nuo to trenksmo
sumišau visai...
o nuo ašarų,
krenta veidu lašai...

kokia prasmė -
klausiu savęs?
o jie girti -
jų žodžiai kąs...

aš sumišau -
kokia nauda...
sako - geriau,
man už tave...

bijau ištart
bijau nuvilt...
o man tu draugas...
einu jau, baigiu nutilt...

artimosios stotys
loja kaimynų šuo
noriu aš sustoti,
naiviai baigt galvot...

galvojau - artimasis,
o dabar skaudu...
nes esu viena,
po tavo padu...

ištylėjau laiką...
noriu išgalvot...
ką galvot, kai vaikas,
verkt negali nustot???

verkiu ne savimi
verkiu pro tavo akis...
tyloje esu...
kas paguos? kas sakys?

ak gyvenu, aš be teisių,
noriu namų - kenčiu baisiai...
manoj tyloj, plūduriuoja ruduo...
nebeeinu, negyvenu - aš šuo...

išdiktavau
išdainavau
nieku likau
gal brangi tau?

noriu eilių
noriu gailių...
raudoje esu
širdimi tyliu...

maža dar kas
grąžo rankas...
noriu tylių
norų vylių.  .  .

ant grindų
suku ratukais
grindys tai
spalvoti kvadratukai

mama dainuoja...
aš noriu niūniuoti...
norėčiau ir aš
bet negaliu prasižioti...

aš bijau verkt
o ji dainuoja
man jau 6
bet lūžusios kojos

nuo to laiko
kai mama vystė...
gyvenu iš naujo
tai donorystė...

ak mama
aš noriu gimti...
noriu užaugti
ir rūtas auginti...

guliu lopšy
ir verkiu jaunystės...
noriu gerai
dar pražysti

nėra laiko
būti negerais...
paskui augsiu
paupy ajarais...
ak, Aivarai...

nėra laiko
klaidžiot nakty
bet gerai
kad eilėraštis arti...
ačiūdie arti

maža laiko
rašyt eiles
gal geriau
gyvent novele?

ak tas laikas
tiktai čia...
kaip išsirutulios
nakčia...

noriu rasti
laiko būčiau vaikas
jei tikėčiau
naiviai

nesityčiok, kad negyvenu, /

lėlė koketė
mergina marionetė
tavam glėby
aukštyn, toli. . .

lėlių teartas
ir lietus basas
Vilniaus gatve
nešė mane

noriu būt marionetė
bet nesu nei lėlė
nei koketė
tyloj niurnu