Netekau darbo. Tiesą sakant, ne netekau, jis neteko manęs. Aš per daug išsilavinęs, nepakankamai gabus. O gal atvirkščiai, pamirštu. Aš atrofavęsis. Nesu ekonomiškai veiksnus. Negaliu netgi paremti savo paties šeimos.

Sticks and stones may break my bones... but militaristic nihilism is still my favorite whore.

Haha, jis negyvas.

Jis yra greitesnis už iššautą kulką. Jis yra galingesnis už lokomotyvą. Jis vienu šuoliu gali peršokti dangoraižius. Kodėl jis negali susirasti merginos?
Būdamas trisdešimt vienerių subrendusio amžiaus (*Supermenas pirmą kartą pasirodė Veiksmo Komiksuose, birželio 1938m.*), Kal-Elas (dar žinomas kaip Supermenas, dar žinomas kaip Klarkas Kentas) yra vis dar neištekėjęs. Beveik užtikrintai jis vis dar yra skaistus. Tai rimtas reikalas. Visos rūšies likimas kabo ant plauko!
O ne vedęs Supermenas yra mobilus Supermenas. Todėl spekuliuojama, kad dėl to kalti Plieninio Žmogaus nuotykių metraštininkai. Bet kartūnistai nėra kalti.
Supermeno taip pat neriboja fizinės ar psichologinės problemos.
Žinoma, vargšas vaikinas nėra sveiko proto. Kaip jis galėtų būti? Jis yra našlaitis, pabėgėlis ir ateivis. Jo gimtoji žemė nebeegzistuoja, išskyrus gigatonus ir gigatonus pavojingų, gražiai atrodančių akmenų.
Kaip vaikui ir jaunuoliui, Kal-Elui turbūt buvo sunku rasti adekvačią tėvišką figūrą. Koks žmogus galėtų kontroliuoti jo antisocialų elgesį? Koks žmogus drįstų nubausti jį? Jo aktualus, itin socialus elgesys šiuo periodu indikuoja nežmogišką savikontrolę.
Ar kas nors stebėtųsi, jeigu Supermenas laipsniškai nugrimztų į šizofreniją? Atsiplėšęs tarp savo žmogiško ir kriptoniečio identiteto, jis pasirinko abu, aiškiai atskirdamas savo pasidalyjusias asmenybes. Psichotiška desperacija matoma jo „paslėpto identiteto“ gynybos mechanizme.
Bet Supermeno seksualinės problemos yra grynai fiziologinės, ir labai tikros. Šio straipsnio tikslas yra parodyti kelis medicininius liapsusus, būnant kriptoniečiu tarp žmonių, ir pasiūlyti galimus sprendimus. Kriptonietis humanoidas privalo neišnykti, kaip pterodaktilis ar karvelis keleivis.

I
Kas jaudina kriptonietį?
Supermenas yra ateivis, padaras iš kitos planetos. Jo žmogiškasis kūnas yra neabejotinai paralelinės evoliucijos rezultatas, kaip Australijos sterbliniai primena savo žinduoliškus dublikatus. Specifinė ekologijos niša reikalauja tam tikros formos, tam tikro dydžio, tam tikrų gebėjimų, tam tikrų mitybos įpročių.
Bet neapsigaukite dėl išvaizdos. Supermenas nėra homo sapiens giminaitis. Kas sujaudina Kal-Elo poravimosi instinktą? Ar kriptoniečių moterys duodavo tam tikrą poravimosi ženklą tam tikru metų laiku? Kad ir kas tai buvo, Loisa Lein jo neturėjo. Mes galime spekuliuoti, kad ji neskaniai kvepia, labiau kaip žemiška beždžionė, negu kriptoniečių moteris. Poravimąsis tarp Supermeno ir Loisos jaustųsi kaip sodomija – ką patvirtintų bažnyčios bendras įstatymas.

II
Tarkime, kad įvyksta poravimąsis tarp Supermeno ir moters, patogumo tikslais, pavadintos LL.
Arba Supermenas yra visiškas šizo ir mano esąs Klarkas Kentas, arba jis žino, ką daro, bet jam tai nerūpi. Trisdešimt vieneri metai yra ilgas laiko tarpas. Supermenui jis netgi buvo ilgesnis. Jis turi rentgeno regėjimą; jis tiksliai žino, ko netenka. (*Vienas neturėtų laikyti Supermeno vojeristu. Biologinis gebėjimas privalo būti naudojamas. Būdamas vaikas Supermenas galbūt nežinojo, kad materija turėjo paviršių, kol neišmoko nuslopinti savo rentgeno regėjimą. Jeigu milijonai žmonių nešioja rūbus be metalo rūbuose, tai vargiai yra Supermeno kaltė.*)
Problema tokia. Encefalogramos, padarytos, kai vyrai ir moterys mylisi, rodo, kad orgazmas primena “malonų epileptikų priepuolį”. Vienas praranda savo raumenų kontrolę.
Supermenas yra palikęs savo pirštų antspaudus pliene ir sutvirtintame betone, netyčiom. Ką jis padarytų moteriai savo rankose, kai apimtų toks epileptinis drebulys?

III
Įsivaizduokime tarp vyro ir moters esantį varomąjį instinką, monomaniakišką poreikį pasiekti didesnį ir didesnį prasiskverbimą. Atminkime taip pat tai, kad turime reikalą su kriptoniečio raumenimis.
Supermenas, tiesiogine prasme, sumaltų į miltus LL kūną savo rankose, tuo pačiu metu perplėšdamas ją pusiau nuo tarpkojo iki krūtinkaulio, išmėsinėdamas ją kaip upėtakį.

IV
Galimai, jis išsprogdintų jos galvą.
Sėklos ejakuliacija yra visiškai nesavanoriška vyriškos lyties žmoguje, kaip ir kitose žemiškose būtybėse. Būtų neprotinga manyti kitaip kriptoniečio atžvilgiu. (*Vienas gali įsivaizduoti, kad Kentų namai Smalvilyje buvo išnarstyti kulkomis Superberniuko brendimo metu.*)
Galime padaryti išvadą, kad normalus seksualinis aktas yra neįmanomas tarp LL ir Supermeno. Dirbtinis apvaisinimas galėtų duoti mums geresnių rezultatų.

V
Pirma, mums reikia surikti sėklą. Globulinai atsiras viršgarsiniu greičiu. Supermenas pirmiausiai privalo ejakuliuoti, po to františkai skristi paskui substanciją, kad ją pagautų ir uždarytų bandomajame indelyje. Padarykime prielaidą, kad jis yra mėnulyje, dėl privatumo ir tam, kad sėkla nesprogtų į garą, palietusi orą tokiais greičiais. Jis gali pagauti sėklą, savaime suprantama, prieš jai išnykstant vakuume. Jis yra greistesnis nei iššauta kulka.
Bet ar gali jis išsaugoti ją?
Visos žinomos kriptonietiškos gyvybės formos turi supergalių. Tas pats turėtų būti tiesa dėl gyvos kriptoniečio spermos. Mes galime sveiku protu teigti, kad kriptoniečio sperma yra pažeidžiama tik bado ir žaliojo kriptonito, kad ji gali vienodai lengvai keliauti per vandenį, orą, vakuumą, stiklą, plytą, verdantį plieną, kietą plieną, skystą helį ar žvaigždės šerdį; ir kad ji gali pasiekti viršgarsinį greitį.
Koks bandomasis indelis išlaikys tokius monstriukus?
Kriptoniečio sperma ir jos neįprastos galios suteiks mums daugiau problemų. Akimirkai tarkime (nes privalome), kad ji privalo likti sėkla skystyje, kuris lieka nejudėdamas stikliniame indelyje. Taip Supermenas ir LL gali atlikti dirbtinį apvaisinimą.
Bent jau užaugs nauja kriptoniečių karta.
Bet nejaugi?

VI
Prinokęs, bet nevaisingas, kiaušinis palieka LL kiaušidę, ir pradeda savo kelionę žemyn Falopiniu vamzdeliu.
Kiek vėliau, dešimtys milijonų spermatozoidų, paleistų iš bandymo mėgintuvėlio, pradeda savo kelionę viršun LL Falopiniu vamzdeliu.
Stebuklinga akimirka artėja…
Ar žmogiškoji patelė gali susiporuoti su kriptoniečiu? Ar mūsų genetinis kodas išvis yra tas pats? Iš pažiūros, LL galėtų lengviau susiporuoti su kukurūzo grūdu, negu su Kal-Elu. Bet sutapimas nutinka. Jeigu genai atitinka…
Vienas spermatozoidas atvyksta greičiau už kitus. Jis prasiskverbia į kiaušinį, suformuoja gumbą ant jo paviršiaus, dabar ląstelė sukietėja, kad neleistų patekti kitiems spermatozoidams. Dabar, apvaisintame kiaušinyje, įvyksta pokyčiai.
Ir dešimt milijonų kriptoniečio spermatozoidų atvyksta šiek tiek per vėlai.
Jeigu tai būtų žmogiškoji sperma, jos lauktų nusivylimas. Bet šie maži akli padariukai yra galingesni už lokomotyvą. Sukietėjusi ląstelės siena jų nusustabdys. Jie *visi* prasiskverbs į kiaušinį, visiškai jį sunaikindami mikroskopinės orgijos grupiniame išžaginime. Tiek dėl dirbtinio apvaisinimo.
Bet LL problemos dar tik prasideda.

