Apie rašymą

Šiandien pagalvojau, kad gyvenu ne tam, kad rašyčiau(nes rašau retai), bet tikrai rašau tam, kad gyvenčiau, tiksliau išgyvenčiau sunkias gyvenimo akimirkas, kurios pasitaiko dažniau nei norėtusi. Man išsiliejimas, atsivėrimas, emocinis apsivalymas popieriaus lape pati geriausia saviterapijos forma. Tai beveik tas pat kaip išsikalbėti su geru draugu. Tačiau ką daryt kai jo nėra šalia, kai prabundi vidury nakties ir negali niekam paskambinti? Tada rašymas vienintelis būdas neišprotėti ir išsigelbėti nuo minčių pertekliaus...