Šventės akordais



Pažiūrėjau, kaip spindi žvaigždės danguje,

Paklausiau, ką kalba širdys tyloje,

Sustojau prie balto angelo šviesos

Ir pamąsčiau, kaip žmonės laukia laimės tarsi dovanos…

Tikėjau žmogum ir jo gera valia,

Meldžiausi kantriai aušroje

Ir susitaikiau su savo nuodėme, deja,

Regėjau tobulumą kaip meilės atpildą Jame.

Papuoškim kalbą žodžiais tik šiltais,

Svajonės būna su atspalviais pilkais,

Ir nepamirškime tikėjimo kelionėje žmogaus,

Tegul lydės palaima mus ir Žemės, ir Dangaus.



Irena Gasiūnatė-Kepalienė, Vilnius

Kūrybinė aistra - atskleisti meilės tiesą savyje
Lapkričio popietę Lietuvos mokytojų literatų Spindulio draugijos nariai susirinko į naujų knygų ir jų gražių idėjų pristatymą. Kūryba – ne tik saviraiškos būdas, bet ir gyvenimo patirties, emocinio savitumo, meninės žodinės raiškos ir minties prasmingas atskleidimas, stengiantis įkūnyti tai, kas gal dar nebuvo pasakyta, nebuvo išreikšta ir atskleista, kas guodžia, ramina ir šildo.
Džiugu, jog meniškai ir subtiliai buvo pristatyta Erminijos  Deviatnikovienės knyga ,,Šiaurės moterys“, kurioje išryškėja meninio žodžio ir individualios lyrinės pozicijos dermė.  Knygoje svarstoma ir atskleidžiama lyrinio subjekto jausena, vertybės ir žmogiškasis atspirties taškas - ,,aš“ – individualioji ir žemiškoji gyvenimo tėkmės dalis, nes gyvybė – nemarumo ir mirties šviesioji pusė, žydėjimas ir  būties virsmas. Individualus ir  taurus Erminijos kūrybos, poezijos aspektas – spalvų ir jausmų žaismas tarsi subtilusis pojūtis – matyti, jausti, suprasti, kad žmogus – didžios, gaivališkos bei prieštaringos gamtos ir jos procesų dalis, žingsniuojantis savitos tikrovės keliais, nešantis šilumą, jautrų žvilgsnį ir išskirtinumo pojūtį. Juk gyvenimas ir kūryba – individualus pojūtis ir suvokimas, kad kasdieninis žaismas būna ir džiugus, ir skaudus, ir šviesus, ir niūrus... Poetės Erminijos Deviatnikovienės meninės raiškos ypatybės – detalės ir paveikslas  saulėtos vizijos, o kai kur įsipina net skaudžių situacijų išgyvenimas ar  praradimai, neužgožiantys pilnatvės ir kasdieninio džiugesio jausmo. Poetės meninės vizijos kūrybinius vingius išsamiai pristatė draugijos pirmininkė Albina Tumaitė, linkėdama neišsenkančios energijos ir dar daug šviesos spalvų kūrybiniame kelyje.
Popietėje buvo pristatytos bent dvi Inutės Onos Litvinaitienės  knygos: poezijos knyga ,,Iš viso gyvenimo...“ ir prozos knyga ,,Drakoniukas, Ketonė ir aš“. Poezijos knygos subjektas – savęs ieškanti asmenybė, kuri patiria prieštaringus gyvenimo gūsius, jaučia ir aštrų, ir gaivų gyvenimo skonį, keliančią ir žlugdančią pasaulio įvykių sandūrą, skersvėjus ir palankias kryptis, nešančias nežinomybės bei filosofinių vizijų, nerealios fantastikos keliais, susiduriant su gamtos, kosmoso ir individualaus potyrio sritimis. Poetinio talento kryptis – disharmoniško pasaulio samprata ir individuali emocinė būsena ir raiška.
