvoje, net jeigu ši šukuosena ir tinka, ji nusikirpo plaukus kitą dieną po mūsų pokalbio! Ji aiškiai nuvertino mane. Velniai rautų!

    Kai, visgi, aš paklausiau priežasties:

    - Nėra priežasties.

    Ji atsakė firminiu susierzinimo persmelktu tonu, bet neparodė konkrečios veido išraiškos.

    Ji net neketino man užsiminti apie tai.

    Bet aš to tikėjausi, todėl viskas tiesiog puiku.

    - Ar, iš tikrųjų, bandei lankyti visus būrelius vienu metu?

    Nuo tos dienos, kalbėjimasis su ja per tą trumpą laiką iki klasės valandėlės tapo mano kasdienine rutina. Žinoma, jeigu aš nebandyčiau kalbėtis, Haruhi neparodytų jokios reakcijos. Kitas dalykas, jeigu aš kalbėčiausi su ja apie vakarykštę TV laidą, arba orą, etc., – šiuos dalykus ji laikė “avingalviškomis temomis”, – Haruhi tiesiog ignoruotų mane. Tai suvokdamas, kruopščiai atsijojau pokalbių temas, kai šnekėjausi su ja.

    - Ar yra kokių nors linksmų būrelių šioje mokykloje? Aš pats norėčiau įstoti į vieną.
    - Jokių, – atsakė Haruhi šaltai. – Visiškai jokių.

    Ji pabrėžia tai dar kartą, tuomet lėtai iškvepia. Ar ji dūsauja?

    - Maniau, kad ši mokykla bus geresnė. Galų gale, tai tas pats privalomas ugdymas. Niekas nesikeičia. Atrodo, kad įstojau ne į tą mokyklą.

    Panele, kokie kriterijai jums imponavo, kai sprendėtė šį klausimą apie mokyklas?

    - Sporto būreliai ir kultūros būreliai lygiai tokie patys. Bet ką padaryčiau, kad šioje mokykloje atsirastų bent kažkiek unikalesnis būrelis…
    - Na, kas suteikė tau teisę spręsti, ar kiti būreliai yra tipiški ar ne?
    - Užsičiaupk. Jeigu man patinka būrelis, tuomet jis unikalus; kitaip – tik perdyloms.
    - Nejaugi? Žinojau, kad tai pasakysi.
    - Hmph!

    Ji susierzinusi nukreipė galvą, pažymėdama šios dienos pokalbio baigtį.

    ***

    Kita diena:

    - Esu nugirdęs tai iš anksčiau… Tai nėra laibai svarbu, bet… Ar tu tikrai metei visus savo vaikinus?
    - Kodėl aš vėl turiu tai girdėti iš tavęs?

    Ji atmetė plaukus už pečių ir įsispoksojo į mane tomis ryškiomis juodomis akimis. Jėzus Marija, nepaisant to, kad ji nerodo emocijų, ta pykčio persmelkta išraiška per dažnai pasirodo jos veide.

    - Ar tas Tanigučis taip sakė? Dieve, negaliu patikėti, kad vėl esu toje pačioje klasėje, kaip ir tas avingalvis. Jis nėra vienas iš tų persekiojančiųjų psichų, ar ne?
    - Nemanau, – pagalvojau.
    - Nežinau, ką girdėjai, bet tai nesvarbu, didelė dalis, šiaip ar taip, yra tiesa.
    - Argi nėra šiame plačiame pasaulyje, ko nors, kas rimtai tave domintų?
    - Visiškai nėra.

    Totalus atstūmimas atrodė lyg jos moto.

    - Kiekvienas jų yra avingalvis. Niekaip negaliu įsivaizduoti rimtų santykių su bent vienu iš jų. Kiekvienas jų paskirtų pasimatymą sekmadienį prie traukinių stoties, tuomet, aiškių aiškiausiai, mes rioglintume į kiną, cirką arba krepšinio rungtynes. Pirmą kartą valgant drauge, praleistume laiką šlamšdami pyragaičius ir gerdami žalią arbatą kavinėje. Dienos pabaigoje, jie būtinai riktelėtų “iki pasimatymo rytoj!”
    - Kas čia blogo! – Mintijau sau, bet nedrįsau to ištarti garsiai. Jeigu Haruhi sako, kad tai koktu, tuomet jai tai koktu.
    - Tuomet, be abejonės, jie telefonu prisipažintų meilėje. Kas per šūdas! Tai svarbus reikalas, bent jau pasakyk tai man į akis.

    Aš užjaučiu tuos vaikinus. Tokia rimta – bent jau jiems – išpažintis prieš kažką, kas žvelgia į tave kaip į kirminą, bet ką priverstų pasijausti nejaukiai. Jie praskydo vien išvydę tavo veido išraišką! Įsivaizdavau, ką tie vaikigaliai sau manė, kai atsakiau Haruhi.

    - Hmm, tu teisi. Aš pasimatyčiau su mergina ir pasakyčiau viską atvirai.
    - Kam, iš visų rupūžių, rūpi tavo nuomonė!

    Kas per… Ar aš vėl ką nors ne taip pasakiau?

    - Problema tame: ar visi vaikinai tokie avingalviški padlaižiai? Šis klausimas mane neramina jau seniai.

    Dabar niekas juk nepasikeitė!

    - Tuomet kokį vaikiną laikytum “įdomiu”? Ar vis dėlto renkiesi ateivius?
    - Man tinka bet kas, ne tik ateiviai tol, kol jie nėra tipiški. Vyriškosios ar moteriškosios giminės.
    - Kodėl visą laiką reikalauji kažko nežmogiško?

    Kai šitai išsprūdo iš mano srėbtuvės, Haruhi pažvelgė į mane su panieka.

    - Nes žmonės nuobodūs!
    - Tai… na, gal tai ir tiesa.

    Net aš negalėjau užginčyti Haruhi idėjos; jeigu paaiškės, kad ši miela naujokėlė yra pusiau žemietė ir pusiau ateivė, net aš manyčiau, kad tai sušiktai jėga. Jeigu Tanigučis, šiuo metu sėdintis šalia manęs ir slapčia besiklausantis mūsų, pasirodytų esąs detektyvas iš ateities, tai būtų dar “jėgoviškiau”. Jeigu Asakura Ryouko, kuri dėl kažkokios priežasties vis šypso man, turėtų kažkokių paranormalių galių, tuomet mano mokyklinis gyvenimas taptų jaudinančiu iki užsikrušimo.

    Bet tai neįmanoma – jokie ateiviai, keliautojai laiku ar paranormalios galios neegzistuoja šiame pasaulyje. Gerai, tarkime, kad jie egzistuoja. Juk nepasirodytų prieš mus, palaimingus piliečius, ir nepasakytų: “Sveiki, aš iš tikrųjų esu ateivis.”

    - TODĖL!

    Haruhi staiga pašoko ir tėškė kėdę į šalį, priversdama visus atsisukti ir žvilgtelėti į ją.

    - TODĖL AŠ TAIP STENGIUOSI!!
    - Atleiskit, kad vėluoju!

    Visuomet optimistiškas mokytojas Okabė, vos gaudantis orą, įsibrovė į klasę. Pamatęs visus mokinius įbedusius žvilgsnius į stovinčią, kumščius sugniaužusią, akis į lubas nutaikiusią Haruhį, jis taip pat apstulbo ir tiesiog sustingo vietoje.

    - Er… Klasės valandėlė tuoj prasidės!

    Haruhi tuoj pat atsisėdo ir ėmė tyrinėti stalo pakraščius. Fiū!

    Aš atsigręžiau, ir visa klasė padarė tą patį. Tuomet Okabė, aiškiai sutrikęs, nukrypavo ant pakylos ir minkštai kostelėjo.

    - Atsiprašau, kad vėluoju. Ech… Tuomet pradėsime!

    Galbūt gyvenimas būtent toks?

    ***

    Bet, kalbant atvirai, giliai širdyje aš iš tikrųjų pavydėjau Haruhi požiūrio į gyvenimą.

    Ji vis dar turi vilčių, kad sutiks, ką nors iš paranormalaus pasaulio, kurį aš seniai apleidau, ir entuziastingai bando įgyvendinti savo svajonę. Jeigu sėdėjimas ir laukimas nieko neišspręs, tuomet paskambinkime jiems patys! Štai kodėl Haruhi tapo baltas linijas mokyklos stadione, kabina simbolius ant stogo ir visur šmirinėja su prakeiktais popieriniais talismanais.

