Aš jaučiu kaip mano veidu prabėga šypsena. Žinau, kad tai - tik laikinas džiaugsmuko apsilankymas. Tačiau aš - šypsaus. Žinau, kad viskas griūna, o aš iš paskutiniųjų ramstau savo gyvenimo pilaitę. Žinau, kad jis nerašo, nes jo siela iškankinta, o jis toli ir aš niekaip negaliu padėti. Tačiau aš myliu jį. Žinau, kad iš to mažai kas gali išeiti - bet juk kaip žvaigždelė žiba prie mėnulio kasnakt (išskyrus šią naktį), taip ir aš prie jo prisirišus, taip ir jis prisirišęs prie manęs (nors velniai ten žino, kaip yra iš tikrųjų). Žinau, kad eilinį kartą susipyksiu su savo tėvais, tačiau išmokau atlaikyt visą emocinį spaudimą. Žinau, kad su drauge nesusitaikysiu(nors kokia ji ten draugė, jei šitaip kiauliškai elgiasi). Žinau, kad išmokau ir pasiekiau tai, ko norėjau, tačiau tobulėjimui ir galių plėtimui - ribų nėra. Žinau, kad ilgą laiką kenčiau ir dar tiek ir dar daugiau teks iškęst TAI. Taip, tą vienatvę, ašarų smaugimą, liūdesį, šaltį(tiek sielos, tiek kūno atžvilgiu). Tačiau aš bandau šypsotis...
- Ko čia vaipais persikreipus? Tyčiojies? Į galvą nori gaut? - kreipiasi sportiškas jaunuolis, pamatęs mane stotelėje - eilinį kartą belaukiančią autobuso, paženklinto numeriu 22, sušalusią, naivią, keistą ir dar (vėl gi) velniai žino kokią.
Ir jam aš nusišypsau... O šis, savo ruožtu (ir papratimu) nusispjauna šalimais ir "užsirūko".