Kiekvieną kartą, ryte, pakilęs skraidau truputėlį virš žemės. Ir nors sedėčiau ant grindinio šalia Katedros, vis tiek jausiuos truputėlį aukščiau pakilėtas, už tuos, kurie pasilenkia imesdami laimingą monetą į mano aptriušusę kepurę. O ta moneta tikrai laiminga! Nes tas laimės monetas, aš taip lengvai išdalinu, kaip gaunu ir dar nei vienas nesiskundė gavęs tokią iš manęs, aišku bent vieną „laimingąją“ pasilieku sau.
Paprasti žmonės to niekada nesupras, kaip galima skruosti orą, nors vizualiai atrodo, kad  visiškai paprastai, taip kaip ir kiti eini, bet aš skraidau... Kiekvienas iš mūsų norim skraidyti, bet neišmoksta tik tie, kurie pamiršta šį norą, kuriuos prikala prie žemės jų žemiški rūpesčiai, tarsi vinim...   

Danielius POmirties
2005 m. birželis 13 d.