    Ech!

    Nežinau, kada Haruhi ėmė išsidirbinėti ir privertė stebinčiąją populiaciją palaikyti ją okultiste. Laukimas nieko vertas, taigi kodėl neatlikus kelių keistokų ceremonijų ir patiems neiškvietus tų sumautų ateivių? Galiausiai, visgi, niekas neįvyko. Galbūt todėl Haruhi visą laiką nutaisiusi “te prasmenga visas prakeiktas pasaulis” žvilgsnį veide…?

    - Ei, Kyonai.

    Po pamokos Tanigučis savo paslaptingu veideliu bandė įsprausti mane į kampą. Taniguči, tu atrodai kaip totalus myliumyliumyliumyliumyliumyliumyliu su ta veido išraiška!

    - Nutilk! Man nerūpi, ką tu sakai. Šiaip ar taip, kokį burtažodį ketini panaudoti?
    - Kokį dar burtažodį?

    Aukštosios technologijos yra neatskiriamos nuo magijos! Prisiminiau šią patarlę, kai į Tanigučio klausimą atsakiau tuo pačiu klausimu. Tuomet jis švystelėjo pirštą į šiuo metu neužimtą Haruhi kėdę.

    - Pirmas kartas, kai matau, jog Haruhi taip ilgai suo kuo nors kalbasi! Apie ką jūs, bičiuliai, plepėjot?

    Tai, ak, apie ką mes plepėjom? Aš uždaviau jai porą normalių klausimų ir tiek.

    - Man šokas!

    Tanigučis sarkastiškai išsižiojo tarsi nustebęs, tuomet Kunikida išdygo jam iš už nugaros.

    - Kyonas turi ilgoką istoriją su keistokomis merginomis.

    Ei, nekalbėk taip, tarsi aš kažkuo nusikaltau.

    - Nesvarbu, kodėl Kyonui patinka keistokos merginos. Ko nesuvokiu: kodėl Suzumiya net prasidėtų su tavimi? Visiškai nesuvokiu.
    - Galbūt Kyonas taip pat keistokas?
    - Tikriausiai. Turiu galvoje, kad, kas nors pravarde “Kyonas”, negali būti normalus.

    Baikit vadinti mane Kyonu, Kyonu, Kyonu! Vietoj tos mulkiams skirtos pravardės, vartokite mano tikrąjį vardą! Mažų mažiausiai, norėčiau vėl girdėti kaip sesutė vadina mane “Broliuk”!

    - Man taip pat įdomu.

    Linksmos merginos balsas atsklido tarsi iš niekur. Pakėliau galvą ir, žinoma, pamačiau nekaltai bešypsančią Asakurą Ryouko.

    - Bandžiau įsmukti pro jos apsaugą porą kartų, bet nieko nepešiau. Ar galėtum pamokyti mane, kaip turėčiau su ja bendrauti?

    Akimirką tikriausiai atrodžiau kaip giliai susimąstęs; tiesą sakant, aš apie nieką nemąsčiau.

    - Ką aš žinau.

    Tai išgirdusi, Asakura šyptelėjo.

    - Man dabar taip palengvėjo. Jai nereikėtų šitaip izoliuotis nuo klasiokų, taigi, džiugu, kad tapai Haruhi draugu.

    Asakura Ryouko rūpinasi ja kaip klasės seniūnė, nes, na, ji iš tikrųjų yra klasės seniūnė. Ją išrinko mūsų klasės seniūne praėjusioje gana ilgoje klasės valandėlėje.

    - Draugu, sakai?

    Aš neužtikrintai papurčiau galvą. Nejaugi? Bet vienintelė veido išraiška, kurią matau besikalbėdamas su Haruhi, yra rūškanai suraukti antakiai!

    - Tau reikia ir toliau pagelbėti Suzumiyai, kad ji integruotųsi į klasės veiklą. Mes, visgi, klasiokai, todėl pasikliauname tavimi!

    Ech, net jeigu ir sakai tai, aš nežinau, ką turėčiau daryti!

    - Jeigu man reikės ką nors pranešti Suzumiyai, galėsiu tiesiog paprašyti tavęs perduoti jai žinutę.

    Ne, palauk! Aš nesu jos prakeiktas atstovas spaudai!

    - Prašau? – Ji nuoširdžiai paprašė, suglausdama delnus.

