aš čia kažkada buvau... gal bandysiu prisikelt... gal...

mirusiu veliu zaismai

2005-03-22: kiek banaliai skausminga

Kakta prisilietė prie šalto stiklo. Gilus atodusis buvo vienintelis garsas, įsimaišęs į tylią lietaus muziką. Akys, įbestos į tolimiausius lietaus lašus, buvo pavargusios. Kažkas prasiveržė iš sielos gilumos ir pasirodė skaidrių lašelių pavidalu akyse. Ranka pakilo atlikti vienintelio veiksmo, kuriam ji ilgai ruošės - ji atidarė langą. Tai buvo pirma.. Antra ji atsisėdo ant palangės... Toliau sekė veiksmų, kurie šaukės šilumos, virtinė. Gal kiek banalybės tame buvo, tačiau visa - persunkta skausmingų išgyvenimų. Basos pėdos ant skardinės palangės, nubėgęs makiažas, kuris darkė išbalusį veidą, plazdanti skara, į kurią ji paskubomis buvo įsukusi savo kūną kaip į suknią, ir... Pora žingsnių, kurie išlaisvino... Pakėlė ir nubloškė... Depresyvios bedugnės link... link ko? 


2005-04-24: Šypsnis

Dienoraštis
2005-04-23 19:12
Aš jaučiu kaip mano veidu prabėga šypsena. Žinau, kad tai - tik laikinas džiaugsmuko apsilankymas. Tačiau aš - šypsaus. Žinau, kad viskas griūna, o aš iš paskutiniųjų ramstau savo gyvenimo pilaitę. Žinau, kad jis nerašo, nes jo siela iškankinta, o jis toli ir aš niekaip negaliu padėti. Tačiau aš myliu jį. Žinau, kad iš to mažai kas gali išeiti - bet juk kaip žvaigždelė žiba prie mėnulio kasnakt (išskyrus šią naktį), taip ir aš prie jo prisirišus, taip ir jis prisirišęs prie manęs (nors velniai ten žino, kaip yra iš tikrųjų). Žinau, kad eilinį kartą susipyksiu su savo tėvais, tačiau išmokau atlaikyt visą emocinį spaudimą. Žinau, kad su drauge nesusitaikysiu(nors kokia ji ten draugė, jei šitaip kiauliškai elgiasi). Žinau, kad išmokau ir pasiekiau tai, ko norėjau, tačiau tobulėjimui ir galių plėtimui - ribų nėra. Žinau, kad ilgą laiką kenčiau ir dar tiek ir dar daugiau teks iškęst TAI. Taip, tą vienatvę, ašarų smaugimą, liūdesį, šaltį(tiek sielos, tiek kūno atžvilgiu). Tačiau aš bandau šypsotis...
- Ko čia vaipais persikreipus? Tyčiojies? Į galvą nori gaut? - kreipiasi sportiškas jaunuolis, pamatęs mane stotelėje - eilinį kartą belaukiančią autobuso, paženklinto numeriu 22, sušalusią, naivią, keistą ir dar (vėl gi) velniai žino kokią.
Ir jam aš nusišypsau... O šis, savo ruožtu (ir papratimu) nusispjauna šalimais ir "užsirūko". 


