Anądien buvau akustiniam koncerte. Tokios nelabai žinomos grupes, kurios vokalas buvo identiškai panašus į Cranes. Iš pradžių man nelabai patiko, nes dainininkė lyg ir būtų nebloga, bet muzikinis fonas labai jau sakyčiau skystas. Aš suprantu, kad akustinis koncertas visada skamba daug lengviau negu normalus, bet manęs tai visai nežavėjo. Tas jaunos ir trapios merginos tyras balsas tiesiog tirpte ištirpdavo muzikoj, jo beveik nelikdavo. O vat jeigu būtų skambėjęs toks gana sunkus rokas efektas būtų pritrenkiantis. O dabar gavosi toks saldus tortas dar pabarstytas cukraus pudra.
  Mano draugas neapsikentęs išėjo į gretimais esantį barą. Aš jau irgi norėjau kilti, bet tas balsas mane tarsi užkerėjo, jis plaukė per salę lyg lengva migla iš lėto apgaubdamas besiklausančius. Ir aš net pradėjau įsivaizduoti, kaip skamba bosinė gitara ir tas skaidrus vokalas tampa dar skaidresnis, trapesnis. Ta jauna panelė dainavo užmerkus akis, tiktais tarp dainų atsimerkdama ir pristatydama sekantį kūrinį. Ir ji ne šiaip sau dainavo, ji buvo tokia nuoširdi, tokia paskendusi tame, ką ji daro: stovėjo nuleidus prie šonų rankas, visiškai nejudėdama, tarsi atitrūkusi nuo savo kūno, jo nebejausdama ir nevaldydama.
  Kuo toliau tuo labiau tas balsas mane nešė tolyn, kol ėmiau regėt vaizdinius: savo paveikslus degančius ugnyje- savo gražiausius darbus liepsnojančius,o aplinkui besproginėjant fejerverkus. išpradžių pajutau gailestį,  bet po to atėjo mintis kad gyvenime viskas yra laikina, nieko nėra amžino.Juk viskas anksčiau ar vėliau gali būti sunaikinta.
  Juk ir laikas, ir žmonės, ir gamtos stichijos- viskas turi griaunančią jėgą, kurios neįmanoma nei sulaikyti, nei suvaldyti. Patys gražiausi jausmai, bet kada gali pavirsti į neapykantą, patys gražiausi paveikslai gali būti sunaikinti, ar tai gaisro, ar tai kokios nelaimės, ar netgi kito žmogaus pavydžių rankų.
  Viskas žemėje nepaliaujamai naikinama: ir gamtos grožis, ir meno grožis ir bet kas kas yra gražu.
Koncertas nesibaigė, bet aš pakilau ir išėjau, nes nebegalėjau pakelt minčių, kurios kosminiu greičiu skriejo mano galvoj.

Taip ištiesų mane ima panika, kai duodu visiems, kas tik nori skaityti mano eileraščius. Nes juk tai mano jausmai, išgyvenimai, kur aš tokia, kokia esu nuoga, be pasigrąžinimų. Dabar visi gali mane pažinti -tarsi visi galėtų užeiti į mano vidų. Kitavertus juk rašau ne tiktais sau, juk rašymas tai galimybė su kitais pasidalinti savo mintimis, jausmais.

Šiandien pagalvojau, kad gyvenu ne tam, kad rašyčiau(nes rašau retai), bet tikrai rašau tam, kad gyvenčiau, tiksliau išgyvenčiau sunkias gyvenimo akimirkas, kurios pasitaiko dažniau nei norėtusi. Man išsiliejimas, atsivėrimas, emocinis apsivalymas popieriaus lape pati geriausia saviterapijos forma. Tai beveik tas pat kaip išsikalbėti su geru draugu. Tačiau ką daryt kai jo nėra šalia, kai prabundi vidury nakties ir negali niekam paskambinti? Tada rašymas vienintelis būdas neišprotėti ir išsigelbėti nuo minčių pertekliaus...