Atradau pavasario vakarą ->

"..Beje tavo dainos mano ausies kamputy vis dar suka sau lizdus, kaip tie gandrai, kur anądien mačiau, kai leidos į lankas, vėjuotas, basomis kojomis kadais išbraidytas ir zuikio ašarėlių te ieškota. Tiek puokščių mamai dovanota, upeliu paleista. Šaltasis mūsų Lokės upelis. Tiek akmenėlių dugnan, dugnan. Niekada nemokėjau padaryti varlytės. Todėl džiaugdavausi mažomis valtelėmis iš žiedų pasroviui pradingstančiomis viename vamzdžio gale ir išnyrančiomis kitame. Taip pat pavasariais, kai tik, žiurek, jau sniegas nutirpo ir keliai į sodybą net garuoja žiemkenčių ašaromis, paukščių balsais, važiuojam ir begu prie upės, prie gėlių. Užklupus lietui į kalnelį slėptis po stogu, o te, žiū – varnėnai krauna lizdus, po stogu! Mažieji čiurlens po kelių savaičių! (su mama lipdavom ant stogų ir te mažyčiai snapeliai kyšodavo, alkani, ištroškę gyvenimo).
Nevalia triukšmauti, mažieji, dainuoja."