KAI ŽINAI, JOG ESI TIKTAI KOMIKSŲ VEIKĖJAS: DEADPOOLAS

Deadpoolas nėra pats ikoniškiausias kada nors sukurtas komiksų veikėjas, todėl galbūt nesate apie jį girdėję. Komiksų superherojai egzistuoja dešimtmečius, ir nors, tiesiogine prasme, tūkstančiai charakterių buvo sukurti, leidėjai vis dar bando pristatyti naujus, unikalius personažus. Supermenas, Betmenas ir Nuostabioji Moteris supažindino mus su superherojų archetipais dar 1930-aisiais ir 1940-aisiais, ir daugiau nei po septyniasdešimt metų, kai superherojai pasirodė Veiksmo Komksuose Nr. 1 [Action Comics #1], superherojai toliau vystosi. Kūrėjams bandant rasti būdų, kaip paryškinti savo veikėjus taip, kad jie išsiskirtų iš spandekso minios, superherojų charakterių savybės toliau tolsta nuo žanro archetipų įkūnijimų. Deadpoolas turi savybę, kuri skiriasi nuo Supermeno kriptonito, Betmeno galių neturėjimo ar Nuostabiosios Moters Amazoninės kilmės: Deadpoolas žino, jog jis yra veikėjas komiksų knygutėje. Įmantriose komiksų kūrėjų rankose, postmodernusis charakteris buvo naudojamas ne tik humorui, bet taip pat ir filosofinių klausimų kėlimui bei nagrinėjimui.

Postmodernizmo ir Ontologijos Definicijos, bei Trumpa Deadpoolo Istorija

Iš pradžių, imkime ir pripažinkime, kad tam tikru laipsniu terminas atrodo oksimoroniškai. Daugelis studentų, sėdinčių kolegijos klasėse, galbūt net jūs, sustojote paklausti: „Post-modernas? Kaip kažkas gali vykti po dabartinio momento?“ „Modernizmas“ postmodernizme, visgi, nereiškia dabartinio laiko, bet judėjimą, kuris vyko iš karto po postmodernizmo. Postmodernizmas, tuomet, yra judėjimas, kuris sureagavo į modernizmą. Kaip Edvardas Kvinas [Edward Quinn] (1920–1997) paaiškino:

„Kai modernistinė literatūra buvo charakterizuojama savo įsipareigojimu unifikuotoms, koherentiškoms simbolio ir mito prtaikymo mene vertybėms, kurios buvo nutolusios nuo kasdieninio gyvenimo, postmodernizmas šventė inkoherenciją, netęstinumą, parodiją, populiariąją kultūrą ir metafikcijos principą.“

Postmodernizmas gali būti randamas bet kokio meno formoje, nuo architektūros iki tapybos, nuo filmų iki komiksų. Kvinas taip pat pažymėjo, jog postmodernizmas dažnai turi „žaidybinį elementą“, kuris yra naudojamas tyrinėjant gilesnes problemas. Šis žaidybinis elementas pasirodo visu grožiu Deadpoolo komiksuose, kadangi Deadpoolo suvokimas, jog jis yra komikso personažas, dažniausiai panaudojamas kaip pokšto štampas.

Ontologija turi neabejotinai ilgesnę istoriją už postmodernizmą. Ontologija yra filosofijos šaka, kuri nagrinėja buvimo prigimtį. Bendras apibrėžimas iš Blekvelo Vakarų Filosofijos Žodyno [The Blackwell Dictionary of Western Philosophy] skamba taip:

„Ontologija tiria esencines pačio buvimo charakteristikas (Aristotelio buvimą kaip buvimą), ir užduoda tokius klausimus kaip: „Kas yra arba kas egzistuoja?“, „Koks dalykas egzistuoja pirmiausiai?“ ir „Kaip skirtingų rūšių buvimas susijęs vienas su kitu?“

Žodis ontologija yra kilęs iš graikų žodžio, reiškiančio buvimą, bet septynioliktojo amžiaus jam suteikta prasmė priklauso metafizikos, kuri tyrinėja tai, kas egzistuoja, šakai. Daugelis filosofų prieš septynioliktąjį amžių aptarinėjo ontologines problemas. Vakarų filosofijoje, Platono Olos Alegorija yra žymus ontologijos eksperimentas. Platonas įsivaizduoja kalinius, kurie nėra matę nieko, išskyrus šešėlius, žaidžiančius ant olos sienos. Šie šešėliai yra kalinių „realybė“, nes jie nieko kito nepatiria. Jeigu šie kaliniai būtų išlaisvinti ir būtų apšviesti tokios realybės, pilnos spalvų ir gylio, ar jie priimtų šią naują realybę, o gal ir toliau tikėtų tik šešėlių pasauliu? Platonas implikuoja šioje alegorijoje, kad yra egzistencijos lygių, kuriuos žmonėms pažinus, jie gali atsikratyti savo senos egzistencijos tam, kad aplink save patirtų naują egzistencijos suvokimą.

