Naujos knygos - Spindulio draugijos šventė

Kūrybinė aistra - atskleisti meilės tiesą savyje
Lapkričio popietę Lietuvos mokytojų literatų Spindulio draugijos nariai susirinko į naujų knygų ir jų gražių idėjų pristatymą. Kūryba – ne tik saviraiškos būdas, bet ir gyvenimo patirties, emocinio savitumo, meninės žodinės raiškos ir minties prasmingas atskleidimas, stengiantis įkūnyti tai, kas gal dar nebuvo pasakyta, nebuvo išreikšta ir atskleista, kas guodžia, ramina ir šildo.
Džiugu, jog meniškai ir subtiliai buvo pristatyta Erminijos  Deviatnikovienės knyga ,,Šiaurės moterys“, kurioje išryškėja meninio žodžio ir individualios lyrinės pozicijos dermė.  Knygoje svarstoma ir atskleidžiama lyrinio subjekto jausena, vertybės ir žmogiškasis atspirties taškas - ,,aš“ – individualioji ir žemiškoji gyvenimo tėkmės dalis, nes gyvybė – nemarumo ir mirties šviesioji pusė, žydėjimas ir  būties virsmas. Individualus ir  taurus Erminijos kūrybos, poezijos aspektas – spalvų ir jausmų žaismas tarsi subtilusis pojūtis – matyti, jausti, suprasti, kad žmogus – didžios, gaivališkos bei prieštaringos gamtos ir jos procesų dalis, žingsniuojantis savitos tikrovės keliais, nešantis šilumą, jautrų žvilgsnį ir išskirtinumo pojūtį. Juk gyvenimas ir kūryba – individualus pojūtis ir suvokimas, kad kasdieninis žaismas būna ir džiugus, ir skaudus, ir šviesus, ir niūrus... Poetės Erminijos Deviatnikovienės meninės raiškos ypatybės – detalės ir paveikslas  saulėtos vizijos, o kai kur įsipina net skaudžių situacijų išgyvenimas ar  praradimai, neužgožiantys pilnatvės ir kasdieninio džiugesio jausmo. Poetės meninės vizijos kūrybinius vingius išsamiai pristatė draugijos pirmininkė Albina Tumaitė, linkėdama neišsenkančios energijos ir dar daug šviesos spalvų kūrybiniame kelyje.
Popietėje buvo pristatytos bent dvi Inutės Onos Litvinaitienės  knygos: poezijos knyga ,,Iš viso gyvenimo...“ ir prozos knyga ,,Drakoniukas, Ketonė ir aš“. Poezijos knygos subjektas – savęs ieškanti asmenybė, kuri patiria prieštaringus gyvenimo gūsius, jaučia ir aštrų, ir gaivų gyvenimo skonį, keliančią ir žlugdančią pasaulio įvykių sandūrą, skersvėjus ir palankias kryptis, nešančias nežinomybės bei filosofinių vizijų, nerealios fantastikos keliais, susiduriant su gamtos, kosmoso ir individualaus potyrio sritimis. Poetinio talento kryptis – disharmoniško pasaulio samprata ir individuali emocinė būsena ir raiška.
