Aiaai, tyla kaip bala... Rudeninė dvasinė migrena... Kažkur žibintai lange, o tu sėdi vienužė, bet ne viena (su tavim mintis, jog kada nors baigsis vidinė - žodinė tuštuma ir pačios mintys plauks šviesos srovėmis į dangų ir sužibės sidabriniais, krištoliniais lašeliais ant šios žemės pelenų ( geriau būtų - ant išsiskleidusių žiedų). Tai tokia dabar rezistencija (kaip regeneracija). Gal geriau nei visiška tyla ar gūduma...
Keista, ir vėl tos sutemos... Kažkoks aptemimas proto. Ta dozė migdomųjų ištrynė atmintį, nelaboji. Bet reabilitaciją suteiks gamtos jėgos ,o ir tikėjimas, kad grįžta tai, ko prireikia... Na, nesu visai atbukus, tik šiek tiek susmulkinta , nuvertinta, nesureikšminta... Juk niekad tuo pasigirti negalėjau, nors mylėjau... mylėjau ir... Bus kaip toj dainoj:" iš meilės mirt galiu". Nenoriu. Lyg kas nors klaustų... Na, gana tų himnų, teks eit iš kur atėjus... Namo. Myliu... p..a..s a..u..l..į.
Ne ir laimingą
Ai, vau, tikiuosi pasveikau... O dar atostogavau, nukeliavau prie akmenų, ir ten daug gerų žmonių - Didžioji nematytoji "Jugoslavija..." Didingo nieko, tik sruvenantis vanduo ir tyvuliuojantis žmonių pasaulis... paprastas tarp paprastų... Tik dieviškumo apraiškos ryškesnės ir konfliktai aštresni ir naujesni...Ai, vau, kažkokia laikmečio biografija... Nelietuviška realybė... akmenys, tyluma platybėse, sandora su aplinka ir takeliai takai į jūrų prieglobstį...
ale bet kam, ale bet ka... Parasysiu a, b, ir c... Bet ar pasieksiu z...? ''Pasistenk, oi pasiremk...''
Teks ieskoti lazdos... Tai daug paprasciau.
Taip keista, kad nėra ką praDĖTI, taip keista, kad nėra ką išSPJAUTI, taip keista nežinioj Vapėti, nes visos meilės drobės jau seniai Išaustos... (Pabaigos knyga). Laukiu pradžios.
Čia toks poilsis be poilsio... (Nebaigta knyga).