Postmodernizmas ir ontologija yra susiję daugeliu būdų. Postmoderno tekstai leidžia skaitytojui pažinti tai, kaip veikė tie faktoriai, dėl kurių atsirado tekstas ir jo naratyvas, kol ontologija tiria egzistencijos prigimtį. Naratyvas paveldimai sukuria visatą, dažnai pakviesdamas skaitytoją ar stebėtoją pasinerti į išgalvotą pasaulį. Kaip naratyvo medija, komiksas reikalauja skaitytojo aktyvaus dalyvavimo naratyvo kūrime, kad pagelbėtų prikelti istoriją gyvybei. Deadpoolo komiksuose rašytojai ir artistai naudoja komiksų mediją postmodernistišku būdu tam, kad apsvarstytų ontologinius klausimus.

Deadpoolą sukūrė rašytojas Fabianas Nacieza ir artistas Robas Liefeldas po Marvel Komiksų ženklu dar 1991 metais. Jo pirmas pasirodymas buvo Naujuosiuose Mutantuose [New Mutants], komikse apie jauną Iksmenų charakterių komandą, ir taip personažas nuo tada tapo artimai bendras Iksmenų frančizei, Marvel Komiksų visatoje. Deadpoolas, iš pradžių, buvo blogiukas samdinys, kuris imdavosi bet kokio darbo, jeigu tik jam gerai sumokėdavo. Per dvi miniserijas bei dvi mėnesines komiksų serijas, Deadpoolas tapo šiek tiek kilnesnis savo charakteriu. Kartais, Deadpoolas netgi leisdavosi į nuotykius tam, kad taptų gerbiamu herojumi, nors jis vis tiek stokoja aiškių moralinių ir etinių motyvacijų, taip būdingų daugeliui superherojų.

Pradžioje, Deadpoolas nedemonstravo to, kas tapo jo didžiausia apibrėžimo charakteristika: supratimo, kad jis yra komiksų personažas. Kai Deadpoolas buvo pristatytas 1991 metais, pats įsimintiniausias charakterio bruožas buvo jo pašaipi kalba apie pop-kultūrą. Visgi, kaip bet kuris komiksų fanas žino, iki dantų apsiginklavę veikėjai, su keistomis raumenų proporcijomis, kurie nepatingėdavo pajuokauti žudydami, tuo laiku vyravo komiksuose. Todėl, nebuvo nieko, kas išskirtų Deadpoolą, taip vadinamą nepraustaburnį samdinį, nuo kitų ankstyvųjų 1990 metų išmislų. Deadpoolui pasirodžius savo paties komiksuose, charakterio gylis ir sluoksniai ėjo iš paskos. Kai Džo Kelis [Joe Kelley] pradėjo rašyti Deadpoolą, ėmė kilti metafikcijos incidentai. Kalbant konkrečiai, Deadpoolas pradėjo minėti faktą, kad yra komiksų personažas, su aliuzijomis į rašytojus, panelius, žodžių balionus ir auditoriją. Vėlyvesni rašytojai, kaip Christoferis Prystas [Christopher Priest], Gail Simone ir Fabianas Nicieza (Deadpoolo bendraautorius, kuris sugrįžo prie personažo ir parašė visą Kabelio ir Deadpoolo [Cable & Deadpool] seriją) pabrėžė Deadpoolo suvokimą, kad jis buvo komiksų herojus, ir taip iš pop–kultūros besišaipantis samdinys tapo meta–sąmoningu herojumi.