Prozos kūrinyje ,,Drakoniukas, Ketonė ir aš“  susiduria realaus ir fantastinio pasaulio vizija, kur sprendžiama vienišumo problema, pasižyminti intriguojančių, kartais paradoksalių siužetinių įvykių eiga, kai pensinio amžiaus moters namuose apsigyvena nereali kosminė būtybė – drakoniukas, kuris primena mažą gyvį arba vaiką, kuriuo reikia rūpintis, kuriam reikia padėti suvokti supančią aplinką bei kitų poelgius. Drakoniukas – tai tarsi atsiminimas  to laiko, kuris jau praėjo: maži vaikai, maisto ruoša, priežiūra, pasivaikščiojimai, diskusijos ir aptarimai, pažintinės  veiklos valandėlės. Knygoje gan ryškūs dviejų žmonių pasauliai -  mažojo Drakoniuko ir senstelėjusios moters. Siužeto pagrindą sudaro jų draugystė ir individualios patirtys, bandant suvokti gyvenimo įvairovę ir dėsningumus, kartais nusikeliant į kosminę buveinę. Deja, Drakoniukui, patyrus visus nepatogumus ir nemalonumus Žemėje, teks grįžti į kosminę erdvę ir pakeisti dūlėjantį šviesulį. O kas laukia pasakotojos? Atrodo, kad visi įvykiai – tai suasmeninta fantazija, sapnas arba asmenybės antroji gyvenimo pusė, kuriai atstovauja Ketonė, - tai ta pati ,,aš“, tik susijusi su  kosminio pasaulio aliuzijomis ir bandanti susigaudyti  tarp dviejų  pasaulių ir jų skirtumų.  Tie du ar net visi trys ,,aš“ , pasak pasakotojos, yra ,,mano pasaulis“, kuris kelia sąmyšį ir veiksmo eiga suskyla į epizodus. Taip Drakonė pasirūpino , jog  kosminė būtybė – Drakoniukas – grįžtų ten, iš kur atsirado, tačiau senosios pasakotojos kosminė vizija ir būtybė išnyko kaip sapnas, trenkus žaibams. Konfliktas tarp Drakoniuko, jo savininkės pensininkės bei aplinkinių buvo išspręstas,  staiga jam išnykus, iškeliavus iš šio pasaulio vykdyti kosminės misijos. Pasakotoja atliko savo misiją – sukūrė mistinę istoriją... Tai tarsi medžiaga fantastiniam nuotykių filmui, kur nerami pagyvenusi moteris bando įprasminti save, priešpastatydama gan skaudų realistinį pasaulį nerealiai, fantastinei savimonei. Ar stebuklas įmanomas? Ar tai svarbu? Ir kam tai rūpi?  Juk, atrodo, svarbu ne tai, koks tavo gyvenimas, o tai, kokį tu jį įsivaizduoji ar net tai, ką sapnuoji. Tokia senyvo žmogaus gyvenimo vizija yra ne tik žavi, bet ir stebinanti, skatinanti svarstyti, fantazuoti ir kritiškai analizuoti, teigia kūrinį pristačiusi  literatų draugijos narė Irena Kepalienė.
Spindulio draugijos narys rašytojas Leopoldas Stanevičius priminė garsių kūrėjų mintis apie kūrybinio potencialo realizacines galimybes ir kitus garsius posakius, kurie tapo kūrybiniais credo. Juk atskleisti gyvenimo vertybes – tai reiškia būti tų vertybių grandimi, priežastimi ir sąryšio dalimi. Poetės Erminija ir Bronislava Daunorienė į gyvenimą ir kūrybą pažvelgė per skaitomo teksto interpretacinės raiškos ir sampratų įvairovės galimybes.
Gyvenimas nebūtų gražus ir įdomus, jeigu nebūtų įvairus. Kūrėja Zuzana Stunžėnienė pasidžiaugė naujomis kūrybinėmis idėjomis, naujais režisūriniais užmojais – atskleisti istorinių asmenybių veiklos ir gyvenimo nenušlifuotas, dviprasmiškas puses, kai pareiga šaukė, o grėsmė naikino ir ryžtą, ir siekiamybę mylėti, ir ginti... Istorinės patriotinės partizanų ir Lietuvos 100 –mečio aktualijos neliko užmirštos. Jos yra žmonių gyvenimo ašis ir garbinga atmintis. Spindulio draugijos pirmininkė A. Tumaitė pasidžiaugė bendravimo temų įvairove ir kūrybiniais pasiekimais, tikėdamasi, jog kasdieninė rutina netemdys kūrybinių siekių, meilės, laisvės ir tiesos idealų, siekiant atskleisti gyvenimo kaitos ir kitų žmogiškųjų vertybių pasaulį, sakydama : ,,žvaigždžių karai ne mums...“ O mums –  kūrybinė aistra atskleisti meilės tiesą savyje...        Spindulio draugijos narė Irena Kepalienė