Kartais jaučiuosi, kaip geras herojus, blogoje knygoje.

"...nežinau kuo dirbat Jūs, tačiau aš nemačiau savo boso užpakalio..."

px jūra, px saulė, px mėlynas dangus...

Gyvenimas užknisa, bet jam px, toks jo darbas.

Mes stebime gamtą, CŽV stebi mus, ateiviai stebi CŽV.... kas stebi ateivius? Dievas? Argi mūsų ir ateivių Dievas tas pats?

Reikia daryti taip, kaip reikia daryti. O kaip nereikia- daryti nereikia!

Kokiu rėžimu skalbti aurą?

Rinkimų komisijos būstinėje, prie popieriais nukrauto sėdėjo nenusakomo amžiaus moteriškė. Persona su padirbtais antakiais. Na žinote, kai moterys išnaikina natūralius antakius ir vietoj jų nusipiešia dvi arkas. Kada į tokią be pažiūrėsi- ji visada nustebus.
- Laba diena, jūs kokiu klausimu?
- Aš noriu kandidatuoti!- žvaliai pareiškiau.
- Hmm... tai, kad gerbiamasis dabar jokie rinkimai nevyksta,- nusistebėjo poniutė.
- Nieko tokio, aš palauksiu,- užtikrinau aš.
- Ko palauksit?
- Rinkimų miela ponia, rinkimų.- Atlaidžiai nusišypsojau.- Rinkimai jie kaip traukinys, visada ateina pagal grafiką, tik reikia kantriai laukti.
- Ane?,- nusivaipė tapybos ant odos propaguotoja.
- Užtikrinu jus ponia. Matot šiuo metu savo apartamentais pasirinkau geležinkelio stoties laukiamąją salę, todėl esu gerokai pasikaustęs traukinių srity.
- Na gerai, tokiu atveju prašome atsakyti į keletą klausimų,- iš stalčiaus ištraukdama anketą, abejingu balsu ištarė moteriškė.

- Jūs vedęs?
- Žinoma. Žinoma būčiau vedęs, jei kas nors .... ėėė, kuri nors (skubiai pasitaisiau) būtų sutikus.
- Vaikai?..
-  ..gyvenkime draugiškai,- išpoškinu nemirktelėjąs.
Arka virš dešinės pašnekovės akies pavirto į pasagą. „Įdomu, ko reikėtų, kad ji virstų apskritimu“: susimasčiau aš, tačiau spėliones nutraukė klausimas:
- Jūs- idiotas?- retorikos banga tvokstelėjo man į nosį.
- O tai padėtų?
- Padėtų. Padėtų gaut puikią vietą Vasaros penki, -atrėžė ponia.
- O Seimas, kaip Seimas?...- vilties kibirkštėlės mano akyse spindėjo taip, jog atrodė, kad galvoje vyksta suvirinimo darbai.
- O Seimas... Seime visos palatos užimtos,- nusikvatojo ji, sužavėta savo sąmojingumo.- Idiotais Seime jau nieko nenustebinsi. Tai ankščiau vos vienas- kitas vaidendavosi, o dabar- posėdžiauja ištisomis frakcijomis.
-Aš, aš bajoras, -išpučiu krūtinę. –Mano giminė labai sena ir garbinga.
- Mano giminėj irgi vieni pensininkai, - gūžtelėjo pečiais pašnekovė.- O Seime ir karaliaus būta. Išmetė, kaip musę iš barščių ir įpėdiniu kažkokį prasčioką išrinko.
- Tai jau eisit ar dar kuo nors galiu padėti?,- metusi žvilgsnį į mano niūrią fizionomiją, pašaipiai užklausė ji.
- Galit. Duokit 10 litų,- išdrožiau nubudęs iš sąstingio.
- Na čia dabar, už ką? Už gražias akis?- nusivaipė poniutė.
„Aha, už antakius blemba“,- nusikeikiau mintyse ir garsiai pareiškiau:
- Išeitinė pašalpa!
- Kokia dar išeitinė pašalpa, jūs net įėjąs nebuvot?!
- Būčiau įėjąs, prašyčiau 10 tūkstančių! O dabar, prašau dešimtinę, jei nenorit, kad aš čia kasdien kandidatuočiau...

... po kurio laiko, skverelyje mėgaudamasis alumi iš aukštos kokybės, deguonies nepraleidžiančio bambalio mąsčiau: „na va Lietuva prarado dar vieną dorą politiką ir kur mes taip nueisim?..“

Pro langą, pasišildyti prie drungno radiatoriaus, veržiasi niekaip negalinti sušilti saulė; skalūnų dujos protestuoja dėl to, kad varžoma jų laisvė ištrūkti iš skalūnų; šį penktadienį Jackpote gali būti 117 milijonų...

peržiemojome žiemą, peržiemosim ir pavasarį....