2005-05-25: Poe būtybė

Oras buvo tvankus, o ir mintys sukosi vangiai ir be galo keistais pavidalais. Nesąmoninga baimė, o gal tik nenoras likti vienai, vertė ją blaškytis. Ta, kurią ji (anti)logiškai (ir gal kiek nulemiant to žmogaus buvimo šalia) vadino "drauge", savo egoistiniais poelgiais ir principingu (perdėm), o ir bereikšmingu elgesiu, mimikomis, maniera ėmė varyte varyti į vidų įsiūtį, kuris galbūt ir nebūtų apsilankęs tądien jos ramioje ir gal vos vos išblaškytoje sieloje.
Ji, tik atsitiktinumų ir aplinkos, na, tiksliau, kapinių gamtos šaukiama, pagaliau buvo ten. Ji įžengė iš lėto, prieš tai ištarus paslaptingai melancholišką "Mortis...", ir mėgaudamasi kiekviena žalyme, antkapiu, gėlėle, medžiais, lėtai lėtai žengė stambiais akmenimis grįstu taku, kuris šakojosi į tuos nuostabiai dualius takus, kurie vedė skirtingais keliais vis gilyn ir kapinyn...
Kiekvieną žingsnį lydėjo mirties baimė. Ne, ji pati jos nebijojo, anaiptol - mylėjo... Tačiau kiekvienas stiebeliūkštis, žolynėlis ir visa gausybė gyvybės - visa tai, kas patekdavo po jos pėda arba buvo užliuliuojami mirties, arba vargiai kapstydavosi iš mirties glėbio ir keldavosi gyvent!..
Kapinėse nebuvo laiko. Ne! Tai ne jis glūdindavo antkapius, leido nagus į medžius, tai MORTE. Ši paslaptis buvo tik jos širdelėje, ir ,nors mažoje, joje tilpo begalinė meilė ir ilgesys mirčiai - būtent jai. Juk tik dėl mirties ir gyvybės kontrasto ji ir pavargus, ir bet kokiu metų laiku traukė į tą agonijos kraštą. Tie, kas jos nesuprato, taip ir pranyko iš jos akių - dažnai nesąmoningai pranyko, o kartais tyčia... Bet taip jau ji kartais pasinaudodavo savo mažyčiams žaidimams Magiją...
Magiją Mirties... 


2005-06-01: Beprotiškas fiasko


Ji staigiai iššoko iš lovos. Vėl tas prakeiktas košmaras...
-Prakeiktas... - nuvilnijo jos lūpomis saldžia gaida.
Ji jau kelintą naktį pabudo visa virpėdama ir pilna susijaudinimo. Būtent - susijaudinimo. Ji ne tiek išsigando, kiek patyrė jaudulį ( nesileiskit, mieli skaitytojai įsisiautėti savo mintims, nes anot Froido tik patvirtinsit teoriją jo, kad visais poelgiais ir mintimis siekiam seksualinio pasitenkinimo).
Ji norėjo vėl bėgti tuo šlaitu... Bėgti nuo to šėšėlio - šiurpulingo ir gaivališko. Ir galiausiai parklupti... O tas šėšėlis, paislenkęs virš jos... Čia viskas ir baigdavos.
Ji jautė didžiulį pasitenkinimą iš savos baimės, virpesio kūno ir beprotiško košmaro ir svarbiausia - nežinios...
Ta nežinia siautino vaizduotę.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

Ji tyliau sukosi aplink save... Muzika vis garsėjo, garsėjo, garsėjo!!!
Kol galiausiai vokalistas graudžiai verksmingai giedojo piktuosius žodžius, kuriuos visus sudėliojus būtų išėjęs gražus prakeiksmas. Tačiau ji suvokdama esmę giesmės savaip, vis šoko darydama įmantrius judesius rankomis it indiškam filme, o visas kūnas siūbavo melodijos taktan. Ji jautė visam kūne virpulius, kurie reiškė, jog ji panyra... Panyra į tranzą, panyra į beprotystę, panyra į vienatvės siautulį, panyra į melancholiją, panyra į šižofreniją, panyra į kažką fantasmagoriško...

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

Dar viena naktis. Delčia. Juk Jūs žinot kam skirta delčia...
Perkūno įtūžis reiškės galingais griausmais. Apokalipsinis dangus ir beprotybė, kuri jau išsiveržė iš jos vidaus ir nuodijo viską aplink, gąsdino nuošalius praeivius beveik tuščio gatvėj... Beprotybė, kuri apėmė visą aplinkui ir siekė dar didesnių tolių.
Ji šlaistėsi viena, ramstydamasi už sienų, kurios buvo tokio šalčio, koks tūnojo jos viduj. Ji laukė lietaus ir tatai prasiveržė pro jos žalsvas akis, kurios virpėjo vienatve ir ilgesiu...
Ir štai - lietus... Švelniais mostais, kurie vis stiprėjo, lietus glostė ją ir bandė ramint...
-Niekas niekas... - skambėjo jos galvoje.
- For ever and never more... - šnibždėjo Poe šalimais jos. Juk jis tebuvo vienas iš jos artimiausių įsivaizduojamų draugų - klausytojų. Jis tik kartkartėmis prabildavo.
Bet štai ji jau stovi ant to šešiakampio pastato - aukuro. Ji jau tiesia rankas viršun į savą svają, į meilę, į šilumą. Ji jau jaučia bučinį lietaus.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Tik jo trūko jos pažeidžamai, jautriai, gležnai sielai. Jo ...