Metafikcija atkreipia dėmesį į savo pačios fikcionalumą. Tai gali būti atlikta, kai veikėjas sulaužo ketvirtą sieną teatre, kreipiasi į publiką televizijos laidoje, ar mini rašytojus ir artistus komikse. Įsivaizduokite, kad Ernis filme Iksmenai Prigimtis: Ernis [X-Men Origins: Wolverine] atsisuka į kamerą ir pataria jaunam berniukui trečioje eilėje, kad užsidengtų akis, nes ši kovos scena bus netinkamai žiauri dar nesubręndusiam vaikui – tai yra postmodernizmas savo viršūnėje.

Tokia taktika gali priversti publiką apsvarstyti tekstą nuodugniau, nesusifokusuojant vien ties naratyvu. Kas be ko, ši postmoderni technika gali paryškinti medijos elementus, kurie normaliai yra procesuojami pasąmoningai, ir taip gali paviešinti veiksmus, kurie yra dažnai pražiūrimi. Metafikcija taip pat kelia ontologines problemas. Pripažinimas, kad naratyvo realybė yra falsifikuota, skatina skaitytojus kvestionuoti egzistenciją. Deadpoolas primygtinai tvirtins skaitytojams, kad niekas, ką jie skaito, iš tikro nevyksta, nes viskas egzistuoja tik rašytojo vaizduotėje. Tai priverčia skaitytojus atsitraukti nuo išgalvoto pasaulio, apie kurį jie skaitė komikse, ir pripažinti realybę, kad rašytojas tikrai viską, kas yra puslapyje, išgalvojo. Metafikcija, kai vartojama sėkmingai, gali iškelti tas pačias problemas apie egzistencijos lygius, kaip Platonas nagrinėjo savo Olos Alegorijoje. Kai Deadpoolo komiksų rašytojai praktikuoja postmodernius pratimus, skaitytojai kviečiami atsišlieti ir apmąstyti savo komisų supratimą bei būdą, kaip jie sujungia tekstus ir paveiksliukus į kohesyvų naratyvą. Skaitytojai tuomet tampa sąmoningi dėl savo bendradarbiavimo kuriant komikso visatą, apgyvendintą fikciniais veikėjais.

Skaitant Tarp Panelių

Kaip sugretinta nejudančių paveikslėlių serija, kuria bandoma sukurti istorijos pojūtį, komiksai reikalauja publikos įsitraukimo tam, kad istorija būtų suprasta. Stebėtojas, žiūrintis filmą, gali didžia dalimi būti pasyvus, galbūt susikurdamas išvadas iš lokacijos ir laiko tekmės scenų pakeitimų atžvilgiu, bet paprastai jis tik stebi besirutuliojantį veiksmą. Komiksų skaitytojas, visgi, privalo dalyvauti istorijos kūrime, įstatydamas veiksmą tranzicijose tarp panelių. Erdvė tarp komikso panelio yra vadinama grioveliu [angl. gutter]. Kai skaitytojai pažvelgia į du panelius ir nusprendžia, koks veiksmas nutinka tarp jų, šis procesas vadinamas uždarymu. Skotas Maklaudas [Scott MacCloud], žymus komiksų teoretikas, ginčyjo, kad komiksai yra komunikacijos ir ekspresijos medija, kuri kaip niekas kitas vartoja uždarymą. Medija, kurioje publika yra savanoriška ir sąmoninga bendradarbiautoja, o uždarymas yra pokyčio, laiko ir judesio agentas. Be skaitytojo bendradarbiavimo naratyvo formavimo procese, komiksas būtų serija individualių piešinių, kuris galbūt ir būtų gražus, tačiau nieko nereikštų, ir tuo labiau negalėtų papasakoti sudėtingos istorijos. Nejudantis Ernio paveikslėlis padėtas šalia Ernio paveikslėlio ta pačia poza, tik dabar su nagais, kyšančiais iš jo pirštų, nerodo jokio vykstančio veiksmo, nebent skaitytojas įsivaizduoja nagus, išlendančius tarp panelių grovelio.

Nors Maklaudas vadina skaitytojus „sąmoningais kolaboratoriais“ uždarymo procese, tiesą sakant, gerai sukonstruotame komikse procesas turėtų tapti pasąmoninis. Idealiai, skaitytojai nežino, kad dalyvauja naratyve, nes menas ir dialogas operuoja taip sklandžiai, kad skaitytojų uždarymo aktas yra visiškai natūralus. Jeigu esamas komiksas yra apgalvotai postmodernus, visgi, jis gali atkreipti dėmesį į šį natūralų procesą.