    Taip maldaujamas, galėjau išlementi tik kažką panašaus į “erm…” ir “ach…”. Asakura priėmė tai kaip teigiamą atsakymą, nusišiepė savo geltonosios tulpės šypsena ir nužingsniavo atgal prie kitų merginų. Pamatęs, kad kitos mergaičiukės spokso, mano širdis nudardėjo į kanjono dugną.

    - Kyonai, mes juk geri draugužiai, ar ne…? – Tanigučis paklausė, įtariai žvelgdamas.
    - Kas, po velnių, čia dedasi?

    Net Kunikida, užsimerkęs ir sukryžiavęs rankas ant krūtinės, linksėjo.

    O, Dievulėliau! Kodėl mane supa būrys stuobrių?

    ***

    Atrodo, kažkas nusprendė, jog visiems kas mėnesį būtina kaitalioti sėdimąsias vietas.

    Todėl klasės seniūnė Asakura surašė visų sėdimųjų numerius ant smulkių popieriaus gabalėlių, įmėtė juos į sausainiukų stiklainiuką ir leido visiems traukti iš jo. Galiausiai man atiteko antra vieta nuo galo prie pat lango, žvelgiančio į kiemą. Spėkite, kam atiteko vieta tiesiai už manęs? Taigi. Visuomet užsiraukusiai Haruhi!

    - Kodėl dar nenutiko nieko įdomaus?! Tarkime, vienas po kito dingstantys darželinukai, arba kelių mokytojų žūtis užrakintoje klasėje?
    - Baik kalbėti apie šį mėšlą!
    - Aš prisijungiau prie Misterijų Tyrinėjimo Klubo.
    - Nejaugi? Kas nutiko?
    - Tai buvo idiotiška. Nieko įdomaus nenutiko! Kas be ko, visi būrelio nariai yra detektyvinių romanų fanatikai, bet nė vienas iš jų neprimena tikro detektyvo!
    - Argi tai nenormalu?
    - Tiesą sakant, turėjau šiokių tokių vilčių dėl Paranormalių Reiškinių Klubo.
    - Tikrai?
    - Bet jie visi pasirodė esantys krūva okultistinių maniakų. Skamba smagiai?
    - Nelabai.
    - Ak, velniava, viskas taip nuobodu! Kodėl ši mokykla neturi bent kažkiek padoriai įdomių būrelių?
    - Na, nieko dėl to negali padaryti.
    - Maniau, kad palikusi senąją mokyklėlę už nugaros, atrasiu kokių nors iš koto verčiančių klubų! Ech, jaučiuosi tarsi bandydama prasimušti į profesionalaus beisbolo lygą, o ši mokykla neturi net beisbolo komandos.

    Haruhi atrodė tarsi kažkokia klykianti šmėkla, pasirengusi aplankyti šimtą budistinių šventyklų ir jas prakeikti. Ji stebeilijo į dangų su panieka ir sunkiai atsiduso. Ar aš turėčiau ją užjausti?

    Nežinau, kokie būreliai patinka Haruhi. Galbūt net ji nežinojo atsakymo. Ji tiesiog trokšta padaryti „ką nors įdomaus“. Kas yra „kas nors įdomaus“? Ar žmogžudystės išnarpliojimas įskaitomas? NSO paieška? Egzorcizmas? Manau, kad ji nė pati nenutuokia.

    - Nieko nepadarysi, jeigu nėra – tai nėra.

    Nusprendžiau išreikšti savo nuomonę.

    - Sprendžiant iš rezultatų, žmones dažniausiai tenkina jų esama būklė. Tie, kurių netenkina, visgi, bando išrasti ar atrasti, ką nors, kas stumtų civilizaciją į priekį. Kažkas norėjo skristi, todėl išrado lėktuvą. Kažkas norėjo lengvai keliauti, todėl pagamino automobilius ir traukinius. Bet tie dalykėliai buvo sukurti žmonių, turinčių talentą. Tik genijus gali paversti tuos vaizdus realybe. Mes, paprasti mirtingieji, tiesiog privalome gyventi diena iš dienos. Mes neturėtume elgtis impulsyviai vien dėl to, kad jaučiamės esą avantiūristai.
    - Užsičiaupk.