VII
Jos kūne vis dar yra dešimtys tūkstančių susierzinusių kriptonietiškų spermatozoidų. Vienintelis kiaušinis darbar yra per daug difuzinis, kad būtų taikinys. Spermatozoidai išsisklaido.
Jie išsisklaido, nepaisydami nieko, kas yra jų kelyje. Jie palieka vingiuotus kanalus, mikroskopiškai mažus. Dabar jau visi rado kelią į atvirą orą.
Tai palieka LL su keliais milijonais skylučių, kurios visos veda giliai į jos pilvo ertmę. Daugelis griovelių susikryžiuos su vienu ar daugiau žarnyno kilpų.
Peritonitas yra neišvengiamas. LL beviltiškai suserga.
Tuo tarpu, dešimtys milijonų spermatozoidų skraidžioja ore virš Metropolio.

VIII
Tai daug rimčiau, negu atrodo.
Tarkime: šie spermatozoidai yra virtualiai nesunaikinami. Per porą dienų ar savaičių jie mirs iš alkio. Tuo tarpu, jų negalima paveikti karščiu, šalčiu, vakuumu, toksinais, ar bet kuo kitu, nebent žaliuoju kriptonitu. (*Ir kitomis kriptonito formomis. Pavyzdžiui, egzistuoja gabalas raudonojo kriptonito, kuris padaro kriptoniečius milžinais. Įsivaizduokite dešimtis milijonų slieko dydžio spermatozoidų, susispietusių ant Metropolio paplūdimio, šokančių į vandenį, siekiančių apvaisinti paplūdimo bangas… bet aš nutolau nuo temos.*) Štai jie, maži, bet pavojingi; kadangi kiekvienas turi supernormalių galių.
Metropolis sudrebinamas garso sprogimais. „Kirmgraužos“, išdegintos meteorinio karščio, magiškai išdygsta visuose dalykuose: stiklo plokštėje, mūruose, antikvarinėje keramikoje, elektriniuose maišytuvuose, medyje, naminiuose gyvūnuose, ir piliečiuose. Kai kurie spermatozoidai pasieks šviesos greitį. Metropolio naktis atgis siaurų, klaikių mėlynų Čerenkovo radiacijos linijų tinkle.
Ir moterys, kurių Supermenas niekada nėra matęs, atranda save delikačioje būklėje. Tarkime: LL netaps nėščia, nes tiesiog egzistuoja per daug tų aklų, beprotiškų žvėriukų. Tačiau kai bet kada vienas spermatozoidas pasiekia neapvaisintą žmogišką kiaušinį savo paniškame bėgime, jis puola.
Kaip arti yra pakanakamai arti? Porą centimetrų? Ar spermatozoidus traukia cheminiai atributai? Labai tikėtina. Metropolis turėjo milijoninę populiaciją, o kriptoniečio sperma galėtų keliatui ilgą ir sunkų kelią, milijardus kilometrų, kol pasiduos ir numirs.
Keletas tūkstančių pašventintų atvejų neatrodo tikėtina. (*Jeigu paauglys Superberniukas žaidžia su savimi, turime tą pačią problemą virš Smalvilio.*)
Sektų keli tūkstančiai teismo ieškinių. Problema ne tame, kad Supermenas negalėtų sumokėti. Egzistuoja triukas, kai išspaudi iš anglies gabalo jos alotropinę deimanto formą…

IX
Viršuje pateikta analizė duoda mums dalį atsakymo. Mūsų dirbtinio apvaisinimo eksperimente, turime panaudoti vieną spermatozoidą. Tai nesukelia sunkumų. Supermenas gali panaudoti savo mikroskopinį regėjimą ir mažą pincetą, kad išpeštų spermatozoidą iš masės.

X
Nekantraudamas vienatinis spermatozoidas prasibrauna pro LL pilvo ertmę viršgarsiniu greičiu, sukeldamas chaosą. Ar yra būdas jį sulėtinti?
Yra. Mes galime jį paveikti auksiniu kriptonitu.
Auksinis kriptonitas, mes pamename, atima iš kriptoniečio visas jo supernormalias galias, visam laikui. Jeigu paveiktume patį Supermeną auksiniu kriptonitu, mes išspręstume visas jo seksualines problemas, bet jis amžiams taptų Klarku Kentu. Mes galime laikyti šį eksperimentą kažkiek per drąstišku.
Bet mes galime paveikti sėklos skystį bandomajame indelyje auksiniu kriptonitu, tuomet panaudoti standartinio apvaisinimo technikas.
Bet kuriuo atveju, mes galime padaryti LL nėščią, jos nenužudydami. Ar mes jau išlindome iš miško?

XI
Nors paveiktas auksinio kriptonito, spermatozoidas vis tiek turi kriptoniečio genus. Jeigu jie yra recesyvūs, tuomet LL nešioja besivystantį žmogišką embrioną. Daugiau nebus jokių Supermenų; bet bent jau mums nereikia nerimauti dėl motinos sveikatos.
Bet jeigu kai kurie ar visi kriptoniečio genai yra dominuojantys...
Ar kūdikis gali naudoti savo rentgeno regėjimą prieš gimimą? Galiausiai, su tokia galia jis galėtų tikriausiai matyti pro savo paties užmerktus akies vokus. Tai paliktų LL sterilia. Jeigu vaikis imtų naudoti savo karščio regėjimą, reikalai dar labiau pablogėtų.
Bet jam pradėjus spardytis, viskas būtų baigta. Jis išspirtų save į atvirą orą, užmušdamas save ir savo motiną.

XII
Ar yra išeitis?
Jų kelios. Kiekviena turi trūkumų.
Mes galime priversti LL dėvėti kriptonito (*Mūsų tikslams, tarkime, kad visos kriptonito formos yra prieinamos nelimituojamu kiekiu. Buvo nustatyta, iš gąsdinančio tonažo kriptonito, nukritusio į Žemę po Kriptono sprogimo, kad planeta galėjo sverti daugiau, negu visa Saulės sistema. Be abejonės, “planeta” Kriptonas buvo vėstanti juodoji nykštukinė žvaigždė, viena iš binarinės poros, kita žvaigždė esanti raudonoji gigantė.*) diržą aplink jos taliją. Bet per mažai kriptonito leistų vaikui ją sužaloti, kol per daug gali sužaloti arba nužudyti vaiką.
Vidutiniški kiekiai gali reikšti abu! Ir nėra saugaus būdo eksperimentuoti. Geresnis sprendimas yra rasti surogatinę motiną.
Mes dar neaptarėme Supermerginos egzistencijos. (*Ji negali poruotis su Supermenu, nes ji yra jo pirmos eilės pussesėrė. Ir tik chamas galvotų kitaip.*)
Ji galėtų saugiai išnešioti vaiką. Bet Supermergina turi slaptą tapatybę, o jos slapta tapatybė nėra ištekėjusi, kaip ir pati Supermergina. Jeigu ji pasirodytų nėščia, ją tikriausiai išmestų iš mokyklos. Geresnis sprendimas būtų implantuoti augantį embrioną į patį Supermeną. Egzistuoja vieta vyro pilvo ertmėje, kur embrionas galėtų gauti adekvatų maitinimą, augdamas kaip parazitas, iš kur jis nekeltų grėsmės aplinkiniams organams. Tariamai, Klarkas Kentas gali pasiimti apmokamų atostogų lengviau, negu Supermerginos alter ego.
Atėjus laikui, vaikas galėtų būti pašalintas Cezario pjūviu. Jį reikėtų pašalinti gana anksti, bet nebūtų problemų, jeigu vaikas būtų aprūpintas maistu inkubatoriuje. Aš palieku problemą, kaip įpjauti Supermeno nepažeidžiamą odą, atidžiam skaitytojui.
Galva neišneša, įsivaizduojant nėščią Supermeną, skriejantį Metropolio dangumi. Betmenas atsisakytų viešai rodytis su juo, o kalėjimuose sklistų keisti nauji juokeliai... bet kriptoniečių rasė pagaliau būtų saugi.

Deadpoolas nėra pats ikoniškiausias kada nors sukurtas komiksų veikėjas, todėl galbūt nesate apie jį girdėję. Komiksų superherojai egzistuoja dešimtmečius, ir nors, tiesiogine prasme, tūkstančiai charakterių buvo sukurti, leidėjai vis dar bando pristatyti naujus, unikalius personažus. Supermenas, Betmenas ir Nuostabioji Moteris supažindino mus su superherojų archetipais dar 1930-aisiais ir 1940-aisiais, ir daugiau nei po septyniasdešimt metų, kai superherojai pasirodė Veiksmo Komksuose Nr. 1 [Action Comics #1], superherojai toliau vystosi. Kūrėjams bandant rasti būdų, kaip paryškinti savo veikėjus taip, kad jie išsiskirtų iš spandekso minios, superherojų charakterių savybės toliau tolsta nuo žanro archetipų įkūnijimų. Deadpoolas turi savybę, kuri skiriasi nuo Supermeno kriptonito, Betmeno galių neturėjimo ar Nuostabiosios Moters Amazoninės kilmės: Deadpoolas žino, jog jis yra veikėjas komiksų knygutėje. Įmantriose komiksų kūrėjų rankose, postmodernusis charakteris buvo naudojamas ne tik humorui, bet taip pat ir filosofinių klausimų kėlimui bei nagrinėjimui.