Prozos kūrinyje ,,Drakoniukas, Ketonė ir aš“  susiduria realaus ir fantastinio pasaulio vizija, kur sprendžiama vienišumo problema, pasižyminti intriguojančių, kartais paradoksalių siužetinių įvykių eiga, kai pensinio amžiaus moters namuose apsigyvena nereali kosminė būtybė – drakoniukas, kuris primena mažą gyvį arba vaiką, kuriuo reikia rūpintis, kuriam reikia padėti suvokti supančią aplinką bei kitų poelgius. Drakoniukas – tai tarsi atsiminimas  to laiko, kuris jau praėjo: maži vaikai, maisto ruoša, priežiūra, pasivaikščiojimai, diskusijos ir aptarimai, pažintinės  veiklos valandėlės. Knygoje gan ryškūs dviejų žmonių pasauliai -  mažojo Drakoniuko ir senstelėjusios moters. Siužeto pagrindą sudaro jų draugystė ir individualios patirtys, bandant suvokti gyvenimo įvairovę ir dėsningumus, kartais nusikeliant į kosminę buveinę. Deja, Drakoniukui, patyrus visus nepatogumus ir nemalonumus Žemėje, teks grįžti į kosminę erdvę ir pakeisti dūlėjantį šviesulį. O kas laukia pasakotojos? Atrodo, kad visi įvykiai – tai suasmeninta fantazija, sapnas arba asmenybės antroji gyvenimo pusė, kuriai atstovauja Ketonė, - tai ta pati ,,aš“, tik susijusi su  kosminio pasaulio aliuzijomis ir bandanti susigaudyti  tarp dviejų  pasaulių ir jų skirtumų.  Tie du ar net visi trys ,,aš“ , pasak pasakotojos, yra ,,mano pasaulis“, kuris kelia sąmyšį ir veiksmo eiga suskyla į epizodus. Taip Drakonė pasirūpino , jog  kosminė būtybė – Drakoniukas – grįžtų ten, iš kur atsirado, tačiau senosios pasakotojos kosminė vizija ir būtybė išnyko kaip sapnas, trenkus žaibams. Konfliktas tarp Drakoniuko, jo savininkės pensininkės bei aplinkinių buvo išspręstas,  staiga jam išnykus, iškeliavus iš šio pasaulio vykdyti kosminės misijos. Pasakotoja atliko savo misiją – sukūrė mistinę istoriją... Tai tarsi medžiaga fantastiniam nuotykių filmui, kur nerami pagyvenusi moteris bando įprasminti save, priešpastatydama gan skaudų realistinį pasaulį nerealiai, fantastinei savimonei. Ar stebuklas įmanomas? Ar tai svarbu? Ir kam tai rūpi?  Juk, atrodo, svarbu ne tai, koks tavo gyvenimas, o tai, kokį tu jį įsivaizduoji ar net tai, ką sapnuoji. Tokia senyvo žmogaus gyvenimo vizija yra ne tik žavi, bet ir stebinanti, skatinanti svarstyti, fantazuoti ir kritiškai analizuoti, teigia kūrinį pristačiusi  literatų draugijos narė Irena Kepalienė.
Spindulio draugijos narys rašytojas Leopoldas Stanevičius priminė garsių kūrėjų mintis apie kūrybinio potencialo realizacines galimybes ir kitus garsius posakius, kurie tapo kūrybiniais credo. Juk atskleisti gyvenimo vertybes – tai reiškia būti tų vertybių grandimi, priežastimi ir sąryšio dalimi. Poetės Erminija ir Bronislava Daunorienė į gyvenimą ir kūrybą pažvelgė per skaitomo teksto interpretacinės raiškos ir sampratų įvairovės galimybes.
Gyvenimas nebūtų gražus ir įdomus, jeigu nebūtų įvairus. Kūrėja Zuzana Stunžėnienė pasidžiaugė naujomis kūrybinėmis idėjomis, naujais režisūriniais užmojais – atskleisti istorinių asmenybių veiklos ir gyvenimo nenušlifuotas, dviprasmiškas puses, kai pareiga šaukė, o grėsmė naikino ir ryžtą, ir siekiamybę mylėti, ir ginti... Istorinės patriotinės partizanų ir Lietuvos 100 –mečio aktualijos neliko užmirštos. Jos yra žmonių gyvenimo ašis ir garbinga atmintis. Spindulio draugijos pirmininkė A. Tumaitė pasidžiaugė bendravimo temų įvairove ir kūrybiniais pasiekimais, tikėdamasi, jog kasdieninė rutina netemdys kūrybinių siekių, meilės, laisvės ir tiesos idealų, siekiant atskleisti gyvenimo kaitos ir kitų žmogiškųjų vertybių pasaulį, sakydama : ,,žvaigždžių karai ne mums...“ O mums –  kūrybinė aistra atskleisti meilės tiesą savyje...        Spindulio draugijos narė Irena Kepalienė