    Haruhi ką tik nutraukė mano gana puikią oratoriją, ar bent jau aš taip manau ją tokią esant, ir pakreipė galvą į šalį. Atrodo, kad dabar ji itin jautri. Bet, vėlgi, kodėl neturėtų būti? Spėjau priprasti.

    Šiai merginai tikriausiai niekas nerūpi – nebent tai susiję su paranormaliomis galiomis, kurios stipriai viršija realybę. Pasaulis, visgi, tokių neturi. Neturi, aš rimtai.

    Tegyvuoja Fizikos Dėsniai! Dėka jūsų, mes žmogystos galime ramiai gyventi. Nors Haruhi tikriausiai apspjautų mane, tai išgirdusi.

    Aš normalus, ar ne?

    ***

    Kažkas turėjo būti visko priežastis.

    Galbūt tai šis pokalbis?

    Nes aš niekada nebūčiau to nuspėjęs!

    ***

    Šilta saulutė visus esančius klasėje nuteikė mieguistai. Prieš pat man nuleidžiant galvą ir užmingant, galinga jėga staiga pagriebė mane už apykaklės ir patempė atgal.

    Kadangi jėga buvo tokia stipri, mano galva rėžėsi į už manęs kyšančio stalo kampą. Ašaros bematant užpildė mano akis.

    - Ką darai, velniai griebtų!?

    Įniršęs atsisukau ir išvydau Haruhi, viena ranka vis dar laikančią mano apykaklę, plačiai išsiviepusią, tarsi raudonoji tropikų saulė – rimtai, tai buvo pirmas kartas, kai mačiau ją besišypsančią! Jeigu šypsenas lygintume temperatūros padalomis, tuomet jos vypsnis buvo kaitresnis už atogrąžų miško karštį.

    - Sugalvojau!

    Ei, nesispjaudyk!

    - Kodėl nesugalvojau to anksčiau?

    Haruhi akys švytėjo ryškiau, negu Albireo Alfa žvaigždė. Ji įsistebeilijo į mane, rodydama pirštu. Atsargiai paklausiau:

    - Ką sugalvojai?
    - Jeigu neegzistuoja, pati galiu sukurti!
    - Sukurti ką?
    - Klubą!

    Mano galva ėmė perštėti ir nemanau, kad tai buvo susiję su tuo, kad prieš akimirką trenkiau ją į stalą.

    - Tikrai? Kokia nuostabi mintis. Ar dabar jau gali paleisti?
    - Kas čia per požiūris? Turėtumei būti laimingesnis!
    - Dėl tavo idėjos, pakalbėsime vėliau. Dabar norėčiau, kad apsvarstytum, kur mes esame, TUOMET galėsi pasidalinti savo džiaugsmu su manimi. Bet pirmiausia – nusiramink, gerai?
    - Ką turi galvoje?
    - Dabar vyksta pamoka.

    Haruhi pagaliau paleido mano apykaklę. Aš pasitryniau tinstantį pakaušį ir atsisukau. Pastebėjau, kad visa klasė buvo išsižiojusi. Ką tik baigusi studijas, naujokėlė anglų kalbos mokytoja, su kreida rankoje, pažvelgė į mane, tarsi tuoj, tuoj pravirksianti. Aš gestais liepiau Haruhi sėstis ir lintelėjau vargšei pedagogei.

    Prašau tęsti pamoką.

    Išgirdau, kaip Haruhi kažką suniurnėjo ir nenoriai atsisėdo. Mokytoja vėl ėmė rašyti ant lentos...

    Sukurti naują klubą?

    Hmmmm...

    Tik nesakykite, kad aš jau esu narys.

    Skaudulys smegenyse tik kuteno mano nerimastingumą.

     
    2 Skyrius

    Sprendžiant iš rezultatų, mano lūkesčiai pasitvirtino.

    Po pamokos Haruhi iškart nepranyko, kaip visuomet, iš klasės. Šį kartą ji pagriebė mano ranką ir išsitempė mane iš kambario, per koridorius, aukštyn laiptais ir pagaliau sustojo ties durimis, vedančiomis ant stogo.

    Šios durys dažniausiai laikomos užrakintos, o laiptinė virš ketvirto aukšto atrodė tarsi naudojama kaip sandėliukas paties Meno Klubo. Milžiniški paveikslai, beveik sulūžę rėmai, be nosių trūnančios karo dievų statulos ir kiti niekniekiai, visi sugrūsti į šią mažytę laiptinėlę, paversdami net ir taip siaurą vietą dar siauresne.

