Tremtinio interviu

6. Jums, kaip tremtinei, gyvenusiai kardinaliai skirtingose kultūrose,  kur gyventi geriau - šių dienų Lietuvoje, sovietinėje santvarkoje, ar tremtyje?

Psichologiniu požiūriu ir tremtyje, ir grįžus į Lietuvą sovietinės santvarkos sąlygomis  gyventi buvo blogiau, nes turėjome liaudies priešų statusą, nors nesijautėme niekuo kalti.

Tačiau kiekvienoje epochoje, nežiūrint, kokia yra santvarka, funkcionuoja „posantvarkos“ sluoksnis, kuris melo ir kriminalinių technologijų priemonėmis, prisidengdamas reikiama socialine kauke, naikina tuos, iš kurių gali turėti materialinės naudos, ir tuos, šalia kurių ryškiai jaučia savo  moralinį nevisavertiškumą. Valstybė gali ir privalo valdyti šiuos procesus, problema – kiek ji tai daro.
Todėl kiekvieno žmogaus gyvenimo konkrečioje santvarkoje kokybė priklauso nuo to, kiek jis yra apsaugotos nuo šių baisių žmogiškojo pavidalo naikinimo technologijų.

O kultūros staiga nesikeičia su politinės santvarkos kaita. Nauja kultūra – tai ne naujo modelio automobilis.
Tai – naujas žmogus ir nauji santykiai. Tai – dešimtmečių procesas ir pradžioje labai dramatiškas.

Valstybės, ir tėvynės, vertybinis kriterijus – jos moralinių vertybių ir jų gynimo teisinės sistemos  principų sutapimas, kuris užtikrina žmogaus saugumą savo tėvynėje. Baimė – nusikalstamo pasaulio žmogaus valdymo ir sunaikinimo priemonė. Sovietų santvarka buvo grindžiama baimės kūrimo technologijomis, todėl anksčiau ar  vėliau ji turėjo žlugti.

Blogis gali laimėti, tačiau blogis negali nugalėti.

Materialiniu požiūriu tremtyje, po trijų metų vargingo gyvenimo, gyvenome pagal anuometinius kaimo gyventojų standartus  gerai, nes lietuviai buvo darbštūs, pareigas vykdė atsakingai, kruopščiai ir kompetentingai. Be to, Rusijos žemės derlingos, todėl visada ūkis buvo kupinas daržovių ir kitų maisto produktų, tiek kiek leido valdžios nuostatai, nes buvo ribojama ir galimos dirbti žemės apimtis ir leidžiamų laikyti gyvulių kiekis.

Sovietinė okupacija, tremtis ir gyvenimas pažangios demokratijos sąlygomis nelygintini dalykai. Dabar esi laisvas realizuoti save kaip autentišką asmenybę visose socialinės ir dvasinės būties erdvėse, anuomet – tiek, kiek tai nekėlė grėsmės tavo saugumui ir kiek leido okupacinė valdžia. Gebėjimas anuomet įžvelgti ir pozityviuosius momentus buvo reikalingas todėl, kad nepalūžtum psichologiškai, nes tai galėjo inkriminuoti ir fizinį sunaikinimą.

Deja, šis gebėjimas reikalingas ir šiandieną.

Nėra Meilės – nėra Sielos. Nėra Sielos – nėra Žmogaus. Nėra Žmogaus – nėra vertybių.
Nėra vertybių – nėra valstybės. Nėra tautinių vertybių – nėra tautos.

Žmogaus gyvenimui ir išgyvenimui būtinas tikėjimas vertybių šventumu – Vaikas, Šeima, Dievas, Tėvynė. Kai prarandamas tikėjimas, prarandama gyvenimo prasmė.
Tada prasideda kaukių balius. Tada vieniems - viskas galima.
Kitiems belieka guostis: „O ką padarysi?“. Ir trapi viltis – o gal...

Visi keliai veda į save. Ir blogi.