Vakar... Užsimerkiu ir jaučiu.
- Atostogos! - džiaugsmingai klykė mokiniai, verždamiesi iš įstaigos, kuri sekino tiek fiziškai, tiek dvasiškai.
Ore tvyrojo pavasaris. Vėjas skelbė... Ką? Laisvę? Naują viltį?
-Hare Kršna!
Heh, tai vėl Rasa. Mano draugė, kuri gilinasi į Kršnos sąmonę, jo išmintį, save... Kažkur skamba Ravi Shankhar ir aš vėl grmztu į tranzą. Aš to negaliu atsisakyti... Tas narkotinis svaigulys, kurį sukelia indiška muzika ir svaigus, mano mėgiamiausių smilkalų kvapas...
Kažkada ir aš maniau, kad Kršna ir tie žmonės, kurių veiduos švyti LAIMĖ, MEILĖ ir RAMI PALAIMA, padės man... Tiek dvasiškai, tiek fiziškai.
Tačiau gyvenimo vingiuos pasirodė Demonas... Jis pakeitė, "išskaidrino" ... Tačiau ką?
Aš vėl grimztu į svajas, jog sėdžiu prie Gango upės. Ne, ne sėdžiu, o plaukiu... Mane neša šios sraunios upės bangos link tos palaimos...
Pavasaris... JIs tvyro ore, gamtoj, many...
Ak, ant nosies Valpurgija... Tos dienos, o tiksliau - naktys... Ilgesingas laukimas... Tačiau vėl klausiu savęs -ko?
Klausant ir grimztant į Ravi Shankhar skambesius ir virpesius, iškyla daugybę klausimų. Filosofijos, smilkalų ir svaigulio apsupta, aš šoku tylioj vienatvės celėj - tiksliau savam kambary...