“Apsistosim, kai raudonu žiedu visas kraštas skaisčiai sužydės”.

http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/komentarai/rimvydas -valatka-butkeviciu-i-lapyna-konstitucija-i-siukslyna-500-46 5379#ixzz3IdzNfBps

S. Skvernelio tikslas - kad ministerija taptų geidžiamiausia.

http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/aktualijos/s-skvernelio- tikslas-kad-ministerija-taptu-geidziamiausia.htm

Sokratas: pamatinis dalykas, kai ateini į susitikimą su pasauliu ir kitu žmogumi, yra ironija.

http://media.lrs.lt/video/video3/video/2014/10/C2207BDC-528D -4544-BC8C-004DF6E2691E/MEDIUM/8254d6f9-958d-442e-93c7-ceea7 c591ee7.mp4

http://media.lrs.lt/video/video3/video/2014/10/C2207BDC-528D -4544-BC8C-004DF6E2691E/MEDIUM/8254d6f9-958d-442e-93c7-ceea7 c591ee7.mp4

Jei saulėta nebūtų akis,
Ar ji saulę regėti galėtų?
Jei Dievybės tavy neslypėtų dalis,
Ar Dievybė tave pakerėtų?

(Goethe)

Нищий сердцем… вот она, подлинная, самая страшная нищета. Страшная потому, что самая упорная: с помощью воли можно развить дух, разбогатеть, холить свое тело.
Но воля бессильна против нищеты чувств (Эрве Базен).

Kun. Kęstutis Dvareckas. Tiesiakalbiškumą įgalina pasitikėjmas Dievu
2014-10-19

Šios dienos Evangelija pasakoja apie žmones, kurie ateina pas Jėzų su klausimu. Ir mes dažnai artinamės prie Dievo su klausimu, kodėl arba už ką? Bet ar tikrai norime žinoti atsakymą? Ar mano klausimas nėra tik būdas priremti Dievą prie sienos? Pramušti savąją valią?

Šventieji vienbalsiai liudija, kad mūsų laimė slypi ne mūsų užmačių, o Jo valios išsipildyme.

Tiesa, kurią šiandien išgirdo klausiantieji, jiems tikrai nepatiko: „veidmaniai“, sakė jiems Jėzus.

Tiesa, kuri demaskuoja, diagnozuoja situaciją, kur trūksta žmogiškumo, kur reikia Dievo pagalbos, yra sūri, sunku ją išgirsti, tačiau ji suteikia laisvę: šauktis Dievo, priimti Jį kaip gyvenimą teikiantį Žodį.
Fariziejai sako, kad žino, kas yra Jėzus. Tačiau žinojimas nelabai keičia. Nepakanka tik žinoti – esame kviečiami tuo žinojimu remtis savo kasdienybėje, sekti Jėzų, o ne vien kaupti informaciją.

Homilijos autorius yra Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ priklausomų asmenų reintegracinės bendruomenės „Aš esu“ vadovas, kunigas Kęstutis Dvareckas.

(http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-10-19-kun-kestuti s-dvareckas-tiesiakalbiskuma-igalina-pasitikejmas-dievu/1232 04)

6. Jums, kaip tremtinei, gyvenusiai kardinaliai skirtingose kultūrose,  kur gyventi geriau - šių dienų Lietuvoje, sovietinėje santvarkoje, ar tremtyje?

Psichologiniu požiūriu ir tremtyje, ir grįžus į Lietuvą sovietinės santvarkos sąlygomis  gyventi buvo blogiau, nes turėjome liaudies priešų statusą, nors nesijautėme niekuo kalti.

Tačiau kiekvienoje epochoje, nežiūrint, kokia yra santvarka, funkcionuoja „posantvarkos“ sluoksnis, kuris melo ir kriminalinių technologijų priemonėmis, prisidengdamas reikiama socialine kauke, naikina tuos, iš kurių gali turėti materialinės naudos, ir tuos, šalia kurių ryškiai jaučia savo  moralinį nevisavertiškumą. Valstybė gali ir privalo valdyti šiuos procesus, problema – kiek ji tai daro.
Todėl kiekvieno žmogaus gyvenimo konkrečioje santvarkoje kokybė priklauso nuo to, kiek jis yra apsaugotos nuo šių baisių žmogiškojo pavidalo naikinimo technologijų.

O kultūros staiga nesikeičia su politinės santvarkos kaita. Nauja kultūra – tai ne naujo modelio automobilis.
Tai – naujas žmogus ir nauji santykiai. Tai – dešimtmečių procesas ir pradžioje labai dramatiškas.