(spręskit patys ko - ar košmaro, ar šėšėlio, ar bučinio, ar mylimojo... ) 



2005-06-06: Paranoiškos mintys fantasmagoriškam pasaulėly

Aš vėl Tau rašau.
Nebemoku išsireikšti paprastais žodžiais. Taip, aš galėčiau pabandyti, tačiau tai neteikia jokio malonumo man.
Galėčiau be jokių išvedžiojimų parašyti, jog man sunku. Kad nesutariu su tėvais, nors iš įvairiausių pusių bandžiau su jais susikalbėt, bet mano nuožmioji motina (mama ją nustojau seniai vadinti) visuomet savais perdėm materialiais ir tiesmukiškai šleikščiais žodžiais įskaudina kaskart nė neišklausiusi manęs. Aš bandžiau kalbėtis, bet tai baigdavosi mano išsunkimu, manomis ašaromis, manais piktais, dygiais ir maksimalizmu (šiokiu tokiu) dvelkiančiais užgaliojimais, kurie buvo skirti gimdytojai, bet iššvokšti būnant tylioj vienatvėj.
Aš vėl verkiau... Taip... Klausiausi kažkokios melancholiškos dainos ir pilni ašarų žodžiai liejos iš manų lūpų.
Matyt nebemoku kitaip gyvent. Juk gyvenu pilną melancholijos gyvenimą. Jis atrodo apgailėtinas, galbūt kvailas ir idiotiškos Kažkieno akimis. Ak, aš vėl bandau šypsotis, nors žinau, kad tuoj apsiniauksiu netikėtai (kitiems) kaip tas nenuspėjamas vasaros dangus.
Muzika daug duoda. Štai kažkas linksmesnio suskambo, tačiau aš negaliu šioj terpėj būt, kai žinau, kad... Grįžtu prie melancholiškų, skausmingų gaidų.
Galbūt ir tu nesuprasi šito veržimosi ten, kur niūru, saldžiai (bent jau man) liūdna ir kur liejas ilgesio ašarų upokšniai.
Ne, ne... Tu turėtum suprast. Juk mes abu - iš liūdesio šalies. Kažkas tą šalį pavadino "Gotika" ir įspraudė į subkultūrinius rėmus. Aš sakau, jog tai - atgimęs romantizmas tik su sustiprintom liūdesio, mirties ir skausmo "temomis".
Juk toj tamsioj agonijos šaly mes ir susipažinom. Na, nesakyk, kad nepameni, kaip genamas vienatvės, pasibeldei į maną sielą. Gražiais švelniais žodžiais ir svaijinga siela užbūrei mano visą esybę...
Šiandien palengva niūniuodama bandysiu plevent (nors vargu ar išeis... Matyt, teks eiti) į Bernardinų kapinaites. Įsikursiu šalia kokio nors kapelio ir ,atsidavusi savai mūzai, leisiuos į paranoiškas mintis , kurios visuomet tūno mano fantasmagoriškam pasaulėly...
Aš kursiu... Ausiu iš savo skausmo gražiausią, ploniausią audeklą svajų.
Ir vėl... Lauksiu kol ateisi, apkabinsi, švelniai pabučiuosi ir mes pakilsim virš visko... Paliksim tą skausmą, kurį jau pernelyg daug kartų minėjom būdami vieni ir svajodami apie kits kitą. Bet tu toli toli toli t o l i ....
Juk žinai, kaip tatai jau šleikštu. Juk žinai, kad šiuos liūdesio žodžius nuvalkiojom, kai pernelyg dažnai kartodavom. Tačiau aš, kai kaskart panyru į tą agonijos liūną, pajuntu šių žodžių tikrąją esmę. Vėl atrandu juos tyrus, nesuterštus kasdienybės ir daugkartinio vartojimo.


Mylėk mylėk mylėk.... 




2005-06-07: dejonės ar kas ten...

Na, štai. Baigiau visus atsiskaitinėjimus ir esu laisva.
Na, gerai gerai - tik iš labai mažos dalies laisva. Va, kad ir vakar. Tėvai, negana to , kad niekur neišleidžia - priežastis anapus jų materialių protų - ,tai dar ir gotus ( kaip beje ir pankus, hipius ) išvadino sektantais. Anot jų, jie sekta kaip Jehovos liudytojai ar krišnaitai ( nors prieš pora dienelių bandžiau vėl save sužavėt krišnaizmu jų šventyklėlėje. Tik dėl šito cit ).
Tai va, pūnu namie. Šiaip veiklos yra. Juk personaliai mokaus lotynų kalbos, nagrinėju vaistažolių knygutes, gilinuos į mielų protėvių - PAGONIŲ - pasaulėjautą, kultūrą, skaitinėju Poe, tačiau, žinot, jaučiu, kad šios sienos slegia. Gal reiktų pagal Fengshui "išplauti" tapetus druskingu vandeniu? Juk, anot jų, neigiama energija nesklis manam kambary... Nors ką čia - tapetus kitą savaitę nuplėš negailestingai. Remontas. Gyvensiu pas močiutę - šunį bjaurų prižiūrėsiu. Negana to, kad turėsiu VISĄ SAVAITĘ (!) skirtis su Totu (katinu savu), tai dar turėsiu prižiūrėti bjaurų, spigiu balsu, kvailą šunpalaikį. Ai, dar ir brolį. Ką jis ten veiks be kompiuterio - aš nežinau. Berniukui 9, o ... Na, kompiuteris, televizorius... Bandžiau tramdyt, bet ką ten... "Ūra" - buvo pasakyta ir tiek. Va, dabar jis sode. Idomu, idomu, ką jis ten veikia... Bet tiek to.
Draugė, na žmogus, su kuriuo esam vienoj klasėj, tad per mokslo metus buvom kartu, jau šešias d. ( kaip toj kvailoj reklamoj  ) nerašo, neskambina. Nežinia kodėl. Ech, turėčiau pati paskambint, bet... Nežinau, kodėl tyliu.
Tai va tiek.
Esu visiškai vieniša. Mylimasis - ak, žiaurioji ironija(!) - kitam mieste. Laisvė - ką ten ir bekalbėti...
Vienatvė - tai kai lauki skambučio, o suskamba žadintuvas.
Va ir man taip... Tik, kad žadintuvo neturiu.
Šiaip savim negaliu labai jau skųstis sau pačiai. Nors... Depresija irgi nesergu - dėkui dievams. Tik kasdien priepuoliai ašaringi ir itin negatyvus užpuola - nežinia iš kur. Nors šiaip tai ir žinau... Bet čia jau painūs psichologiniai aiškinimai. Tai - ne depresija. Esu gan veikli. Na, dalinai. Neesu visiškai apsileidus nors jau antrą dieną tupiu namie. Rytais, be to, joga užsiėminėju. Va, čia taip valią ir kantrybę ugdau(padeda!). O ir šiaip veiklos turiu. Be to, negeriu(išskyrus šabašus), nerūkau ir mėsos porcijas kasdien mažinu - būsiu vegetarė. Čia taip palaipsniui.
Tik... Išsipasakot kažkam reik... KAm ? Aišku, galiu turėti įsivaizduojamų draugų, kaip tai buvo ketverių - draugas Žiogas, vardu jis Džiokas, jis iš Džiokerijos...
Taip, dabar galiu dejuoti ne be pagrindo - jį jau turiu... Ech, na ir kvailokai skamba. Abejingumas kažkoks atsirado...
Dabar aš jau tikra gotė - turiu vienatvę visišką... Ou, my agony and pain - killing deep inside my black body... Bla bla bla.. Ciniška daraus... Nei gotė, nei kas... Na, ragana... Bet ėt - ką čia... Čia jau ne čia kalbėti apie šitą šitoj erdvėj...
Vakar buvau, beje, išėjus - į mokyklėlę, blet. Oi, pardon už tatai.
Buvau užsukus į kapinaites. Išgėriau savo viralo - arbatos ten kaži kokios - ir grįžau namolio. Palikau kapinaites prieš pat lietų. O Perkūnui griaudint vos ne šokau gatvėje - taip neapsakomai gera buvo. Prašiau lietaus - davė. Ir šiandien prašau - žinau, kad lis. Kitaip ir nebūdavo. Prašiau lietaus, saulalės, vėl lietaus - ir pasigailėdavo dievai. Minties galia ar kas ten, bet orų iš dievų prašyti moku... Gražu , kai apsiniaukę... Taip... Tik širdelę graužia, spaudžia, maudžia.. Vieniša vis gi. O ir savikritika su cinizmu vis didėja. Savikritika(mano atveju) - savo blogų sąvybių ir tik jų matymas. Čia buvo išimtis - bandžiau kažką gero rast. Bandau būt geras vaikas, bet jei keista, kaip žmonės sakė, tai kaip dabar... ? Ai, beje, tėvai sakė, kad augu nenormaliai, mat bendraamžiai rengiasi spalvotai, nesidomi mistikom. Nori, kad rengčiau ne juodai... Bet jei man taip mieliau, šilčiau, geriau - kodėl gi ne? Ech, jų nesupaisysi lengvai.
Vakar, kaip ir visuomet, užsidėjau akinius - plačius, juodus - idant žvilgsnio nematytų mano ir akių. Svarsčiau, ar reik juos nusiimti iš mandagumo troleibuse ar autobuse, jei vis viena nenoriu, kad įsispoksotų akysna. Kodėl spokso - nežinau. Bandžiau rasti atsakymus. Štai galimas variantas - aš nepritampu prie jų "friendly", komunikabilios kvailom temom (pvz.: aš vakar tūsinaus ten. Nusigėriau ir nieko neprisimenu. za-ja-bys.) ir dar, beje, spalvotos visuomenės. Na, bet jei man taip gerai,t.y. nuošaly jūsų, tai kodėl akytes dygias nukreipiat į mane? Aš juk jų nenužiūrinėju.. Na, gerai, kartais kokią panikę madingai apsirengusią. Na, tokią dažytais plaukais ir vos dengiančiu diržu, tfu, sijonu (nors mačiau tokią ir gotę, kuri turėjo sijoną - diržo imitaciją ir kažkokią kupetą ant galvos- šukuosena matyt). Ir dar pakikenu tyliai iš sportiškų jaunuolių. Ydinga ir aš.
Galėčiau dar prirašyt. Bet.. Kad abejoju ar kas viską skaitys. Parašiau ir tiek. Ramiau gal "ant dūšios" bus.
Parašysiu tik tiek, kad kūriniūkščiai ankstesni - tai mano išgyvenimai ir persikreipęs dėl gyvenimiško sarkazmo skausmas. va. tai tiek...
Ir pabaigai - matyt išprotėsiu.. Nors ką ten... Ėch... Nežinau... tikiuos iki tol ... bet čia jau atskiroms filosofijom svajas. Svaja, kuri glūdi kiekvienos vienišos merginos mintyse... 