Vienas paprastas pavyzdys, kaip rašytojas pripažįsta skaitytojų veiksmo tarp panelių užbaigimą, randamas komikse Deadpool #2. Viename panelyje, Deadpoolas sėdi prie virtuvės stalo maudymosi chalate ir tuoj ims valgyti dribsnius, nežinodamas, kad jo aklas kambariokas pakeitė cukrų druska. Kitas panelis rodo Deadpoolą, jau kostiume, įeinantį į savo draugo Žebenkšties [Weasel] kambarį, ir jame yra teksto dėžutė, kurioje Deadpoolas pirmo asmens naracija teigia: „Po penkių dantų išsiplovimo kartų ir vienos scenos pakeitimo...“ Standartiškesnis užrašas būtų: „Žebenkšties kambaryje...“ Ir leistų skaitytojui suvokti, kad praėjo laikas pagal tai, jog Deadpoolas pasikeitė rūbais.

Kai Džo Kelis, leidinio rašytojas, pridėjo liniją „po vienos scenos pakeitimo“, jis patraukė dėmesį į rašytojo tradicinę uždarymo rolę, esančią tarp panelių, taip sukurdamas veikėją, kuris turėjo nepastebėti scenos pakeitimo. Klasikinėje naratyvo formoje, charakteriai toliau normaliai gyvena savo gyvenimus net tais laikais, kai skaitytojas to nemato. Deadpoolas galėjo išsivalyti dantis, užsidėti kostiumą ir įeiti į Žebenkšties kambarį net nežinodamas, kad scena pasikeitė, o skaitytojas būtų įsivaizdavęs šiuos veiksmus grioveliuose tarp panelių. Bet postmoderniame komikse, kuris priešinasi tradiciniam naratyvo stiliui, pabrėždamas istorijos fikciją ir medijos konvencijas, personažas pastebi scenos pokytį, vietoj to, kad įžengtų į ją. Deadpoolas pripažįsta savo esatį naratyve, kuris pateikiamas publikai. Skaitytojai, savo ruožtu, pripažįsta istoriją kaip paruoštą jų vartojimui, ir turėtų analizuoti istoriją ne tik kaip jos naratyvo, bet taip pat kaip gaminį produkuotą jų naudai. Toliau, skaitytojai sąmoningai suvokia faktą, kad jie pasąmoningai užbaigė naratyvo veiksmą tarp panelių.

Kai Žlunga Pirmo Asmens Naratyvo Teksto Langeliai

Maklaudas, paaiškindamas skaitytojo rolę komiskuose, rašė: „Kiekvienas veiksmas atliktas popieriuje komiksų (daugiskaita?) artisto yra palydimas tylaus bendrininko. Lygiateisiško partnerio nusikaltime, žinomo kaip skaitytojas.“ Skaitytojo rolė, suprantant komiksą, siekia toliau anapus tarp panelių esančio veiksmo užbaigimo. Iš skaitytojų taip pat tikimąsi, kad jie suprastų komiksų medijos konvencijas. Negebėjimas suprasti komiksų žodyno gali baigtis nesuvokiamu naratyvu, todėl Deadpoolo rašytojai vėl naudoja postmodernistines technikas, kad paryškintų šią kompleksišką interakciją tarp skaitytojo ir teksto. Paaiškinti komiksų žodyną tekstine forma, gali būti kontra-produktyvu, todėl pažiūrėkime, kokias kitas opcijas turime.

Kadangi dabar suprantame kelias komiksų konvencijas, galime geriau įvertinti, kaip Deadpoolo rašytojai dažnai su jomis žaidžia. Pirmas Deadpoolo leidinys, parašytas Džo Kelio, prasideda aiškinamuoju dialogu teksto dežutėse, kurias skaitytojai, susipažinę su komiksų konvencijomis, laiko Deadpoolo mintimis. Dėžutėse parašyta: „Bolivijos džiunglės. Garuojanti lapija. Drėgnesnės negu sekmadienio bažnyčios klauptas. Ir tylu... taip mirtinai tylu.“ Tą akimirką kareivis, vartodamas žodžių balioną, sako: „Sere? Man atrodo, kad aš jį girdžiu. Man– man atrodo, kad jis kalba–?“ Kitoje dėžutėje parašyta: „Kurgi ne. Tai vadinama naracija, tu neišmanantis lepši.“ Pokštas čia priklauso nuo skaitytojo teksto dėžučių kaip Deadpoolo vidinio naratyvo skaitymo ir suvokimo, kad jis kalbėjo balsu. Teksto langeliai yra paprasčiausiai žodžiai ant lapo. Nėra jokios priežasties, kodėl teksto dėžutės turėtų būti skaitomos kaip tylus vidinis monologas, bet taip jos tradiciškai vaizduojamos. Manipuliuodamas komiksų sukurtomis konvencijomis, Kelis sureikšmina konvencijų pačią egzistenciją.

