Ten tyliai
varstomos durys tai ženklas neapsiprendus
katė pirmyn atgal valgomajam stalas padengtas
šviesos įjungtos tik užuolaidos neužtrauktos už
širmos šnabždesiai kas atsitiko kelius užpustė
neišvažiuot neparvažiuot ugnis židiny nuo ryto
nuo karščio stiklėja akys ir trupa oda lūžinėja
nagai kaip šitaip šukos ne vietoj paliktos ant
valgomojo stalo katė po stalu už širmos nutyla
bespalviai balsai įsigalėjusios tylos nebetrigdo
nei skambutis nei kaimynai aš sustoju prie spintos
- nežinau ką Ten dėvi kaip apsispręst Viešpatie
kaip čia karšta

,,Apokalipsės laikrodis tiksi,, ši reklama apmokėta kompanijos ,, ROLEX,,
nesu atidi negaliu išvardinti įvykių sekos ir cronologine tvarka sudėlioti ar
tai buvo šventė ar šermenys ar pažymėjom trumpiausią ar ilgiausią naktį ar
saulės laidą ar patekėjimą koks dabar skirtumas skirtumas manyje atėmus ar
iš vieno skaitmens kitą kito regis nebuvo jis visada kiek atimenu miręs tai ar
bus lengviausia gyvenimo forma net nežinau ar jo laikrodis stovi ar tiksi o ar
yra ir kitų variantų kai norisi kad sielos svoris priklausytu nuo to kiek ji prisi
gėrus vandens sūraus šalto sūraus savimeilės šalto savęs vartojimo šalto nuo
latos sūraus tvarstant negyjančias nuolatos gylėjančias nuolatos sekant vyksmą
tarsi vienintelį įmanomą pasirinkimą išardyti tą dingusios materijos laikrodį

Užkliuvau, Sarge sergantis, ne gi čia tavo sparnai suminti į tą
nuolat pažliugusią vietą ir laiką, ne dabar nebijau tik kūno at
mintis primins. Ji čia tikriausia, tarp muliažų, dekoracijų ir
butaforijų sukūrusių komfortą kūnui, atmetant paikas mintis
ir juo lab abejones. Skauda sutrenktą kelią. Trinkteliu durimis.
Mano spintoj nėra tavo išeiginių sparnų tik permatoma oda skir
ta šiandienai. Ji andoginiškai švyti nors už lango dar neprašvito
ir nakties tamsoje braido sugulusiais pelynais tos katės, tos be
namės širdis. Nesakyk, kad nepameni, nors ji pasikeitus ir švyti
neonu blausiu, akys lyg du miglos kamuoliai, taip ir nepraregėję.

- Taip, tu teisi, visuomet tas pat, tu nuoboda, gal jau kelsies, išgersim kavos.
- Kelsiuos, bet tu išeik iš kambario.
- Dar ko, aš čia gyvenu ilgiau nei tu.
- Bet, kai nematau, tai kitaip, o dabar.
- O dabar praregėjimas. Kas dabar pasikeitė. Vadink mane Sokratu, nes man nepatinka kreipiniai: ei, aū, hei. Skamba lyg šunį bevardį šauktum.
Įsikibus į apklotą abiem rankom, laikau palei kaklą. Kas per įprotis visus drabužius vakarais sulankstyti ir sudėti į stalčiukus, spinteles, nei vieno palikto megstuko, ar marškinėliu nepalikau netoli lovos. Sekmadienis, lygiai 11 valanda. Skamba bažnyčios varpas, padorūs žmonės eina į mišes, pasipuošę, teisingi žmonės.
- Ach, baik, su ta savo belitristika, teisingi - neteisingi.
- Nieko nesakiau, tau Sokratai nesakiau nieko.
- Nesakei, sakei, dabar aš užsiėmęs, einu paieškoti nuodų.

Pamiršau,
lietaus skalaujamą vandens paviršių, tuniso rožinę septintą ryto,
įslinkusią
pro skaidrų lango stiklą, prisilietimą efemerijos tarnų su pažadais,
kad nieko
amžino nėra ir susimaišo sąvokos: balta - juoda ir drugio krečiama
ranka
nusvyra, kai tyloje nakties drugys lyg miręs, pavargęs tupi ant peties.

Matoma,
šviesos forma, labiausiai tavo akyse,
pameni, kai vartėm žemėlapį. Tamsos
dėmelės rainelėse - pažymėtos vietovės -
širdis pati ryškiausia. Ar ji serga? Serga laiku.
Dar sakei, negali pasirinkti, bet kaip tu buvai
neteisi. Ant stalo smulkmė, raktai, sidabro
žiedeliai, imk ką tik nori, tik laiko kodeksas - ne
atšaukiamas, negaliu pakeisti, nuteisti, nubausti
paskirtąja bausme. Šviesos ir formos balansas -
manyje, kaip tavęs atspindys. Užakęs ežeras,
kadais supilta kalva, Sidabrinė pieva susiliejus
su dangumi ir Šventoji toje vietoj sekliausia,
tik, prisiminiau, jei sugalvosi kada pabraidyti.

