miegu su meškeliu
sapnuosiu greit tave
pamiršti negaliu
žinau kad jau vėlu

sapnuoju kad aš jūroj
o kur jūreivi tu
tu jau esi toli
prisidengiau miegu

aš myliu nieką
klausyk žmogau
o kas man belieka
aš toli nuo dangaus

ir kurgi jis dingo
kokia pabaiga
noriu užmiršti
kokia jo akių spalva

myliu save
sakau dažnai
paliki mane
kaip darai dažnai

ėmėsi darbo. buvo nedirbanti. . .

slenkas kvadratukai
iš eilės ratu. . .
vyksmas nenutrūksta
smėlio dėžėj kol tu...

mažas mažmožėlis -
aš gimiau formele. . .
tyliai byra  smėlis -
pro pirštus jo kelias. . .

pravardė
"auksinė žvaigždė"
neliesk
ašarų neliek...

bijau būti
ir laukiu
o debesys
plaukia

paukštis nuskrido...
tariu žmogaus vardu...
ar po sniegu,
irgi žmogus?

noriu prašyti
žmogaus vardu...
bet negi minsi,
vėl po padu . . ?

man žmogiškumas - - -
pavirsti paukščiu...
negi ir tu
mąstai angelo minčių?

aš miss žmoniškumas
noriu kilti ant sparnų...
lekiu paukščiu
noriu būt žmogučiu...

ak ta tavo tyla
byloja apie nieką...
gal širdyje
pripustė gruodas sniego...

drauge, nurimki -
aš tik žmogus.. .
tegu palaimina
dirbančius dangus...

aš sužinojau
tą brolio bėda
kurgi jis eina
per kiemą per sniegą...

o mano kalėdos
ašarom rieda
mano kalėdos
ligoninėje lieka

aš užtrukau
o brolis verkė
o po sniegu
meškėnai knarkė...

ak vasaroj
stiebias saulėgrąžos...
o jų geltona - --
tokia sava...

o pirmas sniegas
lyg rūkas, dūmas...
apkeri baltumu
naivią mane...

noriu aš to geltonumo
toli dar vakaro žara...
turiu kažkiek dar aš skaidrumo
tik nesakyk "geltona būk mana"

gręžiuos į saulę
nenoriu rūko
nenoriu būt
pati žara...

o kokio kokio raudonumo
kokio stiprumo...
pastaba
[...]
geltona...