2005-06-12: Vaikystė ir melancholija(melancholija šiuolaikinio romantizmo (sub)kultūroje)

Vaikystė ir melancholija(melancholija šiuolaikinio romantizmo (sub)kultūroje)

Ar matėte tą mažą mergytę, kuri išėjo iš mano vidaus? Atsidarė širdies dureles ir išbėgo. Pasakė tik tai:
- Jau laikas... Laikas man palikti tavia. Tiu susilasi kitą dliaugę. Atia...
Ji pabučiavo man į žandą ir toldama išblėso...
Kelias dienas blaškiausi. Jaučiausi tokia vieniša ir bejėge. Nieko nesinorėjo. Nieko... Tuštybės mugė mano širdy vyko. Vėjas kedeno mintis, kuomet sėdėjau prie slogiųjų prisiminimų pelkės.
Tuomet pasirodė Ji... Ji tyliai nusileido iš slėpingo rūko darganotą rytą. Įpleveno pro plyšį, kuris buvo įskilusiam sielos lange. Ji nieko nesakė, tik tyliai apglėbė mane, nubraukė ašaras ir aš užmigau...
Panirau į naujojo romantizmo sapną... 



2005-07-18: Zingsnis link Nusvitimo (o gal ?..)

dieivai, kiek laiko ir visko prabego.
dabar grizau is Moletu. Ir tai - tik savaitei. Po to - vel grisiu i Moletus. Kiek veliau Vidurzemio juros kurortai, gal Lietuvos pajurys ir vel... Taip, Moletai. Dvi savaites ten prabuvau. dar neisejau is namu. Idomu, kaip laikosi senasis miestas? Ar nenugriuvo tie demonpalaikiski dangoraiziai? Kaip stovisi aukurui ant Gedimino kapo kalno? Kaip mano draugai, kuriu turiu saujele? Ne, saujike.  Ir , be abejones, kaip gi Bernardinu kapinaites? Ak, lekciau lekciau, kad galeciau... kapinyn...
Noriu antrakart apsilankyti Rasu kapinese. Noriu prisiminti gaivaliska aistra, ten, kapiniu gilumoje, kuria patyriau su JUO. Taip, as atradau, vis gi, TA. Deja, jis toli, bet tai JIS.
buvo nuopuoliu, bet mes tik zmones... Taciau kylantieji... Plazdantieji... Menulieciai, bet ne pasaulieciai - gyvenantieji po saulele.
bet as ne apie tai. Nuklydau eilinikart.
Moletuose, salia Siesarcio ezero, Labanoro girios apsupty, pajutau... na, tai dar ne nusvitimas, kaip kad gerb. Budos (juokingai, bet teisingai skamba  ), bet dalele to... Grizusi pajutau, jog grizau tapau kitokia. Na, kitaip zvelgianti. Zvelgianti siela...
Pamaciau tiek grozybiu vaziuodama ta keturrate pabaisa - supraskit, automobiliu. Jauciausi lyg laukinis zveriukas , prievarta isodintas i pragaro vezecias. Katinas dar labiau drebejo ant manu keliu. Taciau esu issiilgusi senamiescio gatviu...
Dabar viska norejau istrinti. Kokia to prasme? Rasymo. Kam gi rupi? O gi man paciai. Naiviai kai ko tikiuosi. Ak, tos kipsiuko brukamos mintys  ...
Pajutau kazka... Didesni dvasinguma, nors zmones ir anksciau man sakydavo " Dvasinga". Taip, nebusiu zembuve, materializmo suesta prasalaite (laimes, meiles).
Dalinu meile visiems. Sypsausi. Bunu gera. Priziuriu kuna ( joga, mudros, sveikas maitas - juk kunas - tai ne siuksliadeze). Gilinuosi misticizme. Ir viso to rezultatas - ta hipiskoji visuotine meile.
Ar as nupusau ir tapau hipe? Taip, kelias dienas norejau viska perversti, taciau apsigrezusi pamaciau, kad tiek smulkmes liko praeity. Nuolaidziai nusisypsojau praeiciai , dievams, sau, ir ,pagaliau, pateisinau viska, is tikruju suvokdama siu zodziu esme, - "Tokia mano karca". Karca - karma, sambalieciu kalboje... Arba Ivanauskaites.
Melancholija? taip... Mintys, akiu svajingas zvilgsnis liko apgaubti melancholijos sydu. Svajingai melancholiska ir dalinu glebius meiles. Neissenkamos meiles, kuriuos semiuosi is Absoliuto, dievu, gamtos meditacijos metu.
pasigedau kaireje puseje melancholisko veiduko. Su TOOOOkiom svajingom akytemis.
ak, dar pabaigai - ketinu mokytis tantros meno. Pirksiu rudeni knyga.
ruduo... O mano melancholiskoji esatie... tikiuosi nesiskandinti asaru jurose... Juk esu su JUO...
na ir kas kad jis toli...