Įsidėmėta iNtonacija pasisuko 180 laipsnių kampu,
Aukos kultas ar kitas Kraštutinumas nubraukia nuo
kaktos neklusnią sruogą peleninių plaukų, bet kaip
gi tai nuobodu ir iš pasiūlytų siužetų išsirenku patį
lėkščiausią. Na ir kas, tegul tai ne ženklas, tegul be
prasmės ir gylio, juk ne į šulinį žvelgsiu, tegul nepa
siekiama, per aukštai, per toli, kažkurioj efemerijos
stadijoj, kai Stabat Mater rauda įsikibus Jam į kojas,
nuo žinojimo, tik tai nuo žinojimo šitiek gėlos ore.
Ne, dangun Jis neis,  laiko neliko sulaukti atsakymo.

Kai saulės vėliavas iškėlę švilpia sodai,
Kaip stygos plonus, mėlynom akim šunis,
Praskambančius rudens tokatomis vienodai
Ir skęstančius į mirštančių miškų vilnis,

Atsineša ruduo mažytį stiklo karstą,
Kaip žalią vabalą ant raudonų delnų –
Ir radęs ten mane laukų sidabrą žarstant,
Nunešti liepia jį ant debesų kalnų.

Aš nueinu tylus į debesynų sniegą
Ir užkasu liūdnai raudoname lape,
Ir jis tenai, jau amžinas, ramiai sau miega,
Kaip maharadža Indijos kape.

O saulės vėliavas iškėlę sodai švilpia,
Kaip stygos plonus, mėlynom akim šunis,
Kurie, rudens skambėjime nusilpę,
Paskęsta į fantastiškas miškų vilnis.

- Sokratas turi išgerti nuodų.
- Jau išgėrė, - vangiai atsakiau.
- Kada? - Jo balse, išties išgirdau nuostabą.
- Kažkada. Juk turi knygą, perskaityk.
- Tai ne įrodymas.
- Kokio įrodymo tau reikia? Tu ir gi neįrodomas.
- Man reikia vardo. Manau Sokratas tiks.
- Sokratas užimtas.
- Ką veikia?
- Geria nuodus, kai prie ko nors pripranti, tai reikia vis daugiau.
- Tu čia apie ką?
Nežinau, ką galiu atsakyti, juk nepažistu Sokrato. Minutė tylos užsitesėsė. Spėju apsidairyti, kambaryje viskas taip, kaip vakar, kaip užvakar, kaip visuomet.
- Taip, tu teisi, visuomet tas pat, tu nuoboda, gal jau kelsies, išgersim kavos.

Atspindžio kampas lygus kritimo kampui - primena virvelių manija ir degtukų geo

metriją. Nemiga sumaišė dienas ir naktis. Kokia sumaištis? Sąmišys ir neslankus

skylantis laikmatis. Ketvirtojo metų laiko invazija, kaip priešingas veiksmas išvestinej

nieko neprimins, kol įsiminsiu nakties konstrukcijas, kaip išlydytą amalgamą teka

iš akių. Tapati mirtimi - aš sau per lengvai atleidžiu. Žaizdama - drįstu prieštarauti.

Matau kas paslėpta pakampėse, išdėliota it vitrinoj: ciano mėlis, tiurkio žalia, balz

gana chromo ir verones žaluma, taip skaidriai skverbiasi skylantis šaltis, kristalais.

Pasamonės zonoj - mirtis, kai arčiausiai esu - pajuntu jau matytus vaizdus. Kamuolys

su įsmeigtom žirklėm, kažkodėl nesprogo. Apelsinas pervertas keliais virbalais, panašus

į oranžinį ežį. Dantų krapštukais susmaigstytas cigarečių pakelis, kaip adatinė, įrašas:

,,sukelia vėžį,, ir nei vienos sveikos cigaretės. Adatinė pagalvėlė puskiaurė ir plika, nes

visos adatos pamestos. Išjudintas iš vietos pasaulis. Įracionalaus blogio laukas tai mano

erdvė įtrūkusi 29 kartus. Žvelgiu nurimusi, kaip laikas nuvilnyja pamiršęs mane čia lyg

Kritimo kampą - Atspindį išmokusį žodžių ir nuolat šaukianti, kad tų medžių nėra,

sukrypusių, įsirėmusių į sieną, kad tos sienos nėra, kad nėra to namo su įskilusia siena,

su išblukusiu ir trupančiu tinku, atveriančiu vis daugiau nesančio raudonų plytų mūro.