de j'ai miau

"Dar debesys, nepanašūs
į mūsų,
į mus panašūs"

Ah, because the world is round
it turns me on
Because the world is round

Ah, because the wind is high
it blows my mind
Because the wind is high

Ah, love is old, love is new
Love is all, love is you

Because the sky is blue
it makes me cry
Because the sky is blue

Ah, ah, ah, ah

I could sail forever to strange sounding names

Su dideliais baltais sparnais po kuriais stovejom mojavom pravaziuojantiem ir glostem veja per bangas ir malunu giraite per kalvas svytinciom akim ir su snaigem is grizulo ratais smuikais ir ziburiais laivu dviraciais be stabdziu ir kiskiais laukuose australijos kenguru pasakomis obuoliniais blynais merkianciu lietum su cinamono lazdeliu prieskoniu ir kaledinem giesmem ir tikejimu svetimuose delnuos is naujo atgimusiu ir zvaigzdemis pabirusiomis delnuose ir laiskais plaukianciais juromis ir vandeniu skalaujanciu vikingu laivu pedas dainuojanciom sirenom ir namu zidiniu einu ir nuoskaudom artimuju ir laukimu ir nuovargiu einu ir vaisiais is siltu delnu einu

nevalia triukšmauti, mažieji dainuoja

šiąnakt
nebekalbėsiu apie
vandens lelijas
o permainingas Dieve
koks sudvejintas
mūsų pasaulis:
sunkus
žemės dangaus
junginys
išpintas koralais
blyškiosiom žolėm
nesančių jūrų žiedais
miegančiom kregždėm
štai ir vėl kartojies
akmenyne paukšty
išsilieji lietum
kad gaivintum
ir kiekvienas tavim būtų išaukštintas
ir būtų palaimintas
antikos dulkėm ir tyla
šilko švelnumo
sunkus žemės dangaus junginys
išpintas koralais
blyškiosiom žolėm
nesančių jūrų žiedais
miegančiom kregždėm
štai ir vėl kartojies
akmenyne paukšty

spalvų pilni delnai,
kvapai sūkūriais aplink

primyniau rudenėlio apsiaustą!

Atradau pavasario vakarą ->

"..Beje tavo dainos mano ausies kamputy vis dar suka sau lizdus, kaip tie gandrai, kur anądien mačiau, kai leidos į lankas, vėjuotas, basomis kojomis kadais išbraidytas ir zuikio ašarėlių te ieškota. Tiek puokščių mamai dovanota, upeliu paleista. Šaltasis mūsų Lokės upelis. Tiek akmenėlių dugnan, dugnan. Niekada nemokėjau padaryti varlytės. Todėl džiaugdavausi mažomis valtelėmis iš žiedų pasroviui pradingstančiomis viename vamzdžio gale ir išnyrančiomis kitame. Taip pat pavasariais, kai tik, žiurek, jau sniegas nutirpo ir keliai į sodybą net garuoja žiemkenčių ašaromis, paukščių balsais, važiuojam ir begu prie upės, prie gėlių. Užklupus lietui į kalnelį slėptis po stogu, o te, žiū – varnėnai krauna lizdus, po stogu! Mažieji čiurlens po kelių savaičių! (su mama lipdavom ant stogų ir te mažyčiai snapeliai kyšodavo, alkani, ištroškę gyvenimo).
Nevalia triukšmauti, mažieji, dainuoja."

žiogai pievose žioplinėja
ir aš :)