Atėjai ir nori išlieti pagiežą už blogą vertinimą? Žiūrėk žemiau.

Dar žemiau.

Po žinutėmis.

Salomėjos rytas jau daug metų prasideda taip pat. Sunkiai atmerkia akis, žiūri link tamsoje paskendusio laikrodžio ir skaičiuoja tiksinčias sekundes. Tamsa iš lėto pilkėja, ryškėja daiktų kontūrai. Tiek čia ir tėra to turto. Kėdė, stalelis, lova ir skrynia su begale kojinaičių. Ją Salomėja myli labiausiai. Ir gerbia, ir prisibijo. Į kaustytą kampą galvą trenkusi mirė mamytė, o sūnui pirštą nukirto sunkus ąžuolinis dangtis. Bet nekilo nei tėveliui ranka, nei jai pačiai, skrynią išmesti ar sukapoti. Tiek metų kartu. Dar senelės mamos kraitis čia buvo sukrautas. Vėliau keitėsi laikai, keitėsi ir skrynios paskirtis, tačiau niekada ji nestovėjo tuščia.
Moteris nuvalo dulkes, pirštais perbraukia per išdilusius raižinius, atsidūsta:
-Jau nebe daug mums beliko, miela drauge.
Ašaros rieda Salomėjos skruostais. Ne tiek savęs gaila, kiek skrynios. Joje visas gyvenimo džiaugsmas - vilnonės kojinaitės - paguoda, uždarbis, prisiminimai, šiluma.
Miklūs Salomėjos pirštai, visą gyvenimą mezgę ir duona aprūpinę ne tik ją, bet dar septynis brolius ir seseris. Atstojo jiems motiną ir tėvą, per anksti mirusius. O ir savais jau rūpintis reikėjo. Anie spyriojosi: "mes jau dideli, tu mums ne mama", bet nepaleido jų, tvirtai laikė savo glėbyje, saugojo. Ir neišsaugojo. Palaidojo vieną, antrą, trečią. Ketvirtas kažkur išbėgo ir nebegrįžo. Du pateko į kalėjimą, o jaunėlė pasikorė pašėlusio berno suvedžiota. Ar teks už juos atsiskaityti?
Tuščia jų, tų anų laikų. Metas eiti. Bet kur tu pabėgsi, žmogau, nuo savęs? Ateis vakaras, išparduosi prisiminimus ir grįši prie gyvenimo skrynios, šilumos išsiilgęs.

kad ankstesnis pasiryžimas eina šuniui ant uodegos. Pasirodo, tiek laiko neturiu, kad viską perskaityt spėčiau. O visko neperskaičius kankins abejonė, kad pražiopsojau kažką įdomaus.

iš neturėjimo ką veikti susigalvojau tokį dalyką: kiekvieną dieną (jei labai nebūsiu užsiėmęs) stengsiuos pateikt tos dienos labiausių darbų penketuką su trumpais komentarais čia, savo dienrašty. Kokia iš to nauda? Man bus ką veikti, o laureatams... jokios naudos, atvirai kalbant :D skaitytojams irgi.

Senoji motušė į pasaulį išleido paskutinį palikuonį ir užvertė kojas. Ne šiaip sau iškėlė į viršų, kaip dažnai darydavo, kai norėdavo prisivilioti kokį tėtušį, bet užvertė su visam. Ir paliko mažąjį kiek didesnių globai. Sako pasauly stebuklų nebūna. O kaip kitaip pavadinti tokį nutikimą, kai vienuolika anos kalės šunyčių išaugina ėsti norintį ir be perstojo rėkiantį benkartą? Sako, varnas varnui akies nekirs. Aš pasakysiu, kad benkartas benkarto nenumarins. Žinoma, iš kitų malonės jam pusti niekas ilgai neleido, ir gerai darė, nes mano tėvukas vis mėgdavo priminti: „kas nedirba, sūnau, tas yra didžiausias kalės vaikas šioje žemėje“. Taigi, kad tokie kaip mano senis neturėtų papildomos progos vargšeliui priminti, kas jis per vienas, mažasis benkartas, vos ėmęs šleivoti savo trumpomis kojomis, kibo į darbus.
Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad mažuoju benkartu jis buvo pavadinamas gan retai. Mat turėjo ir vardą. Žinoma, šiam nekrikštui niekas tinkamo neparūpino, tad, kaip ir visko gyvenime, reikalo turėjo imtis pats.  Kai pradėjo savo maukele bent kiek susivokti, kas dedasi aplinkiniam pasauly, pastebėjo, kad kažkuo skiriasi nuo savo brolių ir seserų. Ne ne, tas kitas skirtumas jį sudomino vėliau, tačiau pirmasis dalykas, kurį sunkiai sekėsi suprasti, buvo tas, kad visi to paties lizdo žiurkiūkščiai vis kitaip vadinami buvo: Marija, Džonas, Merė, Helena, Džeimsas, Margareta, Džordžas, Ana, Rūta, Robertas ir Dorotė. O pats mažiausias - tiesiog mažyliu. Tai atrodė gana pakenčiama, kol Dorotė, ne ką vyresnė, ėmėsi mėtytis tuo „mažyliu“, kaip pasirodė benkartui, labai jau nepagarbiai. „Mažyli, ateik čia; mažyli, atnešk tą, ir dar aną; paleisk plaukus, susmirdęs mažiau“, ir taip toliau, ir panašiai. Taigi, matydamas savo autoritetą net ir mergiščių tarpe esant gana nepavydėtinos padėties, šitas herojus sugalvojo pasivadinti kito herojaus vardu. Vakarais vyriausioji sesuo skaitydavo Bibliją. Nieko keisto, skaitydamas Bibliją benkartas našlaitis gali pasijusti mylimas ir globojamas, nors esti visai priešingai, užvertus paskutinį puslapį gyvenimas smagiai užvožia tau tuščiu puodu per dar tuštesnę makaulę ir aidas užgožia bet kokį švento rašto skambesį. Tatai irgi mano tėtušio pasakymas. Taigi, Mažasis benkartas labai įdėmiai klausydavo keistų biblinių istorijų ir bandė savo menku proteliu kuo geriau viską suvokti. Ir vieną lietingą vakarą suvokė, kad nėra gražesnio vardo už Liuciferį. Žinoma, niekas rimtai nereagavo, kai mažius pareiškė esąs Liušiferis, bet greitai šeimininkas pateisino vardą. Dorotė, kaip visada, pareikalavo, kad mažylis jai atneštų kokį tai reikalingą daiktą, bet anas nesijudino iš vietos tik tyliai kartojo: „aš esu Liušiferis“. Sesuo neapsikentusi užriko: „Mažas netikša, daryk, kas tau pasakyta“. Mažius ir padarė, griebė pirmą pasitaikiusį smaigalį ir nežiūrėdamas kur, susmeigė į savo seserį garsiai klykdamas: „Aš esu Liušiferis, šliundra pakuline!” Iš kur jis išmoko tą keiksmą lieka nežinia. Kaip ir nežinioje Liuciferiui liko tai, ar išgyveno vargšė Dorotė, mat tą patį vakarą Marija pareiškė Džonui, kad šito velnio apsėstojo daugiau nebešers ir galįs jis nešdintis, kad ir į savo taip išsiilgtą pragarą.
Liuciferis nesuprato, kas yra pragaras, tačiau skaitysklą išgyveno nuo pat tos nelemtos dienos. Įdarbintas pas netoliese gyvenantį ūkininką, vaikis nuo šešių iki šešių uoliai dirbo laukuose. Tikrai stropiai, nes kitaip gaudavo gerai lupti. Kiek paūgėjęs išsinešdino į miestą. Tam jį prikalbino draugelis Bilis, kuris vos atvykus jiedviem į tą neregėtą vietą, palindo po vienu iš tų velnio lokomobilių. Mano tėtušiui anie labai nepatiko. Apskritai, tai jis mėgo arklius ir visai nesibodėjo mėšlo tvaiko miesto gatvėse. Atvirkščiai, be jo jis neįsivaizdavo civilizuoto gyvenimo. O tas gyvenimas greitai įsuko Liuciferį. Vaikis netruko įsitaisyti  neblogam fabrikėly, tačiau ten nupjovė savo bendraamžiui ranką, tad buvo išmestas lauk, kur neretai gaudavo pamiklinti kojas. Jau pirmą savaitę po nuotykio fabrike, vaikis ėmėsi pardavinėti laikraščius. Užsimaukšlino plokščią kepurę, iš kažkur nušvilpė gan nudrižusį švarkioką ir ilgas kelnes, mat buvo kiek vyresnis už šortuotus ir kojinėtus savo kolegas. O kad buvo vyresnis, tai ir laikraščių pakeldavo daugiau vienu ypu. Tik iš to jokios naudos nebūdavo, nes įžūlus žvilgsnis ir nekokios manieros neretai išvesdavo iš kantrybės potencialius pirkėjus ir mažam velniokui tekdavo sprukti tarp gatvėje taikos nerandančių vežimų ir automobilių.
Vienas toks nutikimas Liuciferiui nesibaigė laimingai. Gatve ėjo gan neblogas ponas. Kaip pasakytų mano tėvukas, ponas, kuriam Dievas nepagailėjo nei proto, nei pinigų, nei darbščios žmonos, nei geros meilužės, nors už šitą tai ir degs pragare. Taigi, šitas ponas, palyginti jaunas, eina sau visai dėl nieko nesijaudindamas ir jam nei šilta nei šalta, kad Liuciferis baigia prarėkti gerklę apie užbaigtą kažkokio Transsibiro kažkokį geležinkelį. Negana to, šitas perkaręs dvasna savo nususia ranka užkliudė laikraščių pardavėją ir vos neišvertė vaikio iš kojų. O tas būtų buvę labai blogai, nes laikraščiai neabejotinai būtų išsidarkę ant šlapios, balomis pasipuošusios gatvės ir tada nebent velniui juos parduotum, kad turėtų kuo nusišluostyt įkaitusią subinę. Vaikas nusispjovė ir piktai dėbtelėjo nuėjusio pusėn. Geriau, jau būtų nežiūrėjęs. Tas kartis savo ilgėliausiom ataugom buvo nužirgliojęs beveik iki kito gatvės kampo, kur stovėjo toks perkaręs neūžauga Tomas ir taip pat pardavinėjo laikraščius. Pasilenkė prie ano bernioko, paėmė vieną ir atsivertė iš karto tą vietą, kur parašyta apie geležinkelį. Liuciferis skaityti nemokėjo ir nežinojo, kuriam puslapy tas straipsnis, bet tvirtai tikėjo, kad būtent taip viskas ir klojos. Velniūkštis ilgai negalvojo. Metė žemėn taip kruopščiai saugotą spaudą ir pasileido paskui nuėjusį. Stebėtinai mikliai šmirinėdamas tarp praeivių kojų jis spėjo pasigriebri nuo žemės neblogą akmenį, gerai prisitaikyti ir, ilgšiui nespėjus šmurkštelti pro akivaizdžiu jo tikslu buvusias kažkokios klerkų peklos duris, kaip reikiant švystelti tą akmenioką. Metimas pasiekė tikslą, bet vyro būta tvirto. Ir aršaus. Žaibiškai atsisukęs jis pamatė Liuciferį, kuriam šią prakeiktą dieną, atrodo, niekas nesisekė. Vaikis niekaip nerado progos smukti per gatvę, tad bėgo palei ją, jausdamas, kaip iš paskos atšuoliuoja tas stipena.
Nežinia, ar to pono nebūta nuožmaus, ar akmuo pakasęs galvą sujaukė protą, bet jis nusprendė apsiimti šito vaiko auklėjimu. Viskas būtų gerai, jei žodžio auklėti jis nebūtų supratęs kaip dar stropiau dirbti. O stropus darbas mano tėvui buvo vienas – anglies kasyklose. Tad ir nusiuntė vienon Liuciferį. Čia prasidėjo ne toks įdomus jo gyvenimo periodas toje nemalonioje vietoje. Keista būdavo, kai su tėvu apsilankydavom jo kasyklose. Juodi apšepę berniokai karts nuo karto išlendantys lyg iš po žemių (o juk tikrai iš po žemių) tiesiai man prieš nosį ir pašaipiu žvilgsniu nužvelgiantįs tvarkingą ir švarų švarkelį, ką tik blizgėjusius batus ar naują kepurę, linktelintys tėvui ir vėl dingstantys tose pragaro skylėse, kaip Dievą myliu, susilaukdavo ne ką mažiau pašaipaus mano žvilgsnio. Nors, jei būčiau atviras, tai tas žvilgsnis galėjo būti ir bailus. Tėvas man nuolat kartodavo, kad jei nelankyčiau mokyklos, jis pats arba jo dvasia mane už ausies atitemptų į artimiausią kasyklą, kad padirbėčiau kaip vyras.
Taigi, vieno tokio apsilankymo metu ir susipažinau su Liuciferiu. Nuo anos miesto gatvės jau buvo praėję geri penki metai, ir nei aš, nei mano būsimas draugas nebebuvome nesusitupėję gaidžiukai, arba bent patys taip manėm. Visai malonų rytą tėvas, kaip dažnai darydavo, atvežė mane į vieną savo kasyklą apsidairyti. Nieko naujo čia nemačiau, tad slampinėjau lauke aplink automobilius ir tiek. Tėvas kalbėjosi su keliais darbininkais ir nelabai kreipė į mane dėmesio. Pasinaudojęs proga nulindau už atokiau esančio lentų kratinio ir išsitraukiau taip ilgai trokštą cigaretę. Jau trauksiu dūmą, iš už kampo išlenda pajuodęs velnias ir paprašo rūkyt. Aš jį pasiunčiu atgal į peklą, o šėtonas man trenkia per veidą. Buvau geriau už jį pavalgęs ir tėvas mane prievarta vertė reguliariai boksuotis, todėl angliakasio smūgis neišvertė iš kojų. Priešingai, papurtęs galvą atsivėdėjau ir vožiau atgal. Susikibom kaip reikalas. Ir visas šitas reikalas kūliais atsirito prie kojų garbiam mano tėveliui. Jis šėrė man kelis kartus per tą patį raudoną skruostą, kurį pašventino anas nedorėlis. Už tai, kad rūkiau, už tai, kad suteršiau rūbus, už tai, kad pralaimėjau muštynes. Norėjau ginčytis, kad būčiau prilupęs tą niekšelį, jei nebūtų man sutrukdę, bet tada gavau dar kartą ir nuleidęs akis užsičiaupiau. Tėvas neprisiminė to nenaudėlio, o anas niekada viso nutikimo nepamiršo, tad būdamas gudrus, netruko pasinaudoti mano tėvui sukilusiu žavesiu. O šiam kaip reikalas ėmė patikti jo tinginį sūnų auklėjęs uolus darbininkas. Taip patiko, kad pasikvietė dirbti sode, mokytis ir tapti ne tik darbščiu, bet ir doru, išsilavinusiu žmogumi. O mokyti tą benkartą turėjau aš. Nuo abėcėlės, nuo skaičių, nuo skiemenavimo iki vokiečių ir prancūzų kalbos. Išmokiau ir man visai patiko. O dar labiau patiko, kad dviese buvom neįveikiami. Mūsų miestelyje labai greitai žmonės suprato, kas yra kas. Kas kart, kai tėvas išsinešdindavo iš namų eidavom gatvėmis ir skelbdavomės miesto karaliais, po paraliais. O drįsusius šmaikštauti, tuoj pat prikuldavom.
Bet ši kitų žmonių krauju aplaistyta draugystė ilgai netruko. Kaip sakiau, Liuciferis niekada nepamiršo, kaip mano tėvas tada gatvėje jį prilupo, o vėliau iškvotė grasindamas uždaryti į kalėjimą. O kad niekada nepamiršo, tai po 2 metų nuo atvykimo sudegino mūsų namus su visu tėvu ir motina, ir dviem seserim. Aš tuo metu smagiai tratijau Nensę Driu, Liuciferio merginą, todėl neiškepiau su savo šeimyna. Po šiai dienai nesuprantu, kodėl jis neužsuko pas taip mylimąją bent atsisveikinti. Jei pakeliui būtų nors viena akim dirstelėjęs pro jos langą, greičiausiai mieste būtų kilęs dar vienas gaisras. Nes vienintelis žmogus, kada nors Liuciferio mylėtas buvo gašlioji Nensė. O gal jis vis dėlto buvo prie lango...
- Tu man sakyk, kodėl viską čia pasakoji? – Rikas kumšteli į pašonę ir aš prisimenu, kam pradėjau savo pasakojimą.
- Todėl, kad po savo ugningo manifesto, jis sėdo laivan ir išdūmė Europon, pradėti naujo gyvenimo. Po kiek laiko čia prisivirė košės ir, kad netektų srėbt, stojo į armiją. Bet geros duonos čia neturi, todėl nusprendė atiduoti duoklę tėvynei ir grįžti kaip sūnus paklydėlis.
Rikas pasitaiso šalmą, pasimuisto po tais keliais maišais, kuriais apsikrovęs kaip mulas ir iš padilbų pažvelgia į mane:
- Taip ėmei ir sutikai nežinia kokiam pasaulio krašte vaikystės draugą...
- Kiek dar tau reikės pasakoti. Vakar pats savo akim nepatikėjau. Sliūkinau nedrąsiai to miestelio gatvėm, galvojau svetimo nepažins, pakels triukšmą, sukvies karius ir nušaus. O ką daryt. Iš šito velnio kampo kitaip neišsikapsytism. Taigi, žiūriu ateina du kareiviai. Nuleidžiu galvą ir patempiu žemyn tą prakeiktą mažą švarką. Jaučiu, kaip į mane žiūri. Vienas ir klausia, kas aš per vienas. Kalba grynai vokiečių, bet balsas girdėtas. Sakau, nieko, su reikalais iš apylinkių. Prancūsiškai ne ką daugiau ir temoku. Anas sako, bet aš pažįstu šitą kalės vaiką. Nustebęs pakeliu akis ir vos neapsivemiu. Supistoj vokiškoj uniformoj Liuciferis tūno. Pavadina mane Franku, pasako, kad vaikystėje kartu mokėmės ar kur tai keliavom ir, kad jei jau turi laiko, tai vedasi išgerti stiklo kito. Matau, kad anas nelabai tiki, bet nieko nesako. Nusiveda jis mane kažkur ir sako: „maldų Dievas išklauso“. Klausiu, kokį velnią jis čia išdarinėja. Jei būtų tamsiau ir nuošaliau, prisiekiu, būčiau perrėžęs jam gerklę tuojau pat. Mato, kad žinau apie tėvą, bet apsimeta žiurkė, kad jis nei prie ko: „Žinai, neapsikenčiau tos tavo tėvo vergvaldijos ir nusprendžiau bandyt laimę svetur. Atplaukiau į Europą, nuvykau Vokietijon, čia prasimušiau, kalbos buvau pramokęs pas tave tai nebuvo problemų, bet vėliau kilo. Tai nusibeldžiau į kitą šalies galą ir įstojau į kariuomenę, o tada ir prasidėjo pekla. Dabar mielai grįžčiau atgal ir pamylėčiau kokią dailią tautietę, bet progos nėra. Tai ir verkiu naktim į pagalvę, dėl savo neteisingų sprendimų. O vat šiandien imu ir sutinku tave. Tai atsiskyrei nuo dalinio? Jie dabar ana ten. O čia vokiečiai. Nepraeisi, jei kelio nežinai, o aš žinau. Aš tave pravesiu, ir tada jau lėksiu namo. Manai nelėksiu? O jei pravedęs dar ir pakuždėčiau apie mūsiškių išsidėstymą, planus? Tai tada jau turiu šansų? Žinai, tu man visada patikai, o kad jau neturi kito pasirinkimo, tai turiu ir aš tau patikti. Tai vat, vakare lauk ana toj alyvmedžių giraitėj, pajudėsim, kai sutems.“
- Ir patikėjai tuo išgama? Patikėjai ta sukrušta istorija? – Rikas norėtų griebtis ginklo ir smeigt durklą man tarp šonkaulių, - toks tas tavo planas? Atvest mus pas šitą šunį, kad kiekvienas gautume kulką į kaktą?
Staiga kažkas sutrakši ir aš, Rikas, Lu bei kiti vyrukai pakeliam ginklus. Iš už medelių, dengiančių mūsų įdubą išlenda tas šėtonas ir kvailai nusiviepia:
- Vyrukai, kalbėkit tyliau. Jus galima girdėti už nemenko atstumo.
Rikas mosteli Lu ir šis atsargiai pajuda į priekį apsidairyti.
- Nieko ten nėra. Aš ne išdavikas.
- Bet kažkodėl su vokiška uniforma.
- Eik velniop, gyvenimas nenuspėjamas. O dabar judam paskui mane, jei iki aušros norim išsikapstyt.
Jis išsitraukia žemėlapį ir parodo, kaip reikės judėti ir kokia nemaža šita giraitė.
- Štai čia esam mes. Čia kiti mūsiškiai, - Rikas pažiūri į jį labai nepatikliai, - turėsim pereiti išilgai visą giraitę. Bet čia, čia ir čia galim sutikti nepageidaujamų asmenų, - Liuciferis nusiviepia, - toliau bus paprasta, judėsim šia įkalne, o už ana tos kalvos, baigiantis giraitei matysit ir savo dalinius.
Pajudam nerimastingai. Danguje nebematyti mėnulio, skliautą dengia debesys. Gerai, mažiau pastebėti galinčių akių. Judam gan greitai ir aš pradedu tikėti, kad pasieksim tikslą laimingai. Pavojingas vietas prasmunkam žaibiškai ir tyliai. Kiek sunkoka lipti įkalne, tačiau nuovargį mums liepta palikti už vandenyno. Artėjame prie giraitės pabaigos, spartėja žingsnis. Jau netoli. Pažvelgiu į benkarto veidą. Jis įsitempęs, žvelgia į priekį. Aš pasistengiu atsidurti už Liuciferio nugaros. Išsitraukiu savo M1911 ir paleidžiu šūvį jam į nugarą. Mažylis sukniumba. Būrys kaip išsigandus katė sustingsta vietoj, pasiruošę tuoj pat šokti priekin. Aš įsitikinęs, kad nuo šūvio dar nepraėjo nei sekundė. Vaikio lūpos kruta. Išsiimu peilį, kad pabaigčiau darbą. Pasilenkiu. Jis šnabžda:
- Tai turėjo būti mano signalas.
Į mus pasipila vokiečių ugnis...

Po velnių!!!

5

Brūkštelėjimas sau - paaktyvėk, bičiuli :D

Salomėjos rytas jau daug metų prasideda taip pat. Sunkiai atmerkia akis, žiūri link tamsoje paskendusio laikrodžio ir skaičiuoja tiksinčias sekundes. Tamsa iš lėto pilkėja, ryškėja daiktų kontūrai. Tiek čia ir tėra to turto. Kėdė, stalelis, lova ir skrynia su begale kojinaičių. Ją Salomėja myli labiausiai. Ir gerbia, ir prisibijo. Į kaustytą kampą galvą trenkusi mirė mamytė, o sūnui pirštą nukirto sunkus ąžuolinis dangtis. Bet nekilo nei tėveliui ranka, nei jai pačiai, skrynią išmesti ar sukapoti. Tiek metų kartu. Dar senelės mamos kraitis čia buvo sukrautas. Vėliau keitėsi laikai, keitėsi ir skrynios paskirtis, tačiau niekada ji nestovėjo tuščia.
Moteris nuvalo dulkes, pirštais perbraukia per išdilusius raižinius, atsidūsta:
-Jau nebedaug mums beliko, miela drauge.
Ašaros rieda Salomėjos skruostais. Ne tiek savęs gaila, kiek skrynios. Joje visas gyvenimo dziaugsmas- vilnonės kojinaitės- paguoda, uždarbis, prisiminimai, šiluma.
Miklūs Salomėjos pirštai, visą gyvenimą mezgę ir duona aprūpinę ne tik ją, bet dar septynis brolius ir seseris. Atstojo jiems motiną ir tėvą, per anksti mirusius. O ir savais jau rūpintis reikėjo. Anie spyriojosi: "mes jau dideli, tu mums ne mama", bet nepaleido jų, tvirtai laikė savo glėbyje, saugojo. Ir neišsaugojo. Palaidojo vieną, antrą, trečią. Ketvirtas kažkur išbėgo ir nebegrįžo. Du pateko į kalėjimą, o jaunėlė pasikorė pašėlusio berno suvedžiota. Ar teks už juos atsiskaityti?
Tuščia jų, tų anų laikų. Metas eiti. Bet kur tu pabėgsi, žmogau, nuo savęs? Ateis vakaras, išparduosi prisiminimus ir grįši prie gyvenimo skrynios, šilumos išsiilgęs.

Mano galvoje ištisas pasaulis su savo padarais, mitais, religija, karaliais, politika. Bėda viena - niekaip neatidarau tų durelių, už kurių jis tūno...