snigo, prisnigo,
voveruška su medumi išdygo...
kaip sutiksi naujuosius,
taip viskas bus...
noriu būti varnelė,
noriu skristi kažkur...

ak nurimau,
snigo prisnigo...
atėjo Kalėdos,
ir ašara krito...

snigo prisnigo...

sniego pliūpsnis - pūga būna, - kada vaikšto nykštukai... vėjas stiprėja.

palieku mintis sniege...
gyvenu buvime niūriame...
o, Drauge, namo eime,
gal prisiminsiu tave...

noriu palikti mintis,
taip sunkiai bebrisdama...
noriu likti savimi...
bijau būti mama...

ak noriu palikti mintis,
noriu pajusti pusnis...
pusnyse lieka gėla,
kartais verkiu eidama...

jau pradingau aš pūgoje...
einu ir mintyse niūniuoju...
brendu į šviesų rytojų...
mintyse draugą sapnuoju...

tos pusnys - tiesiog
gyvas velnias...
niekada nenešiosiu daugiau
aš tokių plačių kelnių...

brendu, pėdos štai voverėlės...
pasiutęs sniegas...
paliksiu bėdas pasiutusiam sniegui...
vilko pėdos... Kalėdos žėrėtų...

viena po kitos,
snaigės plasnos...
žiūriu pro langą,
vienišuose namuose...

ak, kai Angelai uždainuos,
vaikų rankutės plos...
tada namuose, džiugu
bus pilnuose dainos...

vienutė Snieguolė,
nutūps vaikui
ant delno... ir užsimiršusi...
pakeis spalvą. . .

///
ak išeinu toliuose...
snaigės moko kad tik
eičiau namolio...

//
ak vienišiausia...
baltoji žiema mylima...
toli nuo manęs darna.

apsnigtas kelias... ir vienas įmintas klevo lapas... ak, žėruoju ašaromis pūgoje...

negi taip gali
būti baisu?
kad lieku be namų?
be giminių visų?

ak, kokios Kalėdos?
kurgi sniegas?
einu svetima gatve,
ašaros rieda. . .

tyliu,  ar klausiu kelio...
o jie tik sako
"man sakyt tau to negalima"
lieku bedalė...

ak tik tyliu...
aplink tik sniegas...
viena esu,
vienišiausios Kalėdos...

tyloje žaidžia vaikai su sniegu...
jie buria laimingas Kalėdas, tikiu...
tyloje nuo veido ašaros rieda...
šaltos sniegingos šitos Kalėdos...

maži vaikiukai,
laimingas šis sniegas...
perlamutrinės Kalėdos...