Lynoja... Nusikeikiu nerangiai mindžikuodamas purvinoje baloje. Pro šalį praplaukia nesprogusi petarda, primindama praėjusių švenčių siautulį, o gal greičiau visiškai ne(į)vykusią pasaulio pabaigą.
O gal pabaiga jau prasidėjo, topteli man. Kitaip, kurių galų, pačiame viduržiemyje stovėčiau baloje. Žinoma galėčiau ir nestovėti. Galėčiau traukti namo ir gerti šiltą arbatą per šiaudelį.
Ir vis dėlto, kokia nesąmonė gerti arbatą per šiaudelį, kam visa tai? Nors mano draugas tvirtina, kad jei arbata anam gyvenime buvo raudonu vynu- ją reikia gerti per šiaudelį. Gal ir vertingas patarimas. Vis vien kitaip ką nors išgert sunku, jau kelios dienos velnioniškai dreba rankos.
... Ir iš kur to vandens tiek aplink. Pernai planavau pirkt mašiną, dar prieš pasaulio pabaigą. Gerai, kad atidėjau planus. O gal ir nelabai. Planus atidėjau, o pinigus-ne. Įdomu, ką galėčiau įsigyti už buvusių santaupų likučius... Valtį! Pripučiamą, su varikliu! Ne, varikliui greičiausiai neužteks... tada su irklu. Vieną irklą tikrai mano biudžetas patrauks.
Turėčiau valtį, nereikėtų čia stypsot baloje... Minutėlę, o kokį velnią aš čia veikiu? Ach taip, taip išėjau šunį pavedžiot ... Pala, aš juk neturiu jokio šuns! O pasaitėlį turiu. Timpteliu juodą virvagalį, kurį laikiau savo rankoj. Aname gale iš balos nosį iškišo senasis mano dulkių siurblys.
Visa laimė, kad jis su vandens filtru, pamaniau liūdnai ir patraukiau namo. Mamos dovanotose kailinėse šlepetėse žliugsėjo vanduo, o naujųjų metų lietaus lašai krito tiesiai į neišgertą šampano butelį, styrantį užpakalinėje kelnių kišenėje...