Pro svetimą langą bežiūrint
Ugnies keturi kareivėliai
Begėdžiai it širdį pradūrę
Ant sienų,terasos ir veido.
Jauku.
Jau išsivaikščiojo kraujas
Neapykantos šešėliuos.
Galiu rėkt iš naujo
Balsu rėkdamas GALĖJOM.
Ugunsdzēsības spārni,
kaut plosītos matus,
un, kad es atceros, es gribēju gulēt,
kaut kā es aizmirsu, ka man bija ar jums.
Un es nebiju par to.
Protams, ne par TO.
Man bija tikai skumji atgriezties.
Atgriešanās mājās.
Srautą begaudantys mygtukai išprotėjo ir nusprendė veikt savarankiškai. Gerai kad ranka dar sava. Nekenčiu trumpų pokalbių su savim.
Pavasaris sprogsta pumpurais kartu su mano kepenim.
Tu buvai man
Kaip angelas sargas
Iki melo mylėtom akim.
Keli lapai nukrito,
Keli rudenys ėjo
Ir liepos garavo vanduo.
Bet tu-tik vaidinai servetėlę,
O aš buvau
Tik sielų piemuo.
Man reikia tavo mėlynų plaukų,
Taip kaip pelkei reikia vandens.
Man reikia tavų bučinių,
Kaip reikia nelaimei laimės.
Ir nesvarbu kad tu akių
Greitu metu neteksiu.
Tikiuosi kad bus ne keturios
O penkios rožės.
Ne baltos, o raudonos.
Kad ne tik sapne kvepėtų,
Bet ir tamsiais plaukais
Kerėtų.
Gyvenimas vertas kilpos.
Kilpos po kilpos
Numegzto
Šilto megztinio
Tavo šaltom rankom.
Iš kur aš tiek
Išgėriau tavęs,
Kad pripratau
Nuo pirmo švelnių
Plaukų aromato.
Mieloji,tas veidrodis
(Taip,tas pats)
Dar veikia.
Atsimerk.