Valstybės, ir tėvynės, vertybinis kriterijus – jos moralinių vertybių ir jų gynimo teisinės sistemos  principų sutapimas, kuris užtikrina žmogaus saugumą savo tėvynėje. Baimė – nusikalstamo pasaulio žmogaus valdymo ir sunaikinimo priemonė. Sovietų santvarka buvo grindžiama baimės kūrimo technologijomis, todėl anksčiau ar  vėliau ji turėjo žlugti.

Blogis gali laimėti, tačiau blogis negali nugalėti.

Materialiniu požiūriu tremtyje, po trijų metų vargingo gyvenimo, gyvenome pagal anuometinius kaimo gyventojų standartus  gerai, nes lietuviai buvo darbštūs, pareigas vykdė atsakingai, kruopščiai ir kompetentingai. Be to, Rusijos žemės derlingos, todėl visada ūkis buvo kupinas daržovių ir kitų maisto produktų, tiek kiek leido valdžios nuostatai, nes buvo ribojama ir galimos dirbti žemės apimtis ir leidžiamų laikyti gyvulių kiekis.

Sovietinė okupacija, tremtis ir gyvenimas pažangios demokratijos sąlygomis nelygintini dalykai. Dabar esi laisvas realizuoti save kaip autentišką asmenybę visose socialinės ir dvasinės būties erdvėse, anuomet – tiek, kiek tai nekėlė grėsmės tavo saugumui ir kiek leido okupacinė valdžia. Gebėjimas anuomet įžvelgti ir pozityviuosius momentus buvo reikalingas todėl, kad nepalūžtum psichologiškai, nes tai galėjo inkriminuoti ir fizinį sunaikinimą.

Deja, šis gebėjimas reikalingas ir šiandieną.

Nėra Meilės – nėra Sielos. Nėra Sielos – nėra Žmogaus. Nėra Žmogaus – nėra vertybių.
Nėra vertybių – nėra valstybės. Nėra tautinių vertybių – nėra tautos.

Žmogaus gyvenimui ir išgyvenimui būtinas tikėjimas vertybių šventumu – Vaikas, Šeima, Dievas, Tėvynė. Kai prarandamas tikėjimas, prarandama gyvenimo prasmė.
Tada prasideda kaukių balius. Tada vieniems - viskas galima.
Kitiems belieka guostis: „O ką padarysi?“. Ir trapi viltis – o gal...

Visi keliai veda į save. Ir blogi.

6. Kaip jus paleido ir kaip grįžote į Lietuvą? Kaip jus pasitiko tėvynėje? Lietuvoje esantis turtas vis dar priklausė jums?

Mus reabilitavo po Stalino mirties 1956m. Tačiau paleidimo pažymoje buvo parašyta „be teisės grįžti į buvusią gyvenamąją vietą“. Ar tai reiškė kaimą iš kurio ištrėmė, ar Lietuvą, niekas nepaaiškino. Buvo nuogąstavimų dėl lietuvių reakcijos į tremtinius, kaip liaudies priešus, dėl kurių kentėjo ir mūsų giminės (apie tai jie rašė savo laiškuose), todėl į Lietuvą grįžome tik 1961m. Lietuvių požiūris į mus nebuvo palankus – sunku buvo prisiregistruoti, gauti darbą: žmonės bijojo, kiti nemėgo. Dabar suprantu, kas ir kodėl nemėgo: tie, kurie vežė – liko čia. Su išvežtųjų turtu ir išvežtųjų namuose. Mama buvo nuvažiavusi į Budraičių kaimą, iš kurio išvežė. Jai pasakė, kas tėvus įskundė. Kaimo bibliotekoje pamatė savo spintą – raudonmedžio, raižytą, brangintą... Ji neverkė, nešaukė. Tylėjo...

Niekada neturėsiu tiek stiprybės, kiek ji. Ir nenoriu turėti. Tegul išsipildo tai, kas parašyta Biblijoje. Nes tai – Dievo Valia.

Mokykloje mane vaikai vėl pravardžiavo dėl to, kad lietuviškai kalbėjau su akcentu. Gelbėjo išmoktas gebėjimas muštis, ir taip apsigindavau nuo smurtautojų.

Lietuvoje likęs turtas nepriklauso mums ir šiandieną. Dėl įstatymų vingrybių, biurokratų nepatenkinamo gobšumo, neabejotinai ir dėl to, kad skundę ir trėmę lietuvius asmenys niekur nedingo ir gyvena šioje žemėje,  tėvui priklausančio ežero pakrantė yra užtverta ir pastatytas užrašas – privati valda.

Šiandieną aš vėl išgyvenu tėvų likimą: kultūrinis kontekstas kitas, esmė – skaudesnė nei ta, kurią išgyveno tėvai. Jie buvo liaudies priešai, į tą patį klausimą „už ką“ – man atsako tik kraupi ir spalvota tyla.