kartais, mūsų kvailumas labiausiai stebina mus pačius.

Naktis audringa, kaip matai,
Uolėti, statūs tie krantai;
O apačioj juokingi žmonės.
Jie pluša, ropščias,
Jų svajonės-
Nevertos nieko...
Tie- kurie aukštai,
Savas doras įvertinę šventai,
Atlaidžiai šypsosi, ranka numoja.
Kvailių troškimai jiems neimponuoja.
Jiems nesvarbu,
Ir net neįdomu.
Kas vyksta ten- žemai, po kojom.
Sapnai jų slogūs nekamuoja.
Nesiveržia per galvas jie į šviesą.
Jie per pasaulį neša- tiesą.
Kuri, teisesnė už tiesas,
už garbę, sąžines visas.
Už viską, kas atrodė buvo šventa...
Jiems nusispjaut...
O jums, žmogeliams lemta
Pakrist ir kelt, ir vėl suklupt.
Galiausiai, akmenį iš grindinio išlupt.
Ir tvot, ir tėkšt, ir griaut ir laužyt...
Po to, keliems sudegt ant laužo.
O likusiems- nusleisti galvas romiai,
Ir atsiduoti Jų malonei.
Klausyt pamokslo, sklindančio iš aukšto,
Kam nepatinka, galite padėti šaukštą...

jeigu mes gyvename kompiuterinėje simuliacijoje, vadinasi mes- simuliantai?

Sunku eiti į priekį, kai per dažnai atsigręži atgal.
Tarytum virsti sala gyvenimo upėje ir pro tave teka laikas, keliauja žmonės, slenka metų laikai.
O tu vis stovi vietoje ir negali pajudėti. Ir rodos niekas negali tavęs išjudinti. Niekas- išskyrus tave patį...

Anadien susapnavau gražuolę undinę, vis viliojo ir viliojo mane gilyn. Buvau jau beneręs, tik va pasirodo aš be maudymosi šortų. O ji ir sako: tai niekis nerk, niekas nematys. Na aš ir šokau, kaip mama pagimdė, o ten staiga pasirodo, jog tai visai ne upė, o miesto fontanas. Ir va stoviu aš visas nuogas, o aplink vanduo smagiai trykšta į orą, porelės pasimatymus skiria, vaikai taškosi, garbios ponios ant suolelių sėdi. Tik girdžiu kažkas švilpia, o ten milicininkas su tokia balta, sovietinių laikų uniforma dar. Ir moja jis man ranka, tipo ateik, ateik aš tau nieko nedarysiu. O aš taip galvą purtau: neee, neee gyvo nepaimsit ir tik niurkt į fontano gelmę. Gerai, kad pasirinkau šiek tiek gilesnę vietą, kur monetos ant dugno jau ne taip gerai matosi, o tai garantuotai būčiau galvą prasiskėlęs...

...ir išneriu aš vidury didžiulo ežero. Aplink nė gyvos dvasios, tik vanduo tyvuliuoja kiek akys užmato ir toks rūkas, tirštas, tirštas kaip nenugriebtas pienas. Tik staiga pasigirsta teškenimas ir iš rūko išnyra valtelė. O joje- toji undinė besėdinti. Šypsosi man, ranka moja. Sako lipk greičiau, ko ten mirksti, gi peršalsi. Aš spėriai priplaukiu prie valtelės, čiumpu už borto ir jau risiuos į vidų, kai staiga: ogi aš visiškai netinkamai apsirėdęs, damos kompanijai. O undinė, lyg atspėjusi mano mintis, sako lipk, lipk nesidrovėk, aš taip pat drabužius ant kranto palikau .

Velnias, kokius drabužius, -pagalvojau. Juk undinės drabužių neturi. Bet ežero vanduo šaltas, jaučiu, kad ilgai jame neištupėsiu ir visu svoriu užgulu valtelės bortą. Šiaip ne taip įsiritęs vidun, pakeliu galvą ir matai kaip undinė žiūri į mane ir plačiai, plačiai šypsosi. O ta šypsena tokia maloni ir viliojanti, kad ūmai užmirštu visą tą šaltį ir nepatogią situaciją. Tiesiog sėdžiu amą praradęs ir ryju akimis jos nuostabų veidą.

O vanduo tikrai šaltas,- juokasi ji greitai metus žvilgsnį man žemiau bambos. -Ką,- flegmatiškai leptelnu aš, kol šiaip ne taip susipratęs čiumpu irklą ir prsidengiu juo... Taip ir sėdžiu kaip koks stuobrys su irklu tarp kojų, o ji juokiasi, juokiasi... Tik dabar pastebiu, kad ji taip pat nieko nedėvi. Ilgi, tamsūs plaukai laisvai krenta jai nuo pečių apglėdami grakštų, baltą kaklą, valiūkiškai pridengdami krūtinę. Įsidrasinęs nuleidžiu žvilgsnį žemiau... ir vajėėė, ji turi kojas. Kojas, ne tai ne kojos, tai šedevras, tai Rubenso, Mikelandželo ar Da Vinčio vertas meno kūrinys. Taip grakščiai užmestos viena ant kitos, paslėpdamos svetimoms akims neskirtą vaizdą ir tuo pačiu atskleisdamos nepakartojamą savo grožį ir tą nuostabų klubų linkį...