    Ką ji ketina su manimi čia veikti?

    - Man reikia tavo pagalbos.

    Haruhi išrėžė tai, pagriebusi mano kaklaryšį. Dėl jos akylo žvilgsnio, nukreipto į mano galvos apatinę dalį, pasijaučiau tarsi man grasintų.

    - Pagalbos dėl ko?

    Apsimečiau nieko nesuvokiančiu.

    - Pagalbos sukuriant naująjį klubą!
    - Šaunu, tuomet būtinai atsakyk, kodėl turėčiau pagelbėti tau su tokia lyg iš niekur išdygusia užgaida?
    - Nes man reikės tinkamo kambario klubui ir kelių narių, todėl išsiaiškinsi, kokių popiergalių reikalauja ši mokykla.

    Ji net nesiklaũsė. Aš nustūmiau Haruhi ranką.

    - Kokį klubą ketini sukurti?
    - Nesvarbu. Svarbiausia pirma sukurti klubą.

    Aš rimtai abejoju, ar mokykla leis mums suformuoti klubą, kurio veikla yra nežinoma.

    - Dabar paklausyk manęs! Po šiandienos pamokų eisi ir išsiaiškinsi, ką reikia padaryti, o aš tuo metu rasiu klubui kambarį.
    - NE!

    Jeigu taip atsakyčiau, būčiau tikras, dėl savo mirties. Kol svarsčiau, kaip išsisukti iš padėties, Haruhi jau apsigręžė ir nulipo laipteliais, palikdama sumišusį vyriškosios lyties studenčioką stovėti vieną dulkėtoje laiptinėje.

    - ... Aš net nesutikau pagelbėti...

    Ech, sakyti tai, plastikinei statulai, yra beprasmiška. Liko tik vilkti apsunkusias kojas, mąstant, kaip reikės paaiškinti tai mano smalsiems klasiokams.

    ***

    Organizacinės “asociacijos” reikalavimai:

    Penki ar daugiau nariai. Remiantysis mokytojas, klubo pavadinimas, klubo pirmininkas, klubo veiklos/tikslų reziumė, galiausiai – Studentų Tarybos Vykdomojo Komiteto antspaudas. Klubo veikla privalo atitikti mokyklinio kūrybingumo ir pramogų filosofiją. Pagal veiklos įrašus ir rezultatus, Vykdomasis Komitetas svarstys, ar suteikti asociacijai “klubo” vardą, ar ne. Kas be ko, asociacijai mokykla neteiks lėšų.

    ***

    Man specialiai nereikėjo ieškoti reikalavimų, nes jie buvo išdėstyti ant studentų brošiūros nugarėlės.

    Nariai yra menkniekis; galime pagriebti bet ką, kad pasiektume klubui reikalingą skaičių, todėl tai ne problema. Remiantįjį mokytoją bus rasti sunkiau, bet, manau, kad sugebėsiu. Kas dėl pavadinimo, tiktų kas nors neįžeidžiančio. O klubo pirmininkė, be abejo, pati Haruhi.

    Galiu lažintis, visgi, kad mūsų klubo veiklos/tikslų reziumė aiškiai neatitiks “mokyklinio kūrybingumo ir pramogų filosofijos”.

    Nėra, galų gale, taip, tarsi Haruhi rūpėtų taisyklės.

    ***

    Skambučiui nuskambėjus, Haruhi pademonstravo savo siaubingai brutalią jėgą, pagriebdama mano striukės rankogalį ir grobikišku greičiu ištempdama mane iš klasės. Prireikė didelių pastangų, kad nepalikčiau kuprinės.

    - Kur mes čiuožiame?

    Paklausiau, nes, na, aš visgi normalus.

    - Klubo kambarį.

    Haruhi tokia kupina energijos, kad net spardė lėtesnių už mus mokinių šiknas, paprasčiausiai atsakė trumpai, tuomet užsičiaupė. Prašau, ar bent gali pirma paleisti mano ranką?

    Mums palikus pirmojo aukšto koridorių, įžengėme į kitą pastatą ir aukštyn laiptais. Įėjome į tamsų koridoriuką ir jo centre Haruhi sustojo. Žinoma, sustojau ir aš.

