noriu jaukaus miego
pavieniai šuorai sniego
noriu įdubos miške
mintys uždaram rate

nuvilnyja bangele
ak tos sniego vilnys
tu užklok mane sniegu
sniego patale mano mintys

ak merkiasi mano akelės
ir snūsta mano dūšelė
pavasariu grįšiu dabintis
gal šviesios bus mintys

kažkokia nežinomybė...
pūga, šaižus snygis...
kaip noriu sulaukti Kalėdų...
šiandien kelyje

pirmas

sniegas...


kaip pavargau,
kaip noriu miego...
netgi ir ašaros,
nuo manęs "pabėgo"...

ak o kurgi bėga tiesos?
kurgi pasitraukė šviesa?
ėjau ilgai pūgoje. . .
dabar įlindau esu aklina...

vis einu, ir sninga manimi,...
jau skubu, pūga - naktyje...
o kodėl nebėra tiesos mano kelyje...
aš iš baimės drebu savyje/.../

aš sakau, gi tau, drauge -
neparodyk Dangiškų akių...
tau eiles aš skiriu - - -
tau pūgoje verkiu, neparodyk

AKIŲ...

ak kaip tyliai sninga
tokia jaučiuosi niekam nereikalinga
sniegas ramu bet didinga
naiviai ir vaikiškai sninga

nuskriaudė mane labai šiandieną
tas sniegas aplink
o man taip viena
vilkišku ilgesiu vieniša

ak nutylu nes tau nerūpi
pajusi ir tu tai
kada išsnigsi po truputį
ar gavai vakar mano žinutę?

stačiau pilį iš sniego...
o paskui atėjo Kalėdos...
veideliu šiltas lietus rieda...
aš ir šis berniukas bėgsime...

darbuose atrieda Kalėdos...
palaistyk eglutę,
suraski jai vietą...
noriu plaukus velėti...

visos Kalėdos,
jos pratylėtos...
surasiu mandarinui,
skrandyje vietos...

maža sniego princesė...
snieguolių puokštelę nešėsi...
laukiam pavasario abi,
o tu, Berniuk, ko tu verki...

apsnigo liepos ir berželiai...
nebesimato viešo kelio...
tik pėdomis manom eini...
ir mes draugaujam tylomis...

išėjau į tyrą pūgą...
besmegenio tik pabūgau...
tu esi tokia tyli -
kaip nykštukai dirbdami.

žiema tyli
tyliai leidžiasi snaigės
pabėgti negali
nors metai jau baigėsi

pro langą žvelgiu
tavimi tyliu
širdis plaka snaigėmis
ištart negaliu

vienišiausia žiema
ir balčiausia tyla
noriu aš tik žinoti
kad esu tau viena

kaip rasti rožinio tyro sniego?