Fabianas Nicieza taip pat manipuliavo bendra teksto dėžučių role komikse Kabelis ir Deadpoolas. Kabelis ir Deadpoolas #30 prasideda Deadpoolo kova su sąmoningai lėkšta superherojų komanda Didieji Ežerų Keršytojai. Deadpoolas sukuria ekspoziciją per teksto dėžutes, nepaisant to, Didieji Ežerų Keršytojai be perstojo reaguoja į Deadpoolo naraciją. Tai veda prie šio pokalbio tarp Deadpoolo ir Didžiosios Bertos [Big Bertha], kur Deadpoolo dialogas prezentuojamas teksto dėžutėse, o Didžiosios Bertos tradiciniuose žodžių balionuose:

Deadpoolas: Kas čia vyksta?
Didžioji Berta: Tu viską sakai balsu!
Deadpoolas: Tikrai?
Didžioji Berta: Taip!
Deadpoolas: O. Keista. Galėjau prisiekti, kad buvau pirmo asmens naracijos formoje.

Vėliau tam pačiame numeryje, Deadpoolas apmąsto savo problemas teksto dėžutėse. Paskutinėje teksto dėžutėje Deadpoolas pasveikina save, sakydamas, kad „Pirmo asmens naratyvas vėl veikia.“ Tuo metu pro šalį praeina moteriškė ir pastebi: „Kalbiesi su savim, vaikine.“

Šie visi pavyzdžiai neleidžia skaitytojui pasinerti į istoriją. Ne tiktai tai, jie formuoja skaitytojo rolės budrumą, kuriant šio naratyvo pasaulį. Skaitytojas prisideda prie Deadpoolo pasaulio sukūrimo, ir jeigu skaitytojas pirmiausia perskaito teksto dėžutes kaip „garsinę“ naraciją, pokštas nepavyksta. Grįžtant prie Platono Olos Alegorijos, Deadpoolas žino, kad jis yra šešėlių pasaulyje ir kad šios dėžutės yra vienas iš šios realybės aspektų, bet, dėl šių postmodernistinių potėpių, skaitytojai suvokia savo vaidmenį, kuriant tą šešėlių realybę.

Rašytojai, Artistai ir Redaktoriai, O Ne!

Komiksų kūrimas yra kolaboratyvus daugybe lygių. Rašytojai, artistai, redaktoriai, tušuotojai ir koloristai visi įsitraukia į komikso produkciją. Kas be ko, iš jūsų, skaitytojo, reikalaujama bendradarbiauti su baigtu produktu tam, kad sukurtumėte istoriją. Postmodernūs tekstai priešinasi impulsui darbams stovėti ant savo pačių kojų. Turėtumėte žinoti, kad darbas buvo produkuotas konsumpcijai, o komiksų atžvilgiu, daug žmonių prisidėjo prie jo kūrybos.

