Sieksniais gyveniman.
Pirmyn.
Neatsigręžiant į savo purve išmintas pėdas. Ne kiek išmintas, o kiek išmėtytas.
Lipi per žmonių minią. Per jų galvas. Parduodi akis už tai, kad nepamatytum kuo tapai. Gyvuliu. Liko tik instinktai. Jau išsitrynė iš veido žmogiškumo bruožas. Besielis. Gal pardavei? Kad sugebėtum atsikvėpti dar vienam gyvenimui? Kad viską pakartotum dar kartą, nes protą šįkart vėl pamiršai.
Susimovei.

Išprotėjimais besiremiantis pasaulis, landantis po ištrupėjusio proto ertmes.

Nuogumo išdarkytais veidais moirų žinios, kaskart žadančios pasaulio pabaigą tavo grojančiai plokštelei.

Per daug greit sukiesi savo žiurkiškame gyvenimo rate.

Ėjimas stiklo šukėm suplėšo plonytes kojinaites. Už tai nudažo pėdas raudonu ir dar ganėtinai šiltu, beveik gyvu, krauju. Nieko neprašo mainais... bet žmonės paduoda nosinaitę, kuria gerai patrynus panosį, pasirodo, jog tai švitrinis popierius. Ech...

Purviniausioj tamsybės celėj laikomos jos susiranda kelią švieson. Kaip ir dabar. Mano mūzos. Jos čia. Mano pirštų galiukuose. Mano akių obuoliuose. Kutena man šnerves. Ir rausiasi mano ausyse.

Jie visi verkė. Nežinia, gailėdami lavono ar pagaliau turėdami progą prisimint ir atgailaut už savas nuodėmes.

Turbūt nieko niekad taip nenorėjau, kaip melo. Nenorėjau priimti tos tiesos, kuri man buvo pasakyta. Norėjau jų bukuose žvilgsniuose neišskaityti užuojautos. Nuo viso šito darėsi bloga.
Ir tada sumaniau bėgti. Bėgti ir susirasti siaugią vietelę, kaip tai daro maži, išgąsdinti žvėriukai. Nepavyko. Mane vis rasdavo. Tai buvo savotiškos slėpynės, kurias žaisti buvau priversta. O kas man daugiau beliko? Nieko.
Tada iš kažkur atsirado ji. Parsitempė mane pas save namo. Paguodė. Šiurkščiai, bet paguodė. Sakė, kad elgiuosi kvailai. Nepatikėjau. Ji leido man liūdėti tiek kiek tik man reikės ir aš buvau jai už tai dėkinga.
Liūdėjau neilgai. Vos tris dienas. Pratūnojau kambaryje tiek naktį, tiek dieną užtrauktomis užuolaidomis. Mažame kambariūkštyje su garsiai girgždančia, nepatogia lova. Greičiausiai tas nepatogumas ir išvijo mane iš ten. O gal alkis? Nežinau.
Išėjau iš jos namų tada kai jos ten nebuvo. Kitaip negalėjau. Ji būtų privertusi mane ten likti.
Jaučiausi puikiai. Taip puikiai, kad niekas nerūpėjo. Tas jausmas buvo lyg ne mano, tačiau taip svaigino, jog negalėjau jo išmesti iš savęs.

Aš gi visada tokia buvau - nekenčiau visų, kuriems kažką reiškiau. Mylėdavau tik tuos, kuriuos buvo sunku ar net neįmanoma prisijaukinti.


Su didžiausiu malonumu prisimenu tai kas buvo. Ir ilgiuosi.
Pasiilgau vasaros vakarų, kai sėdėdavom ant balkono krašto.
Pasiilgau beribio lakstymo po pievas. Dievaži, tai irgi buvo vasara, tokia, kokių reta. Gera vasara. Nepamirštama.
Pasiilgau mūsų keliamo triukšmo.
Pasiilgau Tavo naktinių skambučių, kai skambindavai tik tam, kad jaustum mano tylėjimą.
Pasiilgau Tavo prisilietimų, kurie pernešdavo visą Tavo turimą šilumą man.
Pasiilgau Tavo šypsenos.
Pasiilgau Tavo darytos kavos.
Pasiilgau Tavo buvimo šalia.
Pasiilgau Tavęs.

Visada Tave savindavausi, bet niekad nepriklausei man. Tai buvo labiau nei nepakeliama.

Dabar bus dar viena vasara. Bet jau kitokia. Be Tavęs.

Kartais reikia triukšmauti, kad įrodytum savo buvimą.
Taip nuolatos elgdavosi Marija kai jai pritrūkdavo dėmesio. Tiesa, jai jos vardas nepatiko ir ji juo šaukiama niekad neatsiliepdavo. Ji norėjo, kad ją visi pažinotų kaip Mari. Jai šis vardas skambėdavo rafinuotai ir ji manė, kad tokiai kaip ji jis puikiai tinka.
Mari - žmogus visada vaikštantis auštai iškėlęs galvą ir niekada niekam nenusileidžiantis. Jai patikdavo žeminti kitus, tai buvo jos gyvenimo būdas. Įžeidusi kitą ji jausdavosi itin gerai.
Mari lovos reikalai klostėsi puikiai. Ji manė, kad taip yra todėl, jog ji graži. Ji žinojo, kad yra pasmerkta būti gražia ir to niekada neslėpė. Išlipdama iš lovos visada vaikinams primindavo, kad čia ji jais pasinaudojo, o ne atvirkščiai.
Taigi, grįžkime prie triukšmavimo. Mari buvo taip nuobodu sėdėti fizikoje kaip ir klausytis savo primityvių draugių paistalų. Norėdama paįvairinti situaciją ji susikėlė savo ilgas ir pavydėtinai tobulas kojas ant suolo. Jos ir taip trumpas sijonas nusmuko apnuogindamas ir daug atidengdamas. Pasigirdo brėžiamo žiebtuvėlio garsas. Mari prisidegė cigaretę. Visi sužiuro į ją. Ji išpūtė dūmus ir žvilgtelėjo mokytojo stalo link. Šis išraudęs apsimetė, kad nieko nepastebi. Mari kilstelėjo antakį ir šyptelėjo. Nuskambėjo skambutis.
Kitą pamoką, per mokyklos radiją buvo pranešta, kad ji kviečiama į direktoriaus kