Pasislėpė saulė už niūraus debesies ir niekas manęs netujina :D

Cha, saulytė išlindo ;)
Tujinkit mane.

Nebelauki manęs, nebelauki daugiau, mylimoji -
Jau ne man šilas oš ir pavasarį paukščiai dainuos.
Mano dienos naktis, mano naktys dienas prarymojo,
Mano saulė tamsybės nuskendo šešėliuos liūdnuos.

Tu išpinsi kasas, kada vakarą miglos pakyla
Ir seklyčia kvepės žalios mėtos lepia šakele.
Gal gailėsies, brangi, partizaną klajūną pamilus
Ir apverksi galbūt, kad beviltė taip mūsų dalia.

Ak, brangi! Tai praeis, taip kaip šaltosios žiemos praeina.
Sviesi laisvė išaus ir iš naujo gyventi prikels,
Ir dainuosi tada apie mus Tu gražiausiąją dainą
Ir už mus su tavim kartu žemė laisva pasimels.

Nebelauki manęs, nebelauki daugiau. Nesvajoki.
Ten pėdas pašilėj smiltimi greitai vėjas užneš.
Pro granatų kauksmus ir mirties šūvių klaikųjį šokį
Nebegrįšiu daugiau, nebegrįšiu, mieloji, jau aš.


Diana Glemžaite*,
apie 1947-1949 m.,
pogrindis

Partizanė Dalia Glemžaitė, kaip ir daugelis partizanų, žuvo
po išdavystės apsupus bunkerį. Po kruopelytę surinktas kūrybinis
poetės palikimas liudija talentą ir yra išleistas rinkinyje
„Mes mokėsim numirt“, Vilnius, 1994

[Taip jau nutiko, kad šiame puslapyje kurį laiką praleidau vadindamasis kitu vardu. Nenorėdamas, kad nužudžius kloną dingtų man patinkantis kūrinukas, skelbiu jį savo "dienoraštyje".
P.S. Šiame būvyje egzistavau daug anksčiau, nei savo "reinkarnacijoj" paskelbiau čia minimą kūrinį. Dėl tam tikrų problemų negalėjau prisijungti šiuo vardu. Viską patvirtinti gali man vėl savo veidą atskleisti padėjusi klimbingupthewalls. Ačiū jai už pagalbą.
P.P.S Paskelbsiu kiek vėliau komentaruose.]


Čempiono pusryčiai
Nedidukas mūsų miestelis. Nors daugumai čionykščių jis - visas pasaulis. Ramios gatvės, tuščia autobusų stotis ir žmonės - laisvi ir laimingi. Laimingi? O kas gali jų laimę sugriauti? Coravillers tarsi aplenkia blogos naujienos, nelaimės ir skausmas. Žiaurumas, pyktis, nepakantumas lieka anapus mus juosiančių kalnų. Ramiai ir lygiai teka gyvenimas.
Tingiai suskamba telefonas. Guliu ir laukiu, kol jis nutils. Tačiau jis vis čirškia ir čirškia. Nebegaliu apsimesti abejingu.
-Klausau
-Bertranai, senis Mišelis negyvas.
Mišelis buvo puikus žmogus. Gyveno netoli bažnyčios, tad kiekvieną rytą lankydavosi pamaldose. O po jų aikštėje lesindavo balandžius. Padykusiems vaikams tai būdavo puiki pramoga. Jie palaukdavo kol pulkas paukščių sulėks lesti duonos trupinių, o tada pasileisdavo per aikštę garsiai rėkdami ir mosikuodami rankomis. Suplasnodavo šimtai sparnų ir trumpam aptemdavo dangus. Senis dėl to baisiai niršdavo:
-Vaikigaliai, kad jūs kur paukščių mėšle paskęstumėt, kad jus raganos pagautų ir iškimštų, - keikdavosi Mišelis. Čiupdavo pirmą po ranka pasitaikiusį daiktą, dažniausiai akmenį, ir paleisdavo įkandin vaikų. O šie tik garsiai garsiai juokdavosi ir slėpdavosi už varpinės.
O šiandien ta pati varpinė palydi Mišelį graudžiu skambesiu. Ir balandžiai ant stogų, kaip kareiviai apsupę aikštę, ir vaikai liūdnais veidais einantys paskui karstą.
-Gaila Mišelio.
-Gaila.
Jeanet nunešė užsakymą nekantraujantiems užsieniečiams ir mes galėjome ramiai paplepėti.
-Visas miestas apie jį kalba.
-Žymus žmogus.
-Tikrai?
-Taip. Pašto karvelių lenktynėse jo paukščiai buvo nepralenkiami. Bet tuo užsiėmė kol jaunas buvo.
-O prieš mirtį? - Jeanet neseniai čia gyvena.
-Nebeužteko pinigų. Prieš penkis metus iš kažkur parsirado sūnus. Sako, nuo tada senis ramybės nebeturėjo. Pradėjo dingti daiktai, pinigai.
-Bet neišvarė?
-Neišvarė.
Durų varpelio skambtelėjimas nutraukė mūsų pokalbį.
-Bertranai!
-Pjerai. Užjaučiu. Tėvas buvo geras žmogus.
-Taigi, geras. Klausyk, norėjau įamžinti jo atminimą.
-Būtų puikų.
-Padariau didelę nuotrauką, o tavo kavinėje lankosi beveik visas miestelis. Ar neatsirastų jai vietos?
Toks Pjero elgesys mane nustebino, tačiau leidau jam atremti nuotrauką virš kampinio stalelio. Senį Mišelį mylėjo visi, tad nemaniau, kad atsirastų prieštaraujančių.
Pjeras pastatė tėvo nuotrauką į paskirtą vietą ir klestelėjo prie stalelio, ant kurio Jeanet jau buvo padėjusi jo mėgstamą grybų sriubą.
Taip godžiai valgiančio žmogaus dar nebuvau matęs. Jis kirto taip, lyg būtų dirbęs sunkiausią darbą. Jeanet kumštelėjo man į pašonę ir žvilgsniu parodė į duris, pro kurias žengė trys žandarai. Nieko nelaukę nuėjo tiesiai prie Pjero. Užlaužė rankas, uždėjo antrankius ir ištempė lauk.
Miestelio ramybė buvo sudrumsta. „Tėvažudys“, - rėkė laikraščių antraštės, žmonės gatvėje aptarinėjo baisią naujieną, o vakarais rinkdavosi mano kavinėje niūriai pastebeilyti į Mišelio fotografiją. Stebėjau juos smalsiu žvilgsniu ir spėliojau, kiek laiko praeis, kol ramybė sugrįš į Coravillers gatves. Ir tik senis taip geranoriškai žiūrintis, matyt, suprato, kaip čia viskas iš tikrųjų yra.

Grįžau pagaliau :)

tujinkite mane

Geltoname namelyje niekas negyveno. Aukšta žolė savo viršūnėlėmis kuteno užvertas langines, o kadaise smagiai čirpavusi vėtrungė gulėjo šalia greta augančio aukšto beržo. Kartais jie pasikalbėdavo, senus laikus prisimindavo, ginčydavosi, kuris iš jų vyresnis ir gali save sodybos šeimininku vadinti.  Skaudžiai baltatošis medis geldavo pokalbio draugei sakydamas, neva ji pamestinukė, nuo kelkraščio priglausta. Ši atkirsdavo, kad jis irgi ne geresnis, vėjo iš šilo atpūstas, nei kviestas, nei lauktas kiemo vidury šaknis įleido. Tiesą sakant abu negalėjo pasigirti žiną, kaip ir kada kitas sodybon „atsikraustė“.  Vėtrungė, kiek į rytus  beatsisukdavo, vis berželį matydavo, šis, rodos, visą amželį keistai jaukaus čirpimo klausėsi. Kol smarki audra vieną vakarą bloškė nuo stogo vėjąrodę žemyn, tiesiai prie liaunojo beržo šaknų. Pažemėje buvo girdėti medžio vaitojimas ir skaudžiai girgždantis kamienas, kartu su lietaus lašais ore plaikstėsi dar visai jauni lapeliai. Vėtrungei medžio gailėjo labiau nei pačios savęs, bijojo, kad tas  nenulūžtų ar žaibas jo savo juodu ženklu nepažymėtų. Vėjams nutilus ji pirmoji ir prabilo, kreipėsi nedrąsiai, tyliai:
- Ar labai baisu buvo ten, viršuje?
Beržas neatsakė. Ilgai tylėjo, ne vieną vakarą klausė iš žolės vis drąsiau kylančio vėtrungės balso. Kas kartą jos monologai ilgėjo, leisdavosi į keliones praeitin, kai čia dar žmonės gyveno. Ir kiekviena istorija vis augino medžio smalsumą, dėmesį ir dažnai keldavo prieštarą, kol vieną kartą jis sušnabždėjo:
- Ne taip buvo...
Vėtrungė nutilo.