Ir būna gi mūms tokių dienų,
kai kaulus laužo - mes mirštam,
mus išspaudžia, kaip žemuogių siutis ir jėgos, apleidžia -. KEnTĖk...
Mes užsukam, pas "korešą" - dovke,
jis turi liekktuvą!
Ir du bilietus, reisas: Vinius - Druskininkai. Cuba - Yamaika!

Ir būna gi mūms tokių dienų,
kai kaulus laužo - mes mirštam,
mus išpaudžia, kaip žemuogių siutis ir jėgos, apleidžia -. KEnTĖk...
Mes užsukam, pas "korešą" - dovke,
jis turi liekktuvą!
Ir du bilietus, reisas: Vinius - Druskininkai. Cuba - Yamaika!

Šekspyras

Te atleidžia man dievai,
bet ji gražesnė,
negu tūkstančiai žvaigždžių,
žvaigždėtą naktį danguje.

Jos lūpų nektaras,
tai man gyvybės
eleksyras, kurio norėčiau
paragaut, bet ji –
juk nekalta gelelė
nedrįstu jos nuskint...

O tie dievai –
beširdžiai, nejaugi jie
nemato, kokia aistra
liepsnoja mumyse.
Aš paaukosiu savo
širdį jiems – tik
už akimirka jos
glėbyje; žvaigždėtą naktį!

Danielius POmirties
2005 m. birželis 22 d.

kiaušinienė:)

Kiekvieną kartą, ryte, pakilęs skraidau truputėlį virš žemės. Ir nors sedėčiau ant grindinio šalia Katedros, vis tiek jausiuos truputėlį aukščiau pakilėtas, už tuos, kurie pasilenkia imesdami laimingą monetą į mano aptriušusę kepurę. O ta moneta tikrai laiminga! Nes tas laimės monetas, aš taip lengvai išdalinu, kaip gaunu ir dar nei vienas nesiskundė gavęs tokią iš manęs, aišku bent vieną „laimingąją“ pasilieku sau.
Paprasti žmonės to niekada nesupras, kaip galima skruosti orą, nors vizualiai atrodo, kad  visiškai paprastai, taip kaip ir kiti eini, bet aš skraidau... Kiekvienas iš mūsų norim skraidyti, bet neišmoksta tik tie, kurie pamiršta šį norą, kuriuos prikala prie žemės jų žemiški rūpesčiai, tarsi vinim...   

Danielius POmirties
2005 m. birželis 13 d.

Voices thounsand thousand vuices wispering -  wispering, the time has pass for choices....
                                  Ozzy.

Kam muzika  yra tik fonas, tas jos nesupranta. Man muzika yra gyvenimo būdas, alsavimas ir įkvėpimas. Todėl negaliu klausyti radijos nes nuo skaičiukams grojamos muzikos, man žvėriškai ima skaudėti galva. Manau muzika, kurią klausau turi groti garsiai ir nuoširdžiai, kad  sukrėstų iki pat kojų pirštų galų. Deja radija yra tik fonas, o fono klausytis šlykštu, nes tada negali įsigilinti... Jeigu reikia fono, tai paukščių giesmės ryte, manau yra pats geriausias fonas...

Danielius POmirties
2005 m. birželis 9 d.

ne samnoy

Bėk

Stovi žmogus visiškai vienas
Kaip pirštas – laukia ateities
Masto, kaip čia nepramiegot baltos šviesos,
Kurią jam šį vakarą žadėjo televizija.

Ryte pabudęs suprato deja,
Kad žaliuoja jo žalia pievutė,
Ir kad jo amžiui dar užteks gyvenimų –
Butas vis dar tos pačios žiunglės,
Iš kurių taip norėjosi ištrūkt...

Televizorius liūtas su nulaužtom iltim
Reiks jį pataisyt nes nepavyko pabėgimas...


Danielius POmirties
2005.06.04

Labas rytas

Norisi ištarti: „labas rytas – pabučiuok mane...“
O kai tariu ir tai įvyksta,
Maloni vasariška gaiva nuvilnija visu kūnu,
Tarsi pirmykštė upė, siela, prispildo vandens...

To žodžiais nepapasakosi,
Tad gal ir nereikia to daryti?
Juk tai tik „bereikšmių žodžių reikšmė...“ 


Danielius POmirties
2005 m. birželis 2 d.

Keista - kai kalbi pačiais papraščiausias žodžiais, visiems jie atrodo tokie sudietingi ir nesuprantami...