Vis labiau nebesuprantu žmonių. Kiek daug juose jausmų, kurie želia kaip piktžolės, nustelbdami tai kas yra gražu, kas galėtų sužydėti gėlėmis....
Ir kodėl taip lengvai dalinamės neapykanta, pavydu, pagieža ir taip sunku yra ištarti bent vieną gerą žodį?...
Žmonės-kaip žvėrys-reikia kovoti už išlikimą ir jeigu ne tu, tada tave suės.

Kūryba-tai sielos atspindys, o ne bandymas pasirodyti. Nors daug kam būtent taip atrodo. Taip kaip pasidarydamas kokia nors ekstravagantišką šukuoseną, atkreipi į save kitų dėmesį, tai taip pat ir parašęs kažką šokiruojančio sulauki iš aplinkinių susižavejimo ir nustebimo šūksnių. Bet tai tėra sielos tuštybė...

Beskaitinėjant šiuolaikinę britų poeziją mane pagavo įkvėpimas ir kaip iš kokio Eyjafjallajoekull pagaliau iš manęs išsiveržė tai, kas tiek laiko viduje gulėjo, kas prisikaupė kaip pūlinys...Emocijos ,jeigu jų neišlieji, turi sugebėjimą kauptis...

Gyvenime būna periodųčnetikėtai imi ir nustoji rašyti,kai vienu metu nutinka patys blogiausi dalykai: kai nebeatskrenda Mūza, kai namuose pasibaigia popierius rašymui, kai neberandi savo megstamiausio šratinuko, kai užgriūva begalė problemų, kai nebelieka tiesiog laiko pačiam sau...
Bet po tokio periodo atrodo, kad pragyvenai veltui, kad tiesiog iššvaistei dienas, tiesiog bėgai skubėjai ir tiek daug praradai, nepamatei kaip atėjo pavasaris, kaip pražydo pirmieji narcizai...
Nes visai ne tai, ką mes manome esant svarbiausia savo gyvenime ir yra iš tikro svarbiausia. Čia tik mes patys kažkam priskiriam savo prioritetus, kažkas mums atrodo ypač reikšminga-vieniems tai yra meilė, kitiems šeima, kitiems darbas, dar kažkams-dar kiti dalykai. Bet iš tikrųjų viskas yra ne taip. Nes juk nieko nėra amžino-nei meilės, nei šeimos, nei darbo. Viskas tetrunka tiktais tam tikrą laiko tarpsnį, kartais trumpesnį, kartais ilgesnį. Tik mes patys sureikšminame viską.
O svarbiausia turėtų būti kūryba, nes tik tai pakylėja aukščiau realybės, aukščiau buitiškų rūpesčių . Nes tik tai turi išliekamąją vertę, beveik amžiną. Nes tik kurdamas žmogus gali išreikšti save, o ne sutvarkydamas kambarius arba pasodindamas daržą. Aišku,aš nesmerkiu žmonių, kurie nieko nekuria, kurie dirba paprastus darbus, stato namus, sodina daržus ir tuom save realizuoja.
Bet man kūryba-tai gyvenimo ugnis, tai liepsna, kuri degina ir neleidžia pavirsti bejausmiu akmeniu. Tiek daug yra meno pasaulyje-muzikos,dailės,poezijos,prozos, daug daug įvairiausių formų ir visos jos yra įdomios, visa tai duoda peno sielai, neleidžia paskęst kasdienybės rutinoje.

Keista kai žmonės paskaitę kito žmogaus kūrybą rašo tokius komentarus "o aš būčiau rašęs taip". Taip galim pasakyti kiekvienas apie bet kurį darbą. Nes mes juk visi skirtingi žmonės ir tuos pačius dalykus ir matom, ir jaučiam, ir išgyvenam savaip. Tad kodėl mes norim viską perdaryt, perrašyt pagal save??? Negi būtų įdomu skaityti kai visi rašytume vienodai? Kiekvienas esame savitas ir nepakartojamas (nors visko pasitaiko).
Čia taip pat kaip ir su metų laikais. Vieni nesugeba prisitaikyti prie metų laikų kaitos ir bamba vos tik ateina ruduo ir ima lynoti, krenta lapai,apima melancholija. O kai ateina žiema ir vėl negerai-šalta, slidu, o vat pavasarį tai jau gražu,viskas žydi, paukščiukai čiulba. Juokinga. Juk kiekvienas metų laikas yra nepakartojamas. Tikriausiai tie,kurie nesugeba įžvelgti metų laikų grožio, niekada nebuvo išvykę už Lietuvos ribų. Metų laikų nebuvimas tai yra taip nuobodu. Kai saulė vienodai šviečia žiemą-vasarą, kas gali būti neįdomiau? Jei man tektų gyventi pietuose visą laiką, tai būtinai grįžinėčiau atostogų į Lietuvą žiemą.
Kiek yra poezijos kai krenta sniegas! Toks lengvas purus sniegutis.Ir visi medžiai ir namai pasipuošia baltais apdarais. Žiemą man visada norisi apsigaubti šiltu vilnoniu apklotu ir sedėti jaukiai ant kelių pasiėmus katiną ir skaityti knygą... O ruduo-tai pats meniškiausias metų laikas. Juk tokia lapų spalvų įvairovė,tik imk teptuką į rankas ir tapyk. Kas gali būti maloniau už pasivaikščiojimą po parką braidant po nukritusius vėjo gainiojamuis lapus....
Todėl ir kūryba kiekvieno žmogaus yra kitokia ir įdomi. Nebandykime susilyginti, susivienodinti,susilieti į vientisą bespalvę masę. Svarbiausia išlikti savimi. Nes juk ir Šekspyrui galbūt būtų nepatikę mūsų Pauliaus Širvio eilėraščiai, jei jis būtų galėjęs tokius paskaityti?

Ne kartą žmonės man prikaišioja/stebisi mano atvirumu kuryboje. Bet aš toks žmogus-ir gyvenime esu tokia pati: paprasta ir atvira. Aišku dėl to tik dažnai nukenčiu, lieku įskaudinta. Juk dauguma žmonių gyvena pasislėpę po kaukėmis, vaidina kažkokius vaidmenis, gyvena savo susikurtame melo ir apgaulės teatre, kur viskas tėra vaidyba, nieko nėra tikro ir nuoširdaus. Kaip dažnai aš gyvenime susidurdavau ir tebesusiduriu su tokiais "aktoriais". Kurių netikras nuoširdumas-tai tik būdas tikslams pasiekti. Taip, gyvenimas mane skausmingai pamokė ir aš jau nebesu naivi mokinukė, visiems gera ir atvira širdim. Nes jau vis dažniau pradedu atskirti žmones, kuris yra veidmainis, kuris -ne. Todėl tik kūryboje dar nebijau būti atvira, nors irgi sulaukiu beprasmiškų atsiliepimų. O juk kūryba-tai žmogaus sielos atspindys-o ne olimpinės varžybos, kur siekiama kažkokių aukštumų....

aš vis galvoju ar žmogus, kuris kasdien dirba fabrike prie konvejerio, perrinkineja morkas arba pakuoja apelsinus,  negali buti menininku?
Ar tik išrinktieji kurie vaikšto i parodas, koncertus ir trinasi tarp bohemos kavinese ir gurkšnodami vyna samprotauja apie gyvenima ir mena- tiktai jie gali kurti, rašyti, tapyti?

Pagaliau turiu interneta namuose ir galesiu bendrauti su visu pasauliu ir vel dalyvauti rašyko gyvenime .

Gyvenimas yra gyvenimas, o poezija yra poezija. Mano gyvenime tikrai daug daugiau šviesos skirtingai negu kūryboje.
Nes rašau tik tada, kai nebeturiu jėgų tylėti.Kai prisikaupia visko. Ir niekada nerašau tam kad rašyti.
O tada kai esu giedros nuotaikos, tai nerašau, nes paprasčiausiai nekyla rankos .

Viena mano draugė pasakojo, kaip vienas labai šaunus vyrukas prasigėrė po to, kai jį paliko moteris.
  O aš sakau- kiek kartų buvau palikta arba pati palikau, kiek kartų mylėjau be atsako, arba mylėjau slaptai, nes negalėjau ,neišdrįsau parodyti savo jausmus? Ir visos tos nelaimingos meilės tiktai mane stimuliavo rašymui. Juk kuo blogiau- tuo geriau, tuo daugiau gali parašyti. Kažkas gali sakyti kad tai polinkis į mazochizmą.Taip ,neslėpsiu, bet juk tai- dvasinis mazochizmas. Nuo to niekas  nekenčia, tiktai aš pati. Nematau tame nieko blogo. Yra daug blogiau  sadizmas, ypač naudojamas prieš vaikus arba gyvunus.
  Nelabai suprantu tuos žmones, kurie kankinasi arba žudosi dėl nelaimingos meilės. Juk bet koks emocinis sukrėtimas gali būti pradžios taškas imti kažką rašyti arba piešti, arba daryti kažką, ko niekada iki tol nedarei.Juk net yra tokia gydymo terapija menu-artoterapija.
  Nelabai suprantu tuos žmones, kurie paniškai bijo dvasinio skausmo,bijo būti nelaimingi. Bet juk negali visą laiką būti laimingas ,kaip negali visą laiką valgyti vien tiktai saldumynus.

Emocijos kaip bangos-tai neša tave aukštyn, tai tėškia žemyn. Nors kartais būna visiškas štilis ir tada abejingai plūduriuoji ramioje jausmų jūroje. O paskui ir vėl prasideda viskas iš naujo- up and down, up and down. Turbūt kitaip ir būti negali, juk visada turi būt pusiausvyra: po dienos- naktis, po šalčių- atšilimas, po sausros- lietus.
  Todėl kai apima liūdesys, labai lengvai pasiduodu jo įtakai, nes žinau kad tai ne amžinai, o tokiu laikotarpiu visada gali gimti galvoje kažkas naujo, gal netgi vertingo ir įdomaus. Dažnai prisimenu gyvojo klasiko žodžius "tu liūdėt nebijok, nes tik liūdesy sielos džiaugsmas ". Nes kai esu laiminga tai einu į virtuvę ir kepu pyragus, gaminu ką nors ypatingo savo Meilei.
O rašyt pradedu tada, kai žemė ima slyst iš po kojų, kai nebelieka vilties išsigelbėti nuo juodų minčių, kai rodos imsi ir sudegsi savo emocijų liepsnose ...