    Priešais mus durys.

    Literatūros Klubas

    Išblukusi lentelė ant durų.

    - Štai.

    Net nepasibeldusi, Haruhi atvėrė duris ir įžengė į klasę be jokių ceremonijų. Žinoma, įžengiau ir aš.

    Kambarys stebėtinai erdvus, o gal taip tiesiog atrodo, nes jame vien tik stačiakampis stalas, metalinės kėdės ir knygų lentyna. Keli įtrūkimai lubose ir sienose rodė, koks senas buvo šis pastatas.

    Tarsi būdama kambario dalimi, kažkokia mergina su akiniais ant nosies sėdėjo viena ant metalinės kėdės, skaitydama itin storą knygą.

    - Nuo šiol ši vieta bus mūsų klubo kambariu.

    Haruhi išskėtė rankas ir formaliai pranešė. Jos veidas švytėjo ta energetiška šypsena. “Būtų miela, jeigu ji taip šypsotųsi klasėje…” nepaisant šios minties, nedrįsau nieko pasakyti garsiai.

    - Luktelk, kokia vieta?
    - Kultūros ir Meno departamento pastatas. Ši vieta talpina dailės ir muzikos kambarius Meno Klubui ir Orkestro Klubui. Klubai ir asociacijos be reguliaraus klubo kambario susirenka savo veiklai šiame pastate, žinomam kaip Senasis Kompleksas. O ši klasė priklauso Literatūros Klubui.
    - Tuomet kaip dėl Literatūros Klubo?
    - Visi buvusieji nariai baigė mokyklą šį pavasarį, todėl klubas tuščias. Kadangi nebuvo pakankamai naujokų, klubą žadėjo atšaukti. Beje, ji naujokė ir vienintelė narė.
    - Tuomet jų dar neatšaukė!
    - Nedaug trūksta! Klubas su vienu nariu yra tas pats, kaip ir jokio.

    Sušikta idiote! Ar tu bandai perimti kitų žmonių klubo kambarį? Staigiai žvilgtelėjau į Literatūros Klubo mergaičiukę.

    Mergina su akinukais ir trumpais plaukučiais.

    Haruhi buvo tokia skardi. Gi mergina visiškai kitokia, nė karto net nepakėlė galvos. Be kartkartinio puslapių pakedinimo pirštais ji buvo stacionari, visiškai ignoruojanti mūsų buvimą čia. Atrodo, kad ir ji taip pat šiek tiek trenkta!

    Aš pašnibždėjau Haruhi:

    - Kaip dėl šios merginos?
    - Ji sakė, kad jai nerūpi!
    - Rimtai?
    - Jau klausiau jos per pietų pertrauką. Pasakiau, kad man reikia pasiskolinti kambarį, o ji atsakė “prašom”, kad tik galėtų čia skaityti savo knygą ramybėje. Gerai pagalvojus, ji išties šiek tiek keistoka.

    Ne tau iš visų žmonių tai sakyti!

    Šį kartą įdėmiai nužvelgiau ekscentriškąją Literatūros Klubo mergaičiokę.

    Išblyškusi oda ir bejausmis veidas. Pirštai judantys ritmiškai nelyg robotas. Šiek tiek pridengdami gražų veidą trumpi plaukai šaukė man, kad nuiimčiau jos akinius ir geriau įsižiūrėčiau. Ji sudarė nepastebimos marionetės įspūdį. Kitaip tariant, paslaptinga ir šalta keistuolė!

    Galbūt pastebėjusi mano atkaklų žvilgsnį, mergina staiga pakėlė galvą ir pirštais pasitaisė virš nosies kabančius akinius.

    Pastebėjau jos tamsias akis, žvelgiančias į mane iš po tų lęšių. Nei jos akys, nei lūpos visiškai nerodė jokios emocijos, tarsi būtų kaukė. Ji skyrėsi nuo Haruhi – jos veidas iš pagrindų nerodė jokių emocijų.

    - Nagato Yuki.

    Iš balso tembro buvo galima spręsti, kad daugelis žmonių pamirš jos vardą po trijų sekundžių.

    Nagato Yuki akimirką paspoksojo į mane; tuomet, tarsi praradusi susidomėjimą, pasisuko atgal į knygą.

    - Klausyk, Nagato, – aš įsiterpiau. – Ši mergina trokšta panaudoti tavo klubo kambarį dar neįvardintam klubui. Ar tu nieko prieš?
    - Ne.

    Nagato žvilgsnis nė karto nepakilo nuo knygos.

    - Bet mes sukelsime tau problemų.
    - Nesvarbu.
    - Galbūt tau netgi reiks persikelti?
    - Prašom.

    Nors ir mikliai atsakydama, ji nerodė jokių emocijų. Atrodė, tarsi jai iš viso nusišvilpt.

    - Puiku, tuomet nuspręsta, – įsiterpė Haruhi.

    Jos balsas tryško entuziazmu, sukeldamas man galvos skausmą.

    - Nuo šiol po pamokų mes susitinkame šiame kambaryje. Būtinai ateikite! Kitaip nudėsiu vietoje!

    Ji pasakė tai žydinčių vyšnios žiedų šypsena. Nenoriai palingavau galvą.

    Prašau, aš dar nenoriu mirti!

    ***

    Taigi, mes suradome naują klubo kambarį, bet visiškai nebuvo jokio progreso su popiergaliais. Mes vis dar nesugalvojome klubo pavadinimo ir kokia veikla užsiimsime. Aš paprašiau Haruhi sutvarkyti šiuos reikalus, bet jos galvoje mirgėjo kitokios idėjos.

    - Šitai, – galėsime nuspręsti vėliau! – Haruhi pranešė garsiai. – Dabar pats svarbiausias reikalas yra narių verbavimas. Mums vis dar reikia bent dviejų žmonių.

    Ar tai reiškia, kad jau įskaičiavai Literatūros Klubo mergaičiukę? Tiesiog negalėjai elgtis su Nagato Yuki kaip su paprastu klubo priedėliu, ar ne?

    - Dėl šito nesijaudink. Greitai subursiu kelis asmenis; jau turiu kelis taikinius.

    Kaip aš galėčiau nesijaudinti? Mano nerimastingumas tik augo.

    ***

    Kitą dieną, po mokyklos, atsisakęs Tanigučio ir Kunikidos prašymo žingsniuoti kartu namo, aš nenoriai tempiau savo sunkias pėdas ir traukiau link klubo kambario.

    Haruhi tik riktelėjo “Eik pirmas!” ir išskuodė iš klasės taip trokštamu Lengvosios Atletikos Klubo greičiu. Ji buvo tokia mikli, kad pamaniau, jog batuose įsitaisė raketas. Nežinojau, ar ji taip skubėjo, trokšdama surasti naujų klubo narių, ar tiesiog buvo paprasčiausiai susijaudinusi, kad užkopė laipteliu aukštyn savo siekyje susitikti su atėjūnais?

    Kita vertus, tik tempiausi kuprinę, todėl lėtai slinkau link Literatūros Klubo kambario.

    ***

    Įžengęs į klubo kambarį, radau Nagato Yuki jau viduje, sėdinčią toje pačioje vietoje ir skaitančią savo knygą. Aš lėtai prisiartinau prie jos, bet kaip ir vakar jos galva liko įsmẽgusi į knygą, ignoruodama mano buvimą čia. Ar Literatūros Klubas buvo gryno skaitymo klubas? Kodėl ji, kitu atveju, visą laiką skaitytų?

    Tyla klasėje.

    - … Ką skaitai?

    Paklausiau daugiau nebegalėdamas ištverti tyloje. Nagato Yuki atsakė pakeldama knygą ir parodydama viršelį. Mano akys išvydo milžinišką akinančių užsienietiškų žodžių spiečių; atrodė tarsi kažkoks mokslinės fantastikos romaniūkštis.

    - Įdomu?

    Nagato Yuki lengvai pasitaisė akinius, prieš atsakydama bejausmiu tonu:

    - Unikalu.

    Atrodė, kad ji atsakys bet ką, ko paklausiu.

    - Kuri dalis?
    - Visa.
    - Taigi, tau patinka skaityti.
    - Itin.
    - Aišku…
    - …

    Atgal prie tylos.

    Ar jau galiu linguoti namùčion?

    Mąsčiau apie tai, numesdamas kuprinę ant stalo. Kai ruošiausi sėstelėti ant plieninės kėdės, durys išspr