Aš jaučiu kaip mano veidu prabėga šypsena. Žinau, kad tai - tik laikinas džiaugsmuko apsilankymas. Tačiau aš - šypsaus. Žinau, kad viskas griūna, o aš iš paskutiniųjų ramstau savo gyvenimo pilaitę. Žinau, kad jis nerašo, nes jo siela iškankinta, o jis toli ir aš niekaip negaliu padėti. Tačiau aš myliu jį. Žinau, kad iš to mažai kas gali išeiti - bet juk kaip žvaigždelė žiba prie mėnulio kasnakt (išskyrus šią naktį), taip ir aš prie jo prisirišus, taip ir jis prisirišęs prie manęs (nors velniai ten žino, kaip yra iš tikrųjų). Žinau, kad eilinį kartą susipyksiu su savo tėvais, tačiau išmokau atlaikyt visą emocinį spaudimą. Žinau, kad su drauge nesusitaikysiu(nors kokia ji ten draugė, jei šitaip kiauliškai elgiasi). Žinau, kad išmokau ir pasiekiau tai, ko norėjau, tačiau tobulėjimui ir galių plėtimui - ribų nėra. Žinau, kad ilgą laiką kenčiau ir dar tiek ir dar daugiau teks iškęst TAI. Taip, tą vienatvę, ašarų smaugimą, liūdesį, šaltį(tiek sielos, tiek kūno atžvilgiu). Tačiau aš bandau šypsotis...
- Ko čia vaipais persikreipus? Tyčiojies? Į galvą nori gaut? - kreipiasi sportiškas jaunuolis, pamatęs mane stotelėje - eilinį kartą belaukiančią autobuso, paženklinto numeriu 22, sušalusią, naivią, keistą ir dar (vėl gi) velniai žino kokią.
Ir jam aš nusišypsau... O šis, savo ruožtu (ir papratimu) nusispjauna šalimais ir "užsirūko".

tylūs Edgaro Alano Po žingsniai

Vakar... Užsimerkiu ir jaučiu.
- Atostogos! - džiaugsmingai klykė mokiniai, verždamiesi iš įstaigos, kuri sekino tiek fiziškai, tiek dvasiškai.
Ore tvyrojo pavasaris. Vėjas skelbė... Ką? Laisvę? Naują viltį?
-Hare Kršna!
Heh, tai vėl Rasa. Mano draugė, kuri gilinasi į Kršnos sąmonę, jo išmintį, save... Kažkur skamba Ravi Shankhar ir aš vėl grmztu į tranzą. Aš to negaliu atsisakyti... Tas narkotinis svaigulys, kurį sukelia indiška muzika ir svaigus, mano mėgiamiausių smilkalų kvapas...
Kažkada ir aš maniau, kad Kršna ir tie žmonės, kurių veiduos švyti LAIMĖ, MEILĖ ir RAMI PALAIMA, padės man... Tiek dvasiškai, tiek fiziškai.
Tačiau gyvenimo vingiuos pasirodė Demonas... Jis pakeitė, "išskaidrino" ... Tačiau ką?
Aš vėl grimztu į svajas, jog sėdžiu prie Gango upės. Ne, ne sėdžiu, o plaukiu... Mane neša šios sraunios upės bangos link tos palaimos...
Pavasaris... JIs tvyro ore, gamtoj, many...
Ak, ant nosies Valpurgija... Tos dienos, o tiksliau - naktys... Ilgesingas laukimas... Tačiau vėl klausiu savęs -ko?
Klausant ir grimztant į Ravi Shankhar skambesius ir virpesius, iškyla daugybę klausimų. Filosofijos, smilkalų ir svaigulio apsupta, aš šoku tylioj vienatvės celėj - tiksliau savam kambary...

Ar niekad nesusimąstėt ką reiškia blogis(angl. EVIL) ? Komerciška, holivudinė visuomenė taip iškraipė šią sąvoką, o kur ten "kristonybė" ir kitos susenusios idiotiškos mintys, kurios tik ir plauna mūsų smegenis.
Ar nekilo Jums pasišlykštėjimas perskaičius niekingas, neargumentuotas, susenusias tezes, kurios pačios norom nenorom kelia abejones savo teisumu? Tezes, kurias radot knygoje, kurią visi garbina, šlovina, net nebandydami įsitikinti tų tezių teisumu, praktiškumu, realumu? Knygoje, kuri suseno ir nebeatitinka šiųdienių įstatymų!
Ar nesuprantat, jog atėjo nauja era, kuri skelbia TIKRAS, EGZISTUOJANČIAS idėjas!
Nauja era, pašvęsta destrukcijos pasipriešinimui ir išsivadavimui iš tų kvailų, religinių, "smegenis plaunačių", pamaldžių, sustabarėjusių teorijų!
Aš šaukiu Jus jungtis! Kviečiu išsivaduoti ir pasakyti - "AŠ esu šios planetos valdovas!"

ftp://ftp.ftp.com/mp3.albums/

http://www.zabalaza.net/pdfs/leafs/canchurchhelp.pdf

Mūsų buvo šimtas šešiasdešimt keturi...
Ir visus sušaudė.

saulala atnešė tikėjimą :
- Jis atvažiuos..