Christoferiui Prystui apsiėmus rašyti Deadpoolą, jis panaudojo auto–prievartinį būdą, informuodamas skaitytojus apie titulinį rašytojo pasikeitimą. Pirmasis Prysto titulinis darbas, kuris sekė iš karto po Džo Kelio, prasideda sekvencija, kurioje Deadpoolas pasveikinamas į treilerių parką. Jis su savimi nešasi maišą, kuris keliuose paneliuose yra pažymėtas: „Visos geros turėtos Kelio idėjos“ ir „Viskas, dėl ko ši knyga buvo sėkminga“, kurį Deadpoolas tuomet įmeta į upę. Deadpoolas vėliau susitinka su treilerio parko gyventojais, kurie visi yra veikėjai, apie kuriuos Prystas rašė komiksus, bet jie buvo atšaukti, kol Prystas juos rašė. Deadpoolas supranta, kad visi šie komiksų personažai buvo atšaukti ir jis bando pasprukti, rėkdamas: „Aš ne toks, kaip tie nevykėliai! Tai nenutiks man!“ Bet jam atsakoma: „Tai tau jau nutiko. Kodėl, manai, jie pakvietė jį? Įvardink bent vieną sėkmingą jo projektą. Žmogus turi tik vieną tikslą gyvenime, ir dabar jis paskirtas tau.“ Dėka šio supratimo, Deadpoolas įšoka į upę, ieškodamas maišo su Kelio geromis idėjomis. Prystui baigiant rašytojo periodinį darbą, Deadpoolas nebuvo atšauktas, bet perleistas kitam rašytojui. Prysto paskutiniame leidinyje, Deadpoolas triumfuodamas grįžta į treilerų parką, bet šį kartą jis nešasi maišą su kūnu jame. Jis atskleidžia ten gyvenantiems veikėjams, kad lavonas priklauso Christoferiui Prystui, kad rašytojo nužudymo dėka, jis pasiekė, jog serija tęstųsi.

Dar vienas būdas, kaip Prystas primena skaitytojams apie rašytojo būvį ir tuo pačiu vartoja ontologinę filosofiją, yra dažna Deadpoolo referencija į faktą, kad: „Egzistuoja žmogus... sėdintis prie spausdinimo mašinėlės... visa tai yra jo vaizduotė.“ Nors kiti komikso veikėjai mano, kad Deadpoolo pasisakymai yra bepročio kliedesiai, skaitytojas žino, jog Deadpoolas yra teisus. Tiesą sakant, šie Deadpoolo teiginiai gali būti palyginami su senoviniu ontologinės minties eksperimentu, sukurtu Platono. Deadpoolas paliko šešėlių pasaulį, kuriame vis dar gyvena kiti personažai, ir išvydo tikrąją realybę – jis yra tiktai fikcinis veikėjas. Deadpoolas kalba tiek daug nesąmonių, visgi, kad jo tiesos teiginiai kitų veikėjų yra atmetami. Šios akimirkos, kai Deadpoolas teisingai identifikuoja savo realybę, pabrėžia jums, skaitytojui, kad jūs ir rašytojas egzistuojate tikroje realybėje, ir jūs abu kolaborantiškai statote Deadpoolo netikrą realybę.

Fabianas Nicieza taip pat pasišaipo iš savęs komikse Kabelis ir Deadpoolas. Serijos 8 numeryje, Deadpoolas duoda interviu reporterei:

Irenė Meriveder [Irene Merryweather]: Kas jums moka, kad sustabdytumėte Kabelį?
Deadpoolas: Tai būtų skundimas. Aš dėlioju puzlės nuotrūpas – dingusias kažkokios ateities technologijos įrenginio, kuris kažkada buvo Kabelio laive, dalis.
Deadpoolas: Matomai, tai bus fabulos įrankis, kuris sustabdys jį, kai jo galia išaugs tiek, jog nebetilps į mėnesinio komikso kontekstą.
Irenė Meriveder: Ką?
Deadpoolas: Nesvarbu. Fabianas nenori, kad laužyčiau ketvirtą sieną šiame komikse.
Irenė Meriveder: Kas tas Fabianas?
Deadpoolas: Samdomas rašeiva, kuris yra mano sukūrimo bendraautorius. Asmeniškai, man labiau patinka Kelis ir Simone, bet, atrodo, jie dabar išskirtinai priklauso DC.
Irenė Meriveder: Atsiprašau?
Deadpoolas: Geriau dabar užsičiaupsiu, nes galiu atsidurti suknelėje ar panašiai.

Komiksų natūros bendradarbiavimas rodo, kad postmodernus komiksas turėtų atkreipti dėmesį į daugiau negu tik rašytoją. Kuriant komikso pasaulį, artistas artimai dirba su rašytoju, kad produkuotų istoriją. Ontologiškai, atpažinimas kolaborantų, kurie kuria naratyvą, pabrėžia daugybę balsų, reikalingų sukurti naratyvo realybę. Pats tiesmukiškiausias pavyzdys, kuriame referencijuojamas artistas, yra komiksas Deadpool #36. Deadpoolas didžiąją leidinio dalį yra ne kostiume, bet skaitytojui atvertus 25 puslapį, Deadpoolas parodomas su kostiumu ir per visą puslapį. Žodžių balione: „O, sveiki, vaikai – čia Deadpoolas. Nenoriu taip pertraukti istorijos, bet mūsų puikusis artistas turėjo nenumaldomą norą nupiešti mane šiame „pinapo“ [pin-up] kadre, nors jis niekaip netelpa scenarijaus rėmuose.“ Šio dialogo fakto pasirodymas kelia klausimą, ar šis puslapis buvo pirminė scenarijaus dalis. Ar dialogas buvo reakcija į nepaklusnų artistą, o gal tai buvo apgalvotas pokštas, įtrauktas į originalųjį scenarijų. Būtent tokio tipo klausimus postmodernus tekstas siekia kelti.

Nicieza taip pat atkreipė dėmesį į redaktorių rolę komikse Kabelis ir Deadpoolas #36. Pirmas Kabelio ir Deadpoolo puslapis dažniausiai būdavo priminimas skaitytojams, kas įvyko anksčiau. Kaip toks, puslapis nebuvo istorijos tęstinumo dalis, todėl Deadpoolo priminimo puslapis beveik visada agresyviai laužė ketvirtąją sieną. Šiame priminimo puslapyje, Deadpoolas pasirodo Marvel leidybos ofisuose, ieškodamas tam tikro veikėjo, Taskmasterio. Marvel, tuo metu, išgyveno masyvų savo daugelio veikėjų perėjimą. Todėl Deadpoolas ginklu grasino Marvel redaktoriams, kurie seka, kokie rašytojai paskirti kokiems veikėjams, kad išsiaiškintų Taskmasterio buvimo vietą. Nors šis puslapis netinka leidinio tęstinumui, jis vis tiek supažindina skaitytoją su redaktoriais, kurie dirbo prie knygos. Tai taip pat kelia didelių perėjimų, naratyvo kohesyvumo Marvel visatoje, bei didelės skalės tęstinumo, problemas, kurios visos paveikia Marvel komiksų kūrybą.

Tai Paskutinė Antraštė, Kurią Jums Teks Skaityti

Postmodernizmas siekia nutolinti skaitytoją nuo teksto ir kviečia juos apsvarstyti procesą, būdingą naratyvo konstrukcijai. Deadpoolas yra vienas postmodernaus komikso pavyzdys, kuris priverčia skaitytoją tapti sąmoningu dėl jo ar jos rolės interpretuojant istoriją, komiksų medijos konvencijas, ir daugelį kitų kūrėjo bei redaktorių rolę, produkuojant vieną numerį. Nors anksčiau egzistavo kitų postmodernių komiksų, pavyzdžiui, Granto Morrisono Žmogus Gyvulys [Animal Man] arba Džono Byrno [John Byrne] Hulkė [She–Hulk], šie darbai labiau susiję su kūrėju, o ne veikėju. Kai kiti rašytojai dirba prie Žmogaus Gyvulio, postmoderno elementai yra atmetami. Deadpoolas unikalus tuo, kad postmoderno elementai tapo jo asmenybės dalimi, ir dabar yra adaptuojami visų rašytojų, kurie apsiima personažo. Produkuojant tokio postmodernaus komikso charakterio, kaip Deadpoolas, nuotykius, komiksų kūrėjai gali įkvėpti skaitytojus mąstyti ne tik apie istorijos mediją, bet taip pat apie pačią istoriją.

Visgi, skatinimas mąstyti giliau nesibaigia Deadpoolo medijos nuotykiais. Kyla ontologiniai klausimai, kadangi Deadpoolas yra labiau apsišvietęs apie savo tikrą prigimtį, negu veikėjai, su kuriais jis bendrauja. Marvel visatoje, Deadpoolas laikomas pamišėliu, nes jis suvokia tiesą apie savo fikcinę „realybę“. Kompleksinės problemos gali būti apsvarstomos skaitytojo, kai realybės sluoksniai yra manipuliuojami. Kūrėjai, gaminys ir skaitytojas bendradarbiauja tam, kad galėtų iškalti realybę, kurią visi žinome esant fikcine. Deadpoolas, veikiantis medijoje, dažnai nurašomoje kaip vaiškiškoje, kelia tuos pačius ontologinius klausimus, kuriuos Platonas kėlė savo Olos Alegorijoje.

Ar jūs pasirengę šios esės pabaigai? Aš pasirengęs.