Šiandien manyje tvyro pavydas. Didelis, juodas. Žinau, kad elgiuosi negerai, žinau, kad beveik ir nėra kam pavydėt, nebent savo iliuzijų pasauliui. Neišsipildžiusių svajonių ir pernelyg šviesaus naivumo pasauliui…Tvanku. Kaip keista, aš visada galvojau, kad man reikia šilumos. Šiandien aš noriu šalčio. Daug ledinio, įsismelkiančio iki odos gilumos, geliančio ir nieko negerbiančio šalčio. Aš verkiu. Ach kodėl, kodėl negalėjo viskas tapti realybe? Gal reikia keistis man? Bet kad galėtum keisti, turi tai pažinti.Aš nepažįstu savęs, neistengiu analizuoti..O jei analizuoju, randu tik tai kas tamsu, tik tai kas žlugdo mane dar labiau, neišturėsiu…Padėkit! Man reikia žodžio, tik kelių žodžių: “Tu man reikalinga”. Rytas. Šleikštus mašinų tepalų kvapas tvyro tvankiame ore. Noriu dingti, neturiu kur..Noriu pabėgti..Na ir kas? Ver..Ver..

trapus alebastras..

As pavargau laukti laukimo, as pavargau sleptis..As verkiu, asaros rieda skruostu, as nieko nebegaliu padaryti, siandien duzo i uola viltis..salta