Taip liūdna, kad net nusikeikti norisi... Iš tylumos, iš nujautimo, iš mirštančio gimimo... Į kasdienybės lėtą eigą... Visi eina. Niekas nieko neklausia, niekas nieko neklauso, tik spokso į žilą dangų, voratinkliais gyvenimą rango... Vis einu  nesustojus... Nebežinau, kur čia žemė, kur pragaras, o kur rojus?.. Gal man tik sumišęs pasaulis sapnuojas?.. Toks liūdnas pajautimas, kad ašara įsprūdus į šviesius dienos pynimus... Nusipinsiu kitą kelią, kur žiedais, rožėmis ateitis nuklota, kur esi drąsus, stiprus ir augalotas... Toks jau didelis tas mūsų gyvenimo plotas...

Nieks nieko nerašo, nekomentuoja, irusia aimanuoja, iš nuobodulio stogas važiuoja...
Dirbk nedirbęs, bet kol nepadarysi to, ką privalai, vis tiek bus ne kas... Negerai. Raunasi mintis toli...

Tiek prirašiau, o jis paėmė ir išsitrynė, tikra birbynė. Taip dėliojau dėliojau valandą kitą, o atsijungė ir išsitrynė, kažkam reik duoti į klyną.

Kokia tyla širdy...
lyg išpustyti žemės sodai
ir ašara giliai tavy
gyvent, mylėt neduoda
tokia beviltiška esi
tuščia, ištuštintas aruodas...
Tai aplinka kalta -
kalti intiligentai
išminčiai, genijai tautos
užmiršę dvasio šventę
o tu viena tuštut tuščia
tik širdgėla tau prikabinta
štai mintys klaidžioja nakčia
ir grįžta vėl į žemės gentį
be žiemiškos audros
pavasario skaistybės
vasarvidžio žaros
ir rudenio puikybės
keliai kaip rutuliai
po erdvę vis klajoja
o tu eini ir nežinai
ar žemėj būta rojaus?...
gal tik tučio nebuvimo
ir nebūties būtim tapimo
tik šuolio link kalnų
ir liūdesio lig debesų
tu nežinai kaip gyveni
kitiems ir liūdesį
ir laimę dalini
nebūsiu asilu
tiesiog pabūsiu
nuošaly
tyli kvailutė
raganų pily.

Vos nenumiriau...
-Kodel likai gyva?
-Todel, kad kiti mirsta, o as tarsi ju laivas i kita nebutybe... Tokia stabili busena, kokios dar niekas nesuprato...
-O tu?

tai vistiek dingo tas išprotėjęs tekstas, kurį rašau trečią kartą... Tai bent užraukta dienelė. Tokio rūgimo dar nemačiau.. Pilkumėlis pasaulio... Aptemimas širdies ir proto ... Čia teks ir sustoti. Kiek prirašiau , viską praradau... Tai bent. Mygtuko... Ir to nesusigraibau...
Tai  ačiū , tau aukštybėse, sakau... Ir  skrynelę uždarau.

tai vistiek dingo tas išprotėjęs tekstas, kurį rašau trečią kartą... Tai bent užraukta dienelė. Tokio rūgimo dar nemačiau.. Pilkumėlis pasaulio... Aptemimas širdies ir proto ... Čia teks ir sustoti. Kiek prirašiau , viską praradau... Tai bent. Mygtuko... Ir to nesusigraibau...
Tai  ačiū , tau aukštybėse, sakau... Ir  skrynelę uždarau.

22. Diena. Šiurenimas. Pavakarys. Žodžiai... vaikystės uogos...  žemuogės. Dėkoju patiems jautriausiems ir pareigingiausiems. Vakaras. Krizė. Žiburių alėja iš  ketvirto aukšto lango į Kalvarijų gatvės statybas... Visos jos spindi, juda gatvėse. O dangus pilkas. O gyvenimas cikliškai įprastas. Ach, žinia, gal pasirodys mano knygelė... Sentimentalu, bet tikra. Neišgalvota. Sudėliota. Kažkas netoli idealo, bet toli iki tobulumo. Eisiu, aplankysiu žiburius.