Nusipirksim žuvį,pasikviesime svečių.
Pasigersim,susipyksim-aš ir tu.
Kad nebūtų liūdna išvarysime svečius,
Kad nebūtų šalta apkabinsiu tau pečius.

Kur siautulingas tavo juokas,
Apgaubiantis manus pečius?
Kokiu ritmu tavoji širdis šoka?
Ir su kuo? Aš nenuspėju tavo užmačių...

Kur dingai ir tu pati?
Aš paskęsiu juodoj nevilty...
Nors ir neturėjau,teigiu drąsiai,
Bet pažadu,meile,aš tave surasiu.

Žmonės-svajojantys stuburiniai. :-)

Ir aš žinau,kad dar begalę kartų kilsiu su saule. Ir dar tiek pat kartų krintantis liftas žemyn mane neš.

Nors šiandien tau neapsakomai bloga,
Dienos-be saulės, o naktis be žvaigždžiu,
Džiaukis,jei turi bent menką stogą
Tarp tavęs laukiančių šiltų akių.

Ta jaunystė-basakojė fėja,
šlitinėjanti dažnai girta.
Slenka pasroviui pas vėją...
Fėja-nieko tu verta.

Mane iškart du keliai nebyliai šaukia.
Ir man iš visų blogiausia,
Nes nežinau kur eit ir laukiu--
Gal kas atsakymą pakuždės į ausį.

Buvo meilė žvilgsnių,
Meilė šypsenų.
Negaliu užmigti.
Neprisiminęs tų akių.

Buvo meilė abejonių
Ir kasdieninių klajonių.
Gal gerai kad truputi bijojau
Meilės pinklėse paklyst.

Buvo meilė vienos pusės.
O gal buvo ir kitos?
Ne. Tik vėjas rudeninis pūtė.
Naivios sielos gilumon.

Buvo meilė ir aistringa.
(Bent aš vienas taip manau)
Ne visiems tai atsitinka.
Ne visiems. Taip pat ne tau.

Buvo viskas iš liūdesio,
Sustingusio žvilgsnyje judesio,
Vasaros žaismo šypsenos...
Ne,nebuvo meilės kaip šitos!
:-)

Kasdien keliauju į laukus
Pajusti šviežio vėjo gūsius.
Neplanuoju to,kas kada bus,
Nes nežinau ar pats tada dar būsiu.

Palaukėj krauju aptaškytas akmuo
lyg putino uogom nužertas
užspringsta nei suvis eilutės skiemuo
ir aš nežinau ar jis vertas

Nors vieno lašelio ant žalio akmens
gal jis jau betikslis ir aklas-
tik stovi šešėlis nušauto žmogaus
jo rankose-degantis arklas.