Postmodernizmo ir Ontologijos Definicijos, bei Trumpa Deadpoolo Istorija

Iš pradžių, imkime ir pripažinkime, kad tam tikru laipsniu terminas atrodo oksimoroniškai. Daugelis studentų, sėdinčių kolegijos klasėse, galbūt net jūs, sustojote paklausti: „Post-modernas? Kaip kažkas gali vykti po dabartinio momento?“ „Modernizmas“ postmodernizme, visgi, nereiškia dabartinio laiko, bet judėjimą, kuris vyko iš karto po postmodernizmo. Postmodernizmas, tuomet, yra judėjimas, kuris sureagavo į modernizmą. Kaip Edvardas Kvinas [Edward Quinn] (1920–1997) paaiškino:

„Kai modernistinė literatūra buvo charakterizuojama savo įsipareigojimu unifikuotoms, koherentiškoms simbolio ir mito prtaikymo mene vertybėms, kurios buvo nutolusios nuo kasdieninio gyvenimo, postmodernizmas šventė inkoherenciją, netęstinumą, parodiją, populiariąją kultūrą ir metafikcijos principą.“

Postmodernizmas gali būti randamas bet kokio meno formoje, nuo architektūros iki tapybos, nuo filmų iki komiksų. Kvinas taip pat pažymėjo, jog postmodernizmas dažnai turi „žaidybinį elementą“, kuris yra naudojamas tyrinėjant gilesnes problemas. Šis žaidybinis elementas pasirodo visu grožiu Deadpoolo komiksuose, kadangi Deadpoolo suvokimas, jog jis yra komikso personažas, dažniausiai panaudojamas kaip pokšto štampas.

Ontologija turi neabejotinai ilgesnę istoriją už postmodernizmą. Ontologija yra filosofijos šaka, kuri nagrinėja buvimo prigimtį. Bendras apibrėžimas iš Blekvelo Vakarų Filosofijos Žodyno [The Blackwell Dictionary of Western Philosophy] skamba taip:

„Ontologija tiria esencines pačio buvimo charakteristikas (Aristotelio buvimą kaip buvimą), ir užduoda tokius klausimus kaip: „Kas yra arba kas egzistuoja?“, „Koks dalykas egzistuoja pirmiausiai?“ ir „Kaip skirtingų rūšių buvimas susijęs vienas su kitu?“

Žodis ontologija yra kilęs iš graikų žodžio, reiškiančio buvimą, bet septynioliktojo amžiaus jam suteikta prasmė priklauso metafizikos, kuri tyrinėja tai, kas egzistuoja, šakai. Daugelis filosofų prieš septynioliktąjį amžių aptarinėjo ontologines problemas. Vakarų filosofijoje, Platono Olos Alegorija yra žymus ontologijos eksperimentas. Platonas įsivaizduoja kalinius, kurie nėra matę nieko, išskyrus šešėlius, žaidžiančius ant olos sienos. Šie šešėliai yra kalinių „realybė“, nes jie nieko kito nepatiria. Jeigu šie kaliniai būtų išlaisvinti ir būtų apšviesti tokios realybės, pilnos spalvų ir gylio, ar jie priimtų šią naują realybę, o gal ir toliau tikėtų tik šešėlių pasauliu? Platonas implikuoja šioje alegorijoje, kad yra egzistencijos lygių, kuriuos žmonėms pažinus, jie gali atsikratyti savo senos egzistencijos tam, kad aplink save patirtų naują egzistencijos suvokimą.

Postmodernizmas ir ontologija yra susiję daugeliu būdų. Postmoderno tekstai leidžia skaitytojui pažinti tai, kaip veikė tie faktoriai, dėl kurių atsirado tekstas ir jo naratyvas, kol ontologija tiria egzistencijos prigimtį. Naratyvas paveldimai sukuria visatą, dažnai pakviesdamas skaitytoją ar stebėtoją pasinerti į išgalvotą pasaulį. Kaip naratyvo medija, komiksas reikalauja skaitytojo aktyvaus dalyvavimo naratyvo kūrime, kad pagelbėtų prikelti istoriją gyvybei. Deadpoolo komiksuose rašytojai ir artistai naudoja komiksų mediją postmodernistišku būdu tam, kad apsvarstytų ontologinius klausimus.

Deadpoolą sukūrė rašytojas Fabianas Nacieza ir artistas Robas Liefeldas po Marvel Komiksų ženklu dar 1991 metais. Jo pirmas pasirodymas buvo Naujuosiuose Mutantuose [New Mutants], komikse apie jauną Iksmenų charakterių komandą, ir taip personažas nuo tada tapo artimai bendras Iksmenų frančizei, Marvel Komiksų visatoje. Deadpoolas, iš pradžių, buvo blogiukas samdinys, kuris imdavosi bet kokio darbo, jeigu tik jam gerai sumokėdavo. Per dvi miniserijas bei dvi mėnesines komiksų serijas, Deadpoolas tapo šiek tiek kilnesnis savo charakteriu. Kartais, Deadpoolas netgi leisdavosi į nuotykius tam, kad taptų gerbiamu herojumi, nors jis vis tiek stokoja aiškių moralinių ir etinių motyvacijų, taip būdingų daugeliui superherojų.

Pradžioje, Deadpoolas nedemonstravo to, kas tapo jo didžiausia apibrėžimo charakteristika: supratimo, kad jis yra komiksų personažas. Kai Deadpoolas buvo pristatytas 1991 metais, pats įsimintiniausias charakterio bruožas buvo jo pašaipi kalba apie pop-kultūrą. Visgi, kaip bet kuris komiksų fanas žino, iki dantų apsiginklavę veikėjai, su keistomis raumenų proporcijomis, kurie nepatingėdavo pajuokauti žudydami, tuo laiku vyravo komiksuose. Todėl, nebuvo nieko, kas išskirtų Deadpoolą, taip vadinamą nepraustaburnį samdinį, nuo kitų ankstyvųjų 1990 metų išmislų. Deadpoolui pasirodžius savo paties komiksuose, charakterio gylis ir sluoksniai ėjo iš paskos. Kai Džo Kelis [Joe Kelley] pradėjo rašyti Deadpoolą, ėmė kilti metafikcijos incidentai. Kalbant konkrečiai, Deadpoolas pradėjo minėti faktą, kad yra komiksų personažas, su aliuzijomis į rašytojus, panelius, žodžių balionus ir auditoriją. Vėlyvesni rašytojai, kaip Christoferis Prystas [Christopher Priest], Gail Simone ir Fabianas Nicieza (Deadpoolo bendraautorius, kuris sugrįžo prie personažo ir parašė visą Kabelio ir Deadpoolo [Cable & Deadpool] seriją) pabrėžė Deadpoolo suvokimą, kad jis buvo komiksų herojus, ir taip iš pop–kultūros besišaipantis samdinys tapo meta–sąmoningu herojumi.

Metafikcija atkreipia dėmesį į savo pačios fikcionalumą. Tai gali būti atlikta, kai veikėjas sulaužo ketvirtą sieną teatre, kreipiasi į publiką televizijos laidoje, ar mini rašytojus ir artistus komikse. Įsivaizduokite, kad Ernis filme Iksmenai Prigimtis: Ernis [X-Men Origins: Wolverine] atsisuka į kamerą ir pataria jaunam berniukui trečioje eilėje, kad užsidengtų akis, nes ši kovos scena bus netinkamai žiauri dar nesubręndusiam vaikui – tai yra postmodernizmas savo viršūnėje.

Tokia taktika gali priversti publiką apsvarstyti tekstą nuodugniau, nesusifokusuojant vien ties naratyvu. Kas be ko, ši postmoderni technika gali paryškinti medijos elementus, kurie normaliai yra procesuojami pasąmoningai, ir taip gali paviešinti veiksmus, kurie yra dažnai pražiūrimi. Metafikcija taip pat kelia ontologines problemas. Pripažinimas, kad naratyvo realybė yra falsifikuota, skatina skaitytojus kvestionuoti egzistenciją. Deadpoolas primygtinai tvirtins skaitytojams, kad niekas, ką jie skaito, iš tikro nevyksta, nes viskas egzistuoja tik rašytojo vaizduotėje. Tai priverčia skaitytojus atsitraukti nuo išgalvoto pasaulio, apie kurį jie skaitė komikse, ir pripažinti realybę, kad rašytojas tikrai viską, kas yra puslapyje, išgalvojo. Metafikcija, kai vartojama sėkmingai, gali iškelti tas pačias problemas apie egzistencijos lygius, kaip Platonas nagrinėjo savo Olos Alegorijoje. Kai Deadpoolo komiksų rašytojai praktikuoja postmodernius pratimus, skaitytojai kviečiami atsišlieti ir apmąstyti savo komisų supratimą bei būdą, kaip jie sujungia tekstus ir paveiksliukus į kohesyvų naratyvą. Skaitytojai tuomet tampa sąmoningi dėl savo bendradarbiavimo kuriant komikso visatą, apgyvendintą fikciniais veikėjais.

Skaitant Tarp Panelių

Kaip sugretinta nejudančių paveikslėlių serija, kuria bandoma sukurti istorijos pojūtį, komiksai reikalauja publikos įsitraukimo tam, kad istorija būtų suprasta. Stebėtojas, žiūrintis filmą, gali didžia dalimi būti pasyvus, galbūt susikurdamas išvadas iš lokacijos ir laiko tekmės scenų pakeitimų atžvilgiu, bet paprastai jis tik stebi besirutuliojantį veiksmą. Komiksų skaitytojas, visgi, privalo dalyvauti istorijos kūrime, įstatydamas veiksmą tranzicijose tarp panelių. Erdvė tarp komikso panelio yra vadinama grioveliu [angl. gutter]. Kai skaitytojai pažvelgia į du panelius ir nusprendžia, koks veiksmas nutinka tarp jų, šis procesas vadinamas uždarymu. Skotas Maklaudas [Scott MacCloud], žymus komiksų teoretikas, ginčyjo, kad komiksai yra komunikacijos ir ekspresijos medija, kuri kaip niekas kitas vartoja uždarymą. Medija, kurioje publika yra savanoriška ir sąmoninga bendradarbiautoja, o uždarymas yra pokyčio, laiko ir judesio agentas. Be skaitytojo bendradarbiavimo naratyvo formavimo procese, komiksas būtų serija individualių piešinių, kuris galbūt ir būtų gražus, tačiau nieko nereikštų, ir tuo labiau negalėtų papasakoti sudėtingos istorijos. Nejudantis Ernio paveikslėlis padėtas šalia Ernio paveikslėlio ta pačia poza, tik dabar su nagais, kyšančiais iš jo pirštų, nerodo jokio vykstančio veiksmo, nebent skaitytojas įsivaizduoja nagus, išlendančius tarp panelių grovelio.

Nors Maklaudas vadina skaitytojus „sąmoningais kolaboratoriais“ uždarymo procese, tiesą sakant, gerai sukonstruotame komikse procesas turėtų tapti pasąmoninis. Idealiai, skaitytojai nežino, kad dalyvauja naratyve, nes menas ir dialogas operuoja taip sklandžiai, kad skaitytojų uždarymo aktas yra visiškai natūralus. Jeigu esamas komiksas yra apgalvotai postmodernus, visgi, jis gali atkreipti dėmesį į šį natūralų procesą.

Vienas paprastas pavyzdys, kaip rašytojas pripažįsta skaitytojų veiksmo tarp panelių užbaigimą, randamas komikse Deadpool #2. Viename panelyje, Deadpoolas sėdi prie virtuvės stalo maudymosi chalate ir tuoj ims valgyti dribsnius, nežinodamas, kad jo aklas kambariokas pakeitė cukrų druska. Kitas panelis rodo Deadpoolą, jau kostiume, įeinantį į savo draugo Žebenkšties [Weasel] kambarį, ir jame yra teksto dėžutė, kurioje Deadpoolas pirmo asmens naracija teigia: „Po penkių dantų išsiplovimo kartų ir vienos scenos pakeitimo...“ Standartiškesnis užrašas būtų: „Žebenkšties kambaryje...“ Ir leistų skaitytojui suvokti, kad praėjo laikas pagal tai, jog Deadpoolas pasikeitė rūbais.

Kai Džo Kelis, leidinio rašytojas, pridėjo liniją „po vienos scenos pakeitimo“, jis patraukė dėmesį į rašytojo tradicinę uždarymo rolę, esančią tarp panelių, taip sukurdamas veikėją, kuris turėjo nepastebėti scenos pakeitimo. Klasikinėje naratyvo formoje, charakteriai toliau normaliai gyvena savo gyvenimus net tais laikais, kai skaitytojas to nemato. Deadpoolas galėjo išsivalyti dantis, užsidėti kostiumą ir įeiti į Žebenkšties kambarį net nežinodamas, kad scena pasikeitė, o skaitytojas būtų įsivaizdavęs šiuos veiksmus grioveliuose tarp panelių. Bet postmoderniame komikse, kuris priešinasi tradiciniam naratyvo stiliui, pabrėždamas istorijos fikciją ir medijos konvencijas, personažas pastebi scenos pokytį, vietoj to, kad įžengtų į ją. Deadpoolas pripažįsta savo esatį naratyve, kuris pateikiamas publikai. Skaitytojai, savo ruožtu, pripažįsta istoriją kaip paruoštą jų vartojimui, ir turėtų analizuoti istoriją ne tik kaip jos naratyvo, bet taip pat kaip gaminį produkuotą jų naudai. Toliau, skaitytojai sąmoningai suvokia faktą, kad jie pasąmoningai užbaigė naratyvo veiksmą tarp panelių.

Kai Žlunga Pirmo Asmens Naratyvo Teksto Langeliai

Maklaudas, paaiškindamas skaitytojo rolę komiskuose, rašė: „Kiekvienas veiksmas atliktas popieriuje komiksų (daugiskaita?) artisto yra palydimas tylaus bendrininko. Lygiateisiško partnerio nusikaltime, žinomo kaip skaitytojas.“ Skaitytojo rolė, suprantant komiksą, siekia toliau anapus tarp panelių esančio veiksmo užbaigimo. Iš skaitytojų taip pat tikimąsi, kad jie suprastų komiksų medijos konvencijas. Negebėjimas suprasti komiksų žodyno gali baigtis nesuvokiamu naratyvu, todėl Deadpoolo rašytojai vėl naudoja postmodernistines technikas, kad paryškintų šią kompleksišką interakciją tarp skaitytojo ir teksto. Paaiškinti komiksų žodyną tekstine forma, gali būti kontra-produktyvu, todėl pažiūrėkime, kokias kitas opcijas turime.

Kadangi dabar suprantame kelias komiksų konvencijas, galime geriau įvertinti, kaip Deadpoolo rašytojai dažnai su jomis žaidžia. Pirmas Deadpoolo leidinys, parašytas Džo Kelio, prasideda aiškinamuoju dialogu teksto dežutėse, kurias skaitytojai, susipažinę su komiksų konvencijomis, laiko Deadpoolo mintimis. Dėžutėse parašyta: „Bolivijos džiunglės. Garuojanti lapija. Drėgnesnės negu sekmadienio bažnyčios klauptas. Ir tylu... taip mirtinai tylu.“ Tą akimirką kareivis, vartodamas žodžių balioną, sako: „Sere? Man atrodo, kad aš jį girdžiu. Man– man atrodo, kad jis kalba–?“ Kitoje dėžutėje parašyta: „Kurgi ne. Tai vadinama naracija, tu neišmanantis lepši.“ Pokštas čia priklauso nuo skaitytojo teksto dėžučių kaip Deadpoolo vidinio naratyvo skaitymo ir suvokimo, kad jis kalbėjo balsu. Teksto langeliai yra paprasčiausiai žodžiai ant lapo. Nėra jokios priežasties, kodėl teksto dėžutės turėtų būti skaitomos kaip tylus vidinis monologas, bet taip jos tradiciškai vaizduojamos. Manipuliuodamas komiksų sukurtomis konvencijomis, Kelis sureikšmina konvencijų pačią egzistenciją.

Fabianas Nicieza taip pat manipuliavo bendra teksto dėžučių role komikse Kabelis ir Deadpoolas. Kabelis ir Deadpoolas #30 prasideda Deadpoolo kova su sąmoningai lėkšta superherojų komanda Didieji Ežerų Keršytojai. Deadpoolas sukuria ekspoziciją per teksto dėžutes, nepaisant to, Didieji Ežerų Keršytojai be perstojo reaguoja į Deadpoolo naraciją. Tai veda prie šio pokalbio tarp Deadpoolo ir Didžiosios Bertos [Big Bertha], kur Deadpoolo dialogas prezentuojamas teksto dėžutėse, o Didžiosios Bertos tradiciniuose žodžių balionuose:

Deadpoolas: Kas čia vyksta?
Didžioji Berta: Tu viską sakai balsu!
Deadpoolas: Tikrai?
Didžioji Berta: Taip!
Deadpoolas: O. Keista. Galėjau prisiekti, kad buvau pirmo asmens naracijos formoje.

Vėliau tam pačiame numeryje, Deadpoolas apmąsto savo problemas teksto dėžutėse. Paskutinėje teksto dėžutėje Deadpoolas pasveikina save, sakydamas, kad „Pirmo asmens naratyvas vėl veikia.“ Tuo metu pro šalį praeina moteriškė ir pastebi: „Kalbiesi su savim, vaikine.“

Šie visi pavyzdžiai neleidžia skaitytojui pasinerti į istoriją. Ne tiktai tai, jie formuoja skaitytojo rolės budrumą, kuriant šio naratyvo pasaulį. Skaitytojas prisideda prie Deadpoolo pasaulio sukūrimo, ir jeigu skaitytojas pirmiausia perskaito teksto dėžutes kaip „garsinę“ naraciją, pokštas nepavyksta. Grįžtant prie Platono Olos Alegorijos, Deadpoolas žino, kad jis yra šešėlių pasaulyje ir kad šios dėžutės yra vienas iš šios realybės aspektų, bet, dėl šių postmodernistinių potėpių, skaitytojai suvokia savo vaidmenį, kuriant tą šešėlių realybę.

Rašytojai, Artistai ir Redaktoriai, O Ne!

Komiksų kūrimas yra kolaboratyvus daugybe lygių. Rašytojai, artistai, redaktoriai, tušuotojai ir koloristai visi įsitraukia į komikso produkciją. Kas be ko, iš jūsų, skaitytojo, reikalaujama bendradarbiauti su baigtu produktu tam, kad sukurtumėte istoriją. Postmodernūs tekstai priešinasi impulsui darbams stovėti ant savo pačių kojų. Turėtumėte žinoti, kad darbas buvo produkuotas konsumpcijai, o komiksų atžvilgiu, daug žmonių prisidėjo prie jo kūrybos.