...Pakerėtas to vaizdo aš nejučia pakilau ir... valteliai susvyravus, neišlaikęs pusiausvyros, vėl tėškiausi stačia galva į ežerą. Greičiau, greičiau,- raginau aš save nerdamas iš gelmės į paviršių, kur manęs laukė pats nuostabiausias sutvėrimas pasaulyje.....

Ateik čia ruoni!- išgirdau kažkieno grubų balsą ir pajutau kietą leteną čiumpant man už sprando... Na tu ir bajeristas, - griausmingai nusikvatojo milicininkas tempdamas mane už sprando iš fontano: ką, gerai pašventėt vakar?

Mano praskelta kakta tekėjo šviesiai rausva srovelė, tačiau man tai nerūpėjo. Man  tik norėjosi kuo greičiau pūkštelėti į kokį nors vandens telkinį, juk tenai manęs laukia ji, ta nuostabioji viliokė...

Na ką gi, gerbiami klausytojai, tai kas gi yra trūkumai ir tuo pačiu kas yra privalumai? Štai kur klausimas vertas gilesnio mūsų dėmesio, o ne tas nuvalkiotas "būti ar nebūti?". Kai ir taip aišku, kad nebūti yra neįmanoma, nes dar energijos tvermės dėsnis sakė, kad energija niekur nedingsta ir iš nieko neatsiranda. Vadinasi mes būname visada tik mokslas dar nenustatė kokiu pavidalu.

Taigi mes būname, o kaip mūsų trūkumai? Ar jie irgi visada būna? Netgi mums nukeliavus "tenai"? Ar "tenai" priima su trūkumais? O gal ten trūkumai pašalinami, išoperuojami? Jeigu taip, įdomu kur jie juos deda. Gal yra koks nors trūkumų sabdėlys? Įeini į tokį o ten: vienoje lentynoje "tinginystė", kitoje "kvailumas" ir tt. Kita vertus kam tai kaupti? O gal dėl to, kad vėl gražinti atgal į mūsų pasaulį? Gal dėl to, tie trūkumai niekada neišnyksta? Žmonija keičiasi, tobulėja, o visi trūkumai tiesiog velkasi paskui nors tu ką!

Kokią gi išvadą mes galime padaryti mieli klausytojai/skaitytojai? Ogi labai aiškią ir nenuginčijamą: žmonijos kokybė nepriklauso nuo žmonių! Aišku, tokia išvada mažų mažiausiai yra sukrečianti. Ji verčia iš pamatų visas teorijas, kad žmogus privalo tobulėti, ugdyti savo asmenybę, siekti aukštesnių tikslų ir bla, bla, bla (persiprašau už žargoną).

Ir kam visa tai, leiskite paklausti? Vien tam, kad kažkas mūsų visus trūkumus, vėl "nuleistų" į mūsų pasaulį ir atstatytų tą privalumų ir trūkumų pusiausvyrą? Taip išeina, kad mes vargstam, kenčiam, nervuojamės visiškai be reikalo? Mūsų "tobulėjimas" yra tik iliuzija. Atsikratę vieno trūkumo, mes tuoj pat gaunam kitą, gal dar blogesnį. Juk ten jie tuose sandėliuose gali kąnors ir supainioti ir atsiūsti mums žymiai blogesnį trūkumą. Pavyzdžiui atsikratai tingėjimo, o gauni įkyrumą? Ir ką mes turime? Vietoj gana mielo niekam labai netrukdančio trūkumėlio, gaunam visus erzinančią problemą, kuri mūsų gyvenimo tikrai nepagerins, o greičiau pablogins ir sukiršins su mums svarbiomis personomis. Tai ar vertėjo atsisakyti tos tinginystės? Turbūt dažnas sutiks, kad ne.

Štai! Mes ir priėjome svarbiausią mūsų diskusijos išvadą: trūkumų atsisakymas, nebūtinai yra privalumas. Tai netgi gali tapti trūkumu! Paradoksalu, bet atrodo, kad kai kurie trūkumai iš tiesų yra dovana. O, kaip jūs puikiai žinote, dovanų atsisakyti nedera.

Taigi pabaigai belieka palinkėti, vertinkite savo trūkumus, nes nežinia ką likimas atneš jų atsikračius.

Kartais, silpnumo akimirkomą, pagalvoju: "o visgi būtų puiku parašyti kokį nors niekalą, kuris visiems patiktų..."
"Nedrįsk!": sudraudžiu pats save ir nerašau.  Sunki ta nerašytojo dalia.

vasara jau nubarstė

Rašyką eilinį kartą užplūdo keitimosi manija. Daug kas jaučia pareigą pareikšti, kad viskas turi keisti. Neatsiliksiu ir aš!
Tai va: viskas turi keistis ir greitai. Poetai turi susikeist vietomis su prozininkais. Esistai- su šiukšlių dėže. Fantastai su scenaristais gali nesikeist, nes: pirmieji su niekuo keistis nesutiktų, o su antraisiais nesutiktų keistis niekas. Viskas, kas yra žemiau šiukšlių dėžės galėtų susimaišyt tarpusavy atsitiktine tvarka.
Kas čia dar, ai dar siūlau pasikeist kai kuriais juzeriais su kitomis svetainėmis. Galėtume duot du netikusius už vieną gerą arba tris už pusantro.  Gal netgi būtų galima juos išnuomot.
Dar ko gero neprošal būtų kai kam pakeist plokštelę, pasikeist pampersus, rublius į litus, galvos skausmą į aspirinimą ir blogą energiją į gerą laiką.

Padėti negalima nepadėti.