Teesie, net nežinant leitmotyvo ir motyvo išsidėstymo erdvėje, nežinant
subjekto ir objekto tarpusavio sąntykių,  laiko reikšmės, kai variniai varpai
gaudžia many, užgoždami mintis iki ir nuo. Aš subjektyvi naktis - vieta ir laikas.
Išrinktasis atėjo pas tuos, kurie nieko nelaukė ir neieškojo, atėjo paskutinis pas
paskutiniuosius. Vardan neištarto Vardo. Mano durys užvertos, trigalvis šuo
saugo lyg savo gyvybę. Jis budrus. Jam paaukojau, nedauk, tiek turėjau,
tik tiek ir buvo negaila už tokį menką pažadą. Teesie, urzgia nuolat ir nuo
veido nulaižo cukraus vatą, kaip įgarsintas laikas, kaip pasaulis padalintas į dvi
dalis. Teesie. Nuo - iki. Ir posūkis nuolat ne į ten kur reikia. Nužydyk už skaidrumą.
Įsiamžinsiu. Praregint, akyse bus įšalus tyla, bus delčia apkramtyta mano aklojo šuns
ir jau tiek sykių matytas objektas neįeis į  namus. Nužudysiu už įgarsintą Vardą.

Fundamentalu

Taip buvo sugalvota - sunki švino pilka ant peties.

Imassami. Tavo ranka laiko manąją, cinko balta pati

balčiausia, kanatas įtemptas - žingsnis žengtas. Ne

reikia nieko sakyti, rodyti pirštais. Tą kalbą mo

ku geriausiai, mušti kumščiu į krūtinę, prisiekinėti,

duoti nukirsti savąją ranką, slėpti jau nukirstą tavąją,

tarytum itin slaptą artefaktą, bet tai ne įrodymas tai tik

ranka. Prisilietusi prie stebuklo vėl sieksiu pačiupinėti,

kai nutrinta iki formos - neatpažįstamos - Ranka - Ji ne mano.

Svetima. Cinoberis akyse įsiskaudo  šaukia į pradžią, sukreša

kraujas iki trupančio - Nuasmenin to

M,eta m,orf o,azės tuščias kevalas, nepaisant nuolatinių trigdžių
skyla per puse į dvi valteles, ribinė praeities konstrukcija netvari
ir netvarkinga, reikia su tuo ką nors daryti, išnešti iš namų nerei
kalingus daigtus ir sudeginti smuiko futliarą, dėžę su nuotraukom,
jei kas nors liks tai tik plokščias negatyvas su juodom ir baltom
dėmėm susipainiojusiom tarpusavyje bet jose jau sunku atpažinti
logaritmus ir algoritmus, dar vis siejusius su tuo ką turėjau, tik dabar,
kai tiek laiko praėjo, neatsisuku, žvelgiu pro šalį, linksi į taktą, pasieniu
šliaužiantis šešėlis, vangiai įsispraudžia į kertę, tylomis pralauks iki
ryto met,a morf,o oazės nekaralystėj trigdžiai skverbiasi į kevalą.

imanentinė tiesa
ir
laiko intuicija

- sakai praregėjimas, - trinu pirštais į ausį įaugusį auskarą. 
- norėčiau, kad jis būtų perlas užaugęs tarp širdies vožtuvų. 
- tau pavyksta apgauti realybę? - suspaudi lūpom spanguolę
ir skaidrus lašas pakimba virš bedugnės. 

Diena prasidėdavo mistiškai kvepėdama kava,
tirpdavo dievišku šokoladu atidengdama baltus
migdolų dantis, trupančius į vakaro ekstazės
gėlėtą sterblę, nekantriai spurdant vakaro šešėliams,
laukdavau išganymo nakties plaštakių, iš anapus
ateinančių vieninteliu sapno keliu. 

Aš Sfera

99 procentus esamo laiko supilu į nutylėtą 1
Aš Orionas
mano skupi evangelija pagal nematantį

tariamoji nuosaka slysta išgaląstu paviršium
Aš Dorado
įtrūkęs amžiams matymo laukas iki nesamo

mato vienetais nusakau būties svorį ir talpą
Aš Sirijus
įformintas melas vardan pamiršto idealo

nekantriai stebintinti su priekaištu ir panieka
Aš Andromeda
įracionalus pasiaiškinimas siekiant vertikalės 

1 veiksmo dalyvis - statistas aiškiai numatomas
Aš Kentauras
nekatrosios giminės kai nematau horizonte tavęs

virvė skirta surišti daigtams išsikraustant iš savęs
Aš Sfera
nusisukus prakeiktoji dalelė įstrigus tarp Aš ir Ša

sniegena lesanti sniegą
telpa į kumštį
kruviną

ツ ♋ 웃 유 Σ ⊗ ♒