Christoferiui Prystui apsiėmus rašyti Deadpoolą, jis panaudojo auto–prievartinį būdą, informuodamas skaitytojus apie titulinį rašytojo pasikeitimą. Pirmasis Prysto titulinis darbas, kuris sekė iš karto po Džo Kelio, prasideda sekvencija, kurioje Deadpoolas pasveikinamas į treilerių parką. Jis su savimi nešasi maišą, kuris keliuose paneliuose yra pažymėtas: „Visos geros turėtos Kelio idėjos“ ir „Viskas, dėl ko ši knyga buvo sėkminga“, kurį Deadpoolas tuomet įmeta į upę. Deadpoolas vėliau susitinka su treilerio parko gyventojais, kurie visi yra veikėjai, apie kuriuos Prystas rašė komiksus, bet jie buvo atšaukti, kol Prystas juos rašė. Deadpoolas supranta, kad visi šie komiksų personažai buvo atšaukti ir jis bando pasprukti, rėkdamas: „Aš ne toks, kaip tie nevykėliai! Tai nenutiks man!“ Bet jam atsakoma: „Tai tau jau nutiko. Kodėl, manai, jie pakvietė jį? Įvardink bent vieną sėkmingą jo projektą. Žmogus turi tik vieną tikslą gyvenime, ir dabar jis paskirtas tau.“ Dėka šio supratimo, Deadpoolas įšoka į upę, ieškodamas maišo su Kelio geromis idėjomis. Prystui baigiant rašytojo periodinį darbą, Deadpoolas nebuvo atšauktas, bet perleistas kitam rašytojui. Prysto paskutiniame leidinyje, Deadpoolas triumfuodamas grįžta į treilerų parką, bet šį kartą jis nešasi maišą su kūnu jame. Jis atskleidžia ten gyvenantiems veikėjams, kad lavonas priklauso Christoferiui Prystui, kad rašytojo nužudymo dėka, jis pasiekė, jog serija tęstųsi.

Dar vienas būdas, kaip Prystas primena skaitytojams apie rašytojo būvį ir tuo pačiu vartoja ontologinę filosofiją, yra dažna Deadpoolo referencija į faktą, kad: „Egzistuoja žmogus... sėdintis prie spausdinimo mašinėlės... visa tai yra jo vaizduotė.“ Nors kiti komikso veikėjai mano, kad Deadpoolo pasisakymai yra bepročio kliedesiai, skaitytojas žino, jog Deadpoolas yra teisus. Tiesą sakant, šie Deadpoolo teiginiai gali būti palyginami su senoviniu ontologinės minties eksperimentu, sukurtu Platono. Deadpoolas paliko šešėlių pasaulį, kuriame vis dar gyvena kiti personažai, ir išvydo tikrąją realybę – jis yra tiktai fikcinis veikėjas. Deadpoolas kalba tiek daug nesąmonių, visgi, kad jo tiesos teiginiai kitų veikėjų yra atmetami. Šios akimirkos, kai Deadpoolas teisingai identifikuoja savo realybę, pabrėžia jums, skaitytojui, kad jūs ir rašytojas egzistuojate tikroje realybėje, ir jūs abu kolaborantiškai statote Deadpoolo netikrą realybę.

Fabianas Nicieza taip pat pasišaipo iš savęs komikse Kabelis ir Deadpoolas. Serijos 8 numeryje, Deadpoolas duoda interviu reporterei:

Irenė Meriveder [Irene Merryweather]: Kas jums moka, kad sustabdytumėte Kabelį?
Deadpoolas: Tai būtų skundimas. Aš dėlioju puzlės nuotrūpas – dingusias kažkokios ateities technologijos įrenginio, kuris kažkada buvo Kabelio laive, dalis.
Deadpoolas: Matomai, tai bus fabulos įrankis, kuris sustabdys jį, kai jo galia išaugs tiek, jog nebetilps į mėnesinio komikso kontekstą.
Irenė Meriveder: Ką?
Deadpoolas: Nesvarbu. Fabianas nenori, kad laužyčiau ketvirtą sieną šiame komikse.
Irenė Meriveder: Kas tas Fabianas?
Deadpoolas: Samdomas rašeiva, kuris yra mano sukūrimo bendraautorius. Asmeniškai, man labiau patinka Kelis ir Simone, bet, atrodo, jie dabar išskirtinai priklauso DC.
Irenė Meriveder: Atsiprašau?
Deadpoolas: Geriau dabar užsičiaupsiu, nes galiu atsidurti suknelėje ar panašiai.

Komiksų natūros bendradarbiavimas rodo, kad postmodernus komiksas turėtų atkreipti dėmesį į daugiau negu tik rašytoją. Kuriant komikso pasaulį, artistas artimai dirba su rašytoju, kad produkuotų istoriją. Ontologiškai, atpažinimas kolaborantų, kurie kuria naratyvą, pabrėžia daugybę balsų, reikalingų sukurti naratyvo realybę. Pats tiesmukiškiausias pavyzdys, kuriame referencijuojamas artistas, yra komiksas Deadpool #36. Deadpoolas didžiąją leidinio dalį yra ne kostiume, bet skaitytojui atvertus 25 puslapį, Deadpoolas parodomas su kostiumu ir per visą puslapį. Žodžių balione: „O, sveiki, vaikai – čia Deadpoolas. Nenoriu taip pertraukti istorijos, bet mūsų puikusis artistas turėjo nenumaldomą norą nupiešti mane šiame „pinapo“ [pin-up] kadre, nors jis niekaip netelpa scenarijaus rėmuose.“ Šio dialogo fakto pasirodymas kelia klausimą, ar šis puslapis buvo pirminė scenarijaus dalis. Ar dialogas buvo reakcija į nepaklusnų artistą, o gal tai buvo apgalvotas pokštas, įtrauktas į originalųjį scenarijų. Būtent tokio tipo klausimus postmodernus tekstas siekia kelti.

Nicieza taip pat atkreipė dėmesį į redaktorių rolę komikse Kabelis ir Deadpoolas #36. Pirmas Kabelio ir Deadpoolo puslapis dažniausiai būdavo priminimas skaitytojams, kas įvyko anksčiau. Kaip toks, puslapis nebuvo istorijos tęstinumo dalis, todėl Deadpoolo priminimo puslapis beveik visada agresyviai laužė ketvirtąją sieną. Šiame priminimo puslapyje, Deadpoolas pasirodo Marvel leidybos ofisuose, ieškodamas tam tikro veikėjo, Taskmasterio. Marvel, tuo metu, išgyveno masyvų savo daugelio veikėjų perėjimą. Todėl Deadpoolas ginklu grasino Marvel redaktoriams, kurie seka, kokie rašytojai paskirti kokiems veikėjams, kad išsiaiškintų Taskmasterio buvimo vietą. Nors šis puslapis netinka leidinio tęstinumui, jis vis tiek supažindina skaitytoją su redaktoriais, kurie dirbo prie knygos. Tai taip pat kelia didelių perėjimų, naratyvo kohesyvumo Marvel visatoje, bei didelės skalės tęstinumo, problemas, kurios visos paveikia Marvel komiksų kūrybą.

Tai Paskutinė Antraštė, Kurią Jums Teks Skaityti

Postmodernizmas siekia nutolinti skaitytoją nuo teksto ir kviečia juos apsvarstyti procesą, būdingą naratyvo konstrukcijai. Deadpoolas yra vienas postmodernaus komikso pavyzdys, kuris priverčia skaitytoją tapti sąmoningu dėl jo ar jos rolės interpretuojant istoriją, komiksų medijos konvencijas, ir daugelį kitų kūrėjo bei redaktorių rolę, produkuojant vieną numerį. Nors anksčiau egzistavo kitų postmodernių komiksų, pavyzdžiui, Granto Morrisono Žmogus Gyvulys [Animal Man] arba Džono Byrno [John Byrne] Hulkė [She–Hulk], šie darbai labiau susiję su kūrėju, o ne veikėju. Kai kiti rašytojai dirba prie Žmogaus Gyvulio, postmoderno elementai yra atmetami. Deadpoolas unikalus tuo, kad postmoderno elementai tapo jo asmenybės dalimi, ir dabar yra adaptuojami visų rašytojų, kurie apsiima personažo. Produkuojant tokio postmodernaus komikso charakterio, kaip Deadpoolas, nuotykius, komiksų kūrėjai gali įkvėpti skaitytojus mąstyti ne tik apie istorijos mediją, bet taip pat apie pačią istoriją.

Visgi, skatinimas mąstyti giliau nesibaigia Deadpoolo medijos nuotykiais. Kyla ontologiniai klausimai, kadangi Deadpoolas yra labiau apsišvietęs apie savo tikrą prigimtį, negu veikėjai, su kuriais jis bendrauja. Marvel visatoje, Deadpoolas laikomas pamišėliu, nes jis suvokia tiesą apie savo fikcinę „realybę“. Kompleksinės problemos gali būti apsvarstomos skaitytojo, kai realybės sluoksniai yra manipuliuojami. Kūrėjai, gaminys ir skaitytojas bendradarbiauja tam, kad galėtų iškalti realybę, kurią visi žinome esant fikcine. Deadpoolas, veikiantis medijoje, dažnai nurašomoje kaip vaiškiškoje, kelia tuos pačius ontologinius klausimus, kuriuos Platonas kėlė savo Olos Alegorijoje.

Ar jūs pasirengę šios esės pabaigai? Aš pasirengęs.

Klasikinė pasaulio komiksų diskusijos tema yra dviejų didžių superherojų palyginimas, ir tikriausiai pats įžymiausias iš visų palyginimų yra tas tarp Betmeno ir Supermeno. Deja, per daug dažnai Betmenas yra galų gale nurašomas dėl to, kad jis neturi jokių supergalių, kas priverčia Betmeno fanus įžūliai burnoti. Šis skyrius – kaip didis herojus – ateina Betmeno fanams į pagalbą, trumpai supažindindamas su vertės teorija, specifiškai su „geriau nei“ sąvoka.

Filosofinės Personos Užsimetimas

Kaip pavaizduota komikse Betmenas: Pirmieji Metai [Batman: Year One; 1987m.], Betmeno pirma naktis Gotamo gatvėse baigiasi nelaime. Briusas Veinas [Bruce Wayne] konfliktui nebuvo pasiruošęs. Tiesa, jis turėjo metų metus kovos menų patirties, bet nepaisant to, ką rodo filmai, jeigu pakankamai daug žaliūkų puola iš karto, visa ši patirtis yra perniek. Briusas pasimokė iš to mažo nuotykio, ir iš jo sukūrė savo Betmeno personą. Mes, taip pat, galime pasimokyti iš to mažo nuotykio, įsitikindami, jog nepultume į disputą su Supermeno fanais, iš pradžių nesusikurdami savo pačių personos.

Briusas žinojo, kad nusikaltėliai yra prietaringi ir bailūs tipai, ir geriausias būdas pagauti juos nepasiruošusius – ir galiausiai efektingiausias – tai buvimas bauginančiu. Vaikystės patirtis šulinyje (kuris vėliau tapo Betmeno urvu), ir atsitiktinis susidūrimas su šikšnosparniu svečių kambaryje namuose, įtikino Briusą užsimesti savo garsų apsiaustą ir gobtuvą.

Argumentų ir disputų srityje nėra geresnės personos už filosofo. Aišku, jis nėra kažkas bauginančio, kaip žmogus, apsirengęs nelyg šikšnosparnis, – daugeliu atveju, filosofai yra verti pajuokos, – bet filosofai yra specialiai treniruoti tam, kad ginčytųsi. Jeigu norite išgąsdinti oponentą, būkite kaip šikšnosparnis – niūrus, nepagaunamas ir baisus. Bet jeigu norite pakeisti žmogaus nuomonę apie kažką, būkite kaip filosofas – atsargus, kvestionuojantis ir ištvermingas. O specifiškiau, jeigu bandote įtikinti ką nors, kad kažkas yra „geriau nei“ kitas dalykas, tuomet būkite kaip vertės teoretikas.

Vertės teorija yra filosofijos sritis, kuri pirmiausia rūpinasi vertės ir vertinimo tyrinėjimais. Vertinimas yra procesas, nustatantis, kiek geras ar blogas kažkas yra, o vertė yra tai, kas padaro tą dalyką geru. Pavyzdžiui, mes galime teigti, kad „buvimas kietu“ yra viena iš kokybių, kuri padaro kažką geru. Tam tikru būdu, tuomet, buvimas kietu mums yra tam tikra vertybė. Kai mes vertiname kažką, kas kieto, tarkime Betmobilį, tuomet mes skaitome buvimo kietu vertybę, kaip vieną iš priežasčių, kodėl Betmobilis yra geras. Deja, nėra akivaizdu tai, kokios vertybės iš tikrųjų yra. Kietumo faktorius yra vienas iš pavyzdžių, kokios vertybės yra, bet jos nėra tai, kokios tos tikros vertybės iš tikro yra.

Didžiausia vertės teorijos dalis yra dedikuota tam, kad nustatytų, kokios vertybės išlieka, ir, tarp kitų dalykų, vertės teoretikai bando išsiaiškinti, koks skirtumas yra tarp kažko, kas vertinga, ir to, kas nėra vertinga. Vertės teoretikus taip pat ypač domina, kaip kažkas gali būti „geriau nei“ arba „blogiau nei“ už kažką kitą. Mūsų atveju, mes turime būti kaip vertės teoretikai, nes mes norime išsiaiškinti, kodėl Betmenas yra geresnis už Supermeną.

Apsisiausdami savo naują filosofinę vertės teoretikų personą, galime tęsti savo žygį. Pirmas žingsnis yra papildyti savo reikmenų diržus keliais žodžiais, kurie padės mums mūsų kelyje. Kai sakome, jog Betmenas yra geresnis už Supermeną, mes darome vertinimo palyginimą. Palyginimai yra gana dažni mūsų kasdieniniuose gyvenimuose, bet ne visi jų yra būtinai vertinamieji. Kartais mes tiesiog bandome paaiškinti, kaip du dalykai yra panašūs ar skirtingi, nepaminėdami, ar vienas geresnis už kitą. Mes pavadinsime juos aprašomaisiais palyginimais. Aprašomojo palyginimo pavyzdys būtų pastebėjimas, kad viena mašina yra juoda, o kita – mėlyna. Jeigu mūsų tikslas yra tik paaiškinti, kodėl dvi mašinos yra skirtingos, tuomet mes nedarome vertybinio palyginimo.

Vertybinis palyginimas remiasi mūsų kelių dalykų vertinimais ir, iš esmės, vertinimai pasako mums, kiek geras ar blogas kažkas yra. Taigi, vertybinis palyginimas nutinka tada, kai mes paimame vieno dalyko vertinimą ir palyginame jį su savo kito dalyko vertinimu. Pavyzdžiui, jeigu mes vertintume juodą mašiną ir nustatytume, kad ji labai gera, ir vertintume mėlyną mašiną ir nustatytume, kad ji labai bloga, tuomet galėtume palyginti šiuos vertinimus ir padarytume išvadą, kad juoda mašina yra geresnė už mėlyną. Tai atlikdami, mes padarytume vertybinį palyginimą.

Šis žodynas, kurį pridėjome prie savo reikmenų diržo, padeda mums apibūdinti savo žygį. Kova, kuri verda tarp Betmeno fanų ir Supermeno fanų, yra disputas dėl vertybinio palyginimo. Betmeno fanai mano, kad Betmenas yra labai geras, o Supermenas ne toks geras, ir jie prieina išvadą, kad Betmenas yra geresnis už Supermeną. Betmeno fanai tiesiog lygina savo šių abiejų superherojų vertinimus. Ar jų racionalizacija teisinga, priklauso nuo to, ar jų šių abiejų superherojų vertinimai yra teisingi. Mes negalime, visgi, išnarplioti šio galvosūkio iš pradžių neatlikdami tam tikrų detektyvinių tyrinėjimų.

Kilmės Istorija: Kaip Mes Darome Vertybinius Palyginimus

Betmeno ir Supermeno vertybiniai palyginimai yra panašūs į bet kurį mūsų gyvenimo vertybinį palyginimą, todėl egzistuoja kažkas, ką galėtume išmokti iš šių mūsų praeityje atliktų vertinimų. Pavyzdžiui, vertybiniai palyginimai, kuriuos atlikome būdami vaikai, ne visada sutampa su tais, kuriuos atliekame kaip suaugusieji. Būdami atviri sau, kai Betmeno fanai buvo jauni ir nesubrendę, mums taip pat galbūt labai patiko Supermenas ir visos jo supergalios. Kas be ko, mes sunkiai paaiškintume, kodėl persigalvojome. Betmenui kovojant prieš nusikaltimą, mes visi suvokiame, kodėl jis tai daro. Mes visi žinome, ką Džo Čilas [Joe Chill] padarė jo tėvams. Betmeno kilmės istorija padeda paaiškinti, kodėl jis daro ką daro, kaip suaugėlis, ir panašiu būdu, mes, taip pat, turime kilmės istorijų. Todėl akimirkai panagrinėkime savo kilmės istorijas ir išsiaiškinkime, kodėl ėmėme vartoti vertinamuosius palyginimus taip, kaip esame įpratę. Tai atlikdami, galėsime nustatyti, kodėl taip sunku pateisinti savo vertinamąjį palyginimą, jog Betmenas yra geresnis už Supermeną.

Kai daugelis mūsų buvo jauni, ledų vertinamieji palyginimai daugiausiai rėmėsi tuo, kiek ledų gausime. Kitais žodžiais tariant, kuo didesnis ledų indelis, tuo buvo geriau, ir tarp dviejų ledų indelių, didesnis buvo geresnis. Šį simplistinį vertinamųjų palyginimų darymo būdą pavadinsime kiekybiniu metodu. Kiekybiniai vertinimai yra vertinimai, pagrįsti tuo, kiek daug kažko yra. Kai mes pereiname prie lyginimo šių vertinimų, vien grindžiamų kiekybės ar skaičiaus skirtumų, mes darome kiekybinius vertinimo palyginimus.

Mums augant ir tampant rafinuotesniais savo skoniuose, vien didelis ledų kiekis nebeatrodo taip viliojančiai. Mums labiau ėmė patikti šokoladas, o ne vanilė, ir taip mūsų vertybiniai palyginimai savo aspektais tapo naujesni ir sudėtingesni. Kiekybinių vertinimų nebepakako, nes dabar ėmėmė suprasti kokybinius skirtumus dalykuose, kur kartais mažesnis kiekis buvo geriau už didesnį kiekį. Tarkime, jūs manote, kad šokoladas yra geresnis už vanilę. Jeigu jums reiktų įvertinti ir palyginti šokoladinių ledų indelį su vaniliniu ledų indeliu, tuomet tikriausiai šokoladinių ledų indelis jums bus priimtinesnis. Šį vertinimų palyginimo tipą pavadinsime kokybiniu vertinimo palyginimu.

Mūsų vertinimai ir palyginimai tampa pačiais sunkiausiais, kai sudedame kiekybinius ir kokybinius dalykus kartu. Jeigu, pavyzdžiui, jums reikia įvertinti didelį vanilinių ledų indelį priešais šaukštą šokoladinių, tuomet pakliūnate į keblią padėtį, bandydami nustatyti, kuris ledų indelis geresnis už kitą, suliejant kiekybinius ir kokybinius vertinimus. Jeigu jūs išties nekenčiate vanilės, tuomet joks jos kiekis nebus priimtinas. Bet ką daryti, jeigu manote, kad vanilė visai neblogai? Ar daug neblogų ledų tikrai geriau, negu šaukštas labai gerų? Dabar manote, kad daugelis Supermeno fanų pavargo skaityti apie vertinimus, palyginimus ir ledus. Jų kilmės istorijos vis dar verčia juos mąstyti kiekybiškai: daugiau galios yra geriau. Tai paaiškina, kodėl jie tikriausiai perėjo prie kažko, kas nereikalauja tiek daug intelektualinės drąsos. Betmeno fanų pastangos, kita vertus, buvo apdovanotos nušvitimu, kas padaro lyginimus tarp Betmeno ir Supermeno tokiais sunkiais. Jeigu ką ir išmokome iš Betmeno, tai kad problemos suformulavimas ir suvokimas yra kertinis, siekiant ją išspręsti. (Dėl to mes manome, kad piktadariai yra tokie kvaili, pasidalindami savo piktais kėslais, kai yra pagaunami herojų.) Galime apibendrinti problemą taip: lyginti Betmeną ir Supermeną yra tas pats, kas lyginti du ledų, kurie turi daug gerų varijuojančio kiekio savybių, indelius. Žinant, kad kartais sunku palyginti net ledus, padeda pamatyti eksponentiškai, kaip dar sunkiau palyginti superherojus. Bet esu tikras, kad Betmeno fanai yra kaip jų bebaimis (ir sumanus) herojus, ir jie nepabijos šio iššūkio. (Nenuvilkite manęs!)

Tykanti Piktadarystė: Keliant Klausimą

Mes nuėjome ilgą kelią, Betmeno fanai, bet prieš pasinerdami į debatus stačia galva, bus naudinga pažymėti svarbią klaidą, kurią daro žmonės, kai vertina ar lygina. Ši klaida yra tykanti piktadarystė, daugiausiai randama vertybiniuose palyginimų disputuose, kaip tuose apie Betmeną ir Supermeną, ir ypač svarbu ją pastebėti, kad patys jos nedarytume. Klaida, apie kurią kalbu, yra generalinė argumentacijos strategija, vadinama „keliant klausimą“. Tai yra klaidinga – kitais žodžiais tariant, apgavikiška – argumentacijos strategija, kuri gali būti panaudojama bet kuriame argumente. Ji svarbi Betmeno ir Supermeno disputui, nes yra dažnai implementuojama mums darant „už ir prieš“ sąrašus, prieš priimant sunkius vertybinius palyginimus.

„Keliant klausimą“ yra piktnaudžiaujamas terminas šiais laikais. Mes dažnai girdime žmones sakant: „Tai kelia klausimą,“ kai iš tikrųjų žmonės galvoje turi: „Tai iškelia klausimą.“ Ką filosofai turi omeny, kai sako, kad kažkas kelia klausimą, yra tai, jog argumentas priima už tiesą savo išvadą iš prielaidų, kol geras argumentas palaikys savo išvadą įrodymais ir priežastimis, dėl kurių žmonės gali sutikti, nepaisant išvados.

Pavyzdžiui, tarkime jūs ir aš ginčyjamės dėl to, ar vanilė yra geresnė ar blogesnė už šokoladą. Aš manau, kad vanilė yra geresnė už šokoladą, ir tam, kad įtikinčiau jus savo teisumu, suformuluoju tokį argumentą: „Vanilė yra geresnė už šokoladą, nes vanilė yra geriausias skonis pasaulyje.“ Išvada ta, kad vanilė yra geresnė už šokoladą, ir šios išvados priežastis išeina iš to fakto, kad vanilė yra geriausias skonis pasaulyje. Kai ištiriame šį argumentą, galime matyti, kad jeigu vanilė yra geriausias skonis pasaulyje, tuomet ji turi būti geresnė už šokoladą. Problema, visgi, yra kad jeigu jūs nemanote, jog vanilė yra geresnė už šokoladą, tuomet jūsų neįtikins mano racionalizacija, jog vanilė yra geriausias skonis pasaulyje. Tam, kad vanilė būtų geriausias skonis pasaulyje, vanilė privalo būti geresnė už šokoladą. Deja, mūsų originalus argumentas teigia, kad vanilė yra geriausias skonis pasaulyje, ir todėl teigia, kad išvada taip pat yra teisinga. Todėl, kyla klausimas.

Dispute apie Betmeną ir Supermeną, mes sutinkame tą pačią „keliant klausimą“ problemą. Šiuose argumentuose, Supermeno nuostabios galios vėl ir vėl iškyla kaip priežastis, kodėl Supermenas yra geresnis už Betmeną. Bet kaip šokolado ir vanilės dispute, nebent jūs jau sutinkate, kad supergalios sudaro geriausią herojų, tuomet nesutiksite su Supermeno fanų išvada. Jau dešimtmečius, Supermeno fanai vartoja šį apgavikišką argumentą, kad nusodintų Betmeno pirmumą, ir tai yra klastinga piktadarystė, kurią mes privalome sustabdyti. (Į Filosof-mobilį!)

Kaip visi žinome, sustabdant bet kokį piktadarį, itin svarbu išvengti nuopolio iki piktadario lygmens. Išskirtinai šiuo atveju, tai reiškia „keliant klausimą“ išvengimą prieš Supermeno fanus. Siekiant išvengti Supermeno fanų klaidos, ir tam kad jie pamatytų klaidą savo mąstyme, mums vėl reikia atrasti jų klaidos šaltinį. Nagrinėjant kilmės istoriją, mes pastebėjome, kad ekstremaliai sunku pateisinti vertybinį palyginimą, sumaišant kiekybinius ir kokybinius vertinimus, kuriuos darome, kai teigiame, jog Betmenas yra geresnis už Supermeną. Vienas iš paprasčiausių būdų, kaip įveikti šiuos sunkumus, yra lyginamųjų dalykų privalumų ir trūkumų surašymas. Yra taip, visgi, kad būtent šis metodas apie nuosprendį tarp dviejų gerų opcijų yra priežastis, kodėl keliamas klausimas.

Kai sudarome privalumų ir trūkumų sąrašą, darome prielaidas apie tai, kas skaitytina kaip privalumas ar trūkumas. Tai reiškia, kad jūs neduodate priežasties, kodėl kažkas yra sąrašo pliusų ar minusų pusėje. Jūs paprasčiausiai darote prielaidą, kad tam tikri atributai yra teigiami, o kiti – neigiami. Jeigu atliktumėte kažką panašaus su Betmenu ir Supermenu, jūsų privalumų ir trūkumų sąrašas kiekvienam superherojų susidarytų vien iš tų superherojų atributų, kuriuos laikytumėte gerais ar blogais. Problematiškai, tai yra puri žemė atsiradimui klausimo kėlimui dispute. Kai Supermeno fanas sudaro savo privalumų sąrašą, jis tikriausiai smaugiamai pilnas tokių dalykų, kaip rentgeno regėjimas, super-jėga ir gebėjimas skraidyti. Kai tas pats Supermeno fanas sudaro sąrašą Betmenui, jis tikriausiai cituoja Betmeno neturėjimą tokių dalykų, kaip rentgeno regėjimas, super-jėga ir gebėjimas skraidyti, trūkumų langelyje. Bet tai yra aiškiai nesąžiningas Betmeno įvertinimas, kadangi Betmenui nebūtinos šios savybės, kad jis būtų didis. Ir tai kelia klausimą prieš Betmeno didybę, kai Supermeno fanai daro prielaidą, kad Betmenui reikia šių bruožų tam, kad jis būtų geresniu superherojumi.

Betmeno fanai, kita vertus, privalo išvengti sudarymo sąrašo, kuris būtų paremtas prielaida, kad tik tos savybės, kurios priklauso Betmenui, yra geros. Aš vis nesiryžtu pažymėti, kiek daug kartų Betmeno fanai yra sakę, kad Betmenas yra geresnis, nes jis protingesnis. Kol neabejotinai tiesa, tai, taip pat, kelia klausimą. Kodėl Betmeno fanai mano, kad protingumo savybė yra tokia svarbi? Mums reikia turėti gerą priežastį, kad taip yra, kuri nepriklauso nuo Betmeno vertinimo, prieš galėdami pateisinti ją kaip priežastį dėl Betmeno didybės. Tam, kad paryškintume šią Betmeno fanų klaidą, pažvelkime į panašų argumentą.

Tarkime, mes sudarytume Betmeno privalumų ir trūkumų sąrašą. Betmenas turi daug kietų prietaisų. Jam jų reikia. Į kurį stulpelį kieti prietaisai patektų: privalumų ar trūkumų? Aš įtraukčiau juos prie teigiamų aspektų, kaip, įtariu, padarytų bet kuris Betmeno fanas. Bet dėl kokios priežasties? Štai viena priežastis, kurią galėtume panaudoti: Betmenas yra šaunus, todėl jo prietaisai yra pliusas. Žinoma, tai keltų klausimą, kadangi mes bandome išsiaiškinti, kodėl Betmenas yra toks šaunus. Jeigu pamąstytume apie šį argumentą, logika būtų tokia: Betmenas yra šaunus, nes jis turi šaunių prietaisų, o jo įspūdingi prietaisai yra šaunūs, nes jis yra Betmenas, todėl Betmenas yra šaunus. Šis argumentas keliauja apskritimu. Siekiant išvengti klausimo kėlimo, mes turime išlyginti šį apskritimą. Tam atlikti, turime pateisinti Betmeno didingumą, nepriklausomai nuo to, kaip jaučiamės apie Betmeną.

Taigi, štai užduotis Betmeno fanui: paaiškinti, kodėl Betmenas yra geresnis už Supermeną tokiu būdu, kuris neturėtų prielaidų, kad visos Betmeno savybės yra geresnės už Supermeno turimas savybes. Jeigu pamąstytume apie tai, kaip mes pasiekėme šį diskusijos tašką, pamatytume, kur yra pagrindinės mūsų racionalizacijos klaidos. Konkrečiai, pamąstykime apie privalumų ir trūkumų sąrašus. Tokie sąrašai pradedami su prielaida, kad kai kurie dalykai yra geri ir kai kurie dalykai yra blogi, nors jie nepasako, kodėl mes manome, jog jie yra geri ar blogi. Kad išvengtume klausimo kėlimo, lygindami Betmeną ir Supermeną, pirmiausia turime nuspręsti, kas padaro herojų šauniu, ir tuomet pamatyti, ar Betmenas ar Supermenas turi tas savybes. Kitais žodžiais tariant, išsiaiškinti, kokie bruožai priklauso privalumų ir trūkumų sąrašui, prieš vertinant individualius superherojus.

Teisingumo Rekonstrukcija: Superherojai ir Narsa

Be abejonės, paskutinis skyrius baigėsi sunkia užduotimi, bet dar kol kas ne laikas merdėti. Mes aptikome didžią silpnybę šiose nuodėmingose argumentacijos strategijose, ir dabar laikas siekti prizo. Kad įvykdytume šią nelengvą užduotį, mums reikia apsispręsti dėl to, kokios yra esencinės superherojaus savybės, sukurti privalumų ir trūkumų sąrašą, kuris nekeltų klausimo dėl Betmeno ir Supermeno favoritizmo. Šie sąrašai, visgi, pasakys mums, kuris yra geresnis superherojus iš dviejų.

Mūsų esencinių savybių sąrašas turės būti trumpas, kadangi tema galėtų būti knygos ilgio. Motyvacija tame, kad jūs geriau susipažintumėte su idėja, kaip išspręsti šį palyginimą tarp Betmeno ir Supermeno. Aš pasiūlysiu vieną galimą argumentą. Jis nėra šimtaprocentinis, bet galbūt tarnaus kaip atspirties taškas vaisingiems debatams apie tai, kas yra šaunus superherojus, ir kodėl Betmenas atitinka šį molį geriau už Supermeną.

Prieš pasinerdami į argumentą, – nes žinome, kad dažniausiai tai baigiasi prastai, – štai mano puolimo planas. Geri superherojai privalo būti herojiškais, ir tam, kad asmuo būtų herojiškas, jam reikia būti drąsiam arba narsiam. Betmenas yra drąsesnis ir narsesnis už Supermeną, todėl yra labiau herojiškesnis. Kuo herojiškesnis superherojus, tuo geresnis superherojus, ir kadangi Betmenas yra herojiškesnis už Supermeną, galime prieiti išvadą, kad Betmenas yra geresnis superherojus už Supermeną. Tam, kad suprastume šio argumento principą, išgalvokime superherojų ir palyginkime jį su šiais didžiaisiais.

Įsivaizduokime, akimirkai, superherojų, kurio gebėjimas yra sukurti kojines ant žmonių pėdų, vos jam suplojus rankom. Ir šios kojinės yra itin patogios ir patvarios. Kiekvieną kartą šiam superherojui tai padarant, visgi, jam trumpam suskausta galva. Jam patinka padėti žmonėms, todėl jis dažnai iškenčia galvos skausmą, kad aprūpintų kojinėmis šimtus tūkstančių žmonių iš viso pasaulio. Jis geba tai, ko tipiški žmonės nesugeba, ir asmeniškai aukojasi dėl žmonių, patirdamas galvos skausmą. Tai yra superherojus, ir mes, žinoma, esame suinteresuoti tuo, koks šaunus šis „Mezgantis Keršytojas“ iš tiesų yra.

Aš minėjau, kad vienas dalykas, skiriantis didžius superherojus nuo antraeilių, yra narsa. Egzistuoja, savaime suprantama, kiti faktoriai, kaip tikslų mastas, ir dėl šio argumento mes padarysime prielaidą, jog Betmenas ir Supermenas toje srityje yra maždaug lygūs. Mezgantis Keršytojas taip pat yra superherojus, bet jis nėra toks didis, kadangi jo heroizmas kyla iš kojinių sukūrimo ant kitų žmonių pėdų tikslo, ko pasekoje jis patiria nedidelį galvos skausmą. Jeigu jis kažkaip rizikuotų savo gyvybe šituose tiksluose, tuomet mes turbūt kalbėtume oriau apie jį kaip apie superherojų, nepaisant to, kad jo siekiai nėra tokie aukšti kaip Betmeno ir Supermeno. Narsa, tuomet, yra fundamentali, vertinant superherojų. Jeigu superherojus nėra pakankamai drąsus, jis nėra pakankamai didis.

Ko reikia, kad būtum narsus ar drąsus? Galvos skausmo iškentėjimas neatrodo kaip narsus dalykas, net jeigu aukojamasi dėl kitų žmonių. Bet kodėl galvos skausmo iškentėjimas neatrodo kaip narsus reikalas? Viena priežastis yra ta, kad mes nemanome, jog skausmo iškentėjimas yra automatiškai kvalifikuojamas kaip kažkokia pavojinga veikla, ir nemanome, jog pavojinga veikla reiškia, kad žmogus yra narsus. Ėjimas į darbą gali daugeliui žmonių sukelti galvos skausmą, bet mes nedaliname drąsos pažymėjimų tiems, kas pasirodo laiku. Kita vertus, kai kas nors pasipriešina kam nors, siekdami padėti iš pavojingos padėties, tuomet dažniausiai sakome, jog tas asmuo yra drąsus.

Taip pat svarbu tai, kad herojiškas asmuo žinotų esantis pavojingoje situacijoje tam, kad galvotume apie juos kaip apie narsius ir drąsius. Pavyzdžiui, egzistuoja didelis skirtumas tarp žmogaus, kuris bėga į degantį pastatą tam, kad išgelbėtų vaiką, žinodamas, jog namas gali bet kurią sekundę sugriūti, ir žmogaus, kuris bėga vidun, žinodamas, jog ugnis silpna ir jo nesužeis. Narsus asmuo žino, kad tai, ką daro, yra pavojinga, ir tam pasipriešina.

Grįžkime prie Betmeno ir Supermeno. Jie abu sieka aukštų tikslų – saugoti gyvybę ir palaikyti tvarką, – bet tik vienas jų susiduria su nuolatiniu pavojumi ir tai žino. Vienas jų yra nuolatos narsus ir drąsus, kol kitas yra kaip „Mezgantysis“. (Trys spėjimai, kuris yra kuris...)

Betmenas neturi supergalių. Jis nėra neperšaunamas. Jis negali skraidyti. Jis negali žiūrėti kiaurai sienas ir matyti, kas yra už jų. Kas be ko, jis yra pakankamai protingas, kad žinotų, jog nuolatos rizikuoja gyvybe tam, kad padėtų kitiems. Todėl Betmenas yra narsesnis ir drąsesnis už Supermeną. Kitaip tariant, Betmenas labiau rizikuoja tam, kad padėtų žmonėms, negu Supermenas. Šiuo atžvilgiu, Betmenas yra geresnis už Supermeną, kas reiškia, jog privalumų ir trūkumų sąraše, Betmenas yra geresnis superherojus už Supermeną labai svarbiu skaičiumi.

Dėl mūsų nuopelnų, priėjome šią išvadą nekeldami klausimo. Mums nereikėjo nusižeminti iki Supermeno fanų lygio. Mūsų tikslas buvo pasiektas, mąstant apie tai, kas padaro superherojų šauniu, prieš pritaikant savo kriterijus savo vertinimui, ir mūsų parodija-veikėjas – Mezgantis Keršytojas – buvo naudingas, padedant įvertinti visus superherojus. (Matote – jis vis dėlto buvo naudingas!)

Laukite Išvados...

Tai, žinoma, nepabaigia debatų. Aš įtariu, kad keliems Supermeno fanams atsibodo mokytis mąstyti, ir jie pasirinko perversti puslapius iki išvados, ir taip padarydami turėjo marias laiko sugalvoti daugybę prieštaravimų apie Supermeno narsą. Tiesa, Supermenas, kartais, yra drąsus, taip pat tiesa, kad Betmenas dažnai nėra drąsus. Kas be ko, kartais jo prietaisai sustabdo kulkas arba padeda jam skraidyti, bet paprastas kiekybinis palyginimas čia yra tai, kad Betmenas yra dažniau herojiškesnis už Supermeną. Didi viso to ironija yra ta, kad Supermeno kokybės, kurias taip mėgsta Supermeno fanai, jo supergalios, yra pagrindiniai dalykai, kurie riboja jį būti geresniu už Betmeną. Galų gale, argi Supermenas nėra pats herojiškiausias, kai šalia yra kriptonitas ar kokia tai magija? Gaila tik Supermeno fanams, kad šitie dalykai taip dažnai nepasitaiko!

2017 buvo ilgi ir sunkūs... kaip mano genitalijos.

Your account or password is incorrect. If you don\'t remember your password, reset it now.

Juokingas komentaras.

Informacijos vagystė yra etinio maišto forma.