Vaistininko mirtis

Geltoname namelyje niekas negyveno. Aukšta žolė savo viršūnėlėmis kuteno užvertas langines, o kadaise smagiai čirpavusi vėtrungė gulėjo šalia greta augančio aukšto beržo. Kartais jie pasikalbėdavo, senus laikus prisimindavo, ginčydavosi, kuris iš jų vyresnis ir gali save sodybos šeimininku vadinti.  Skaudžiai baltatošis medis geldavo pokalbio draugei sakydamas, neva ji pamestinukė, nuo kelkraščio priglausta. Ši atkirsdavo, kad jis irgi ne geresnis, vėjo iš šilo atpūstas, nei kviestas, nei lauktas kiemo vidury šaknis įleido. Tiesą sakant abu negalėjo pasigirti žiną, kaip ir kada kitas sodybon „atsikraustė“.  Vėtrungė, kiek į rytus  beatsisukdavo, vis berželį matydavo, šis, rodos, visą amželį keistai jaukaus čirpimo klausėsi. Kol smarki audra vieną vakarą bloškė nuo stogo vėjąrodę žemyn, tiesiai prie liaunojo beržo šaknų. Pažemėje buvo girdėti medžio vaitojimas ir skaudžiai girgždantis kamienas, kartu su lietaus lašais ore plaikstėsi dar visai jauni lapeliai. Vėtrungei medžio gailėjo labiau nei pačios savęs, bijojo, kad tas  nenulūžtų ar žaibas jo savo juodu ženklu nepažymėtų. Vėjams nutilus ji pirmoji ir prabilo, kreipėsi nedrąsiai, tyliai:
- Ar labai baisu buvo ten, viršuje?
Beržas neatsakė. Ilgai tylėjo, ne vieną vakarą klausė iš žolės vis drąsiau kylančio vėtrungės balso. Kas kartą jos monologai ilgėjo, leisdavosi į keliones praeitin, kai čia dar žmonės gyveno. Ir kiekviena istorija vis augino medžio smalsumą, dėmesį ir dažnai keldavo prieštarą, kol vieną kartą jis sušnabždėjo:
- Ne taip buvo...
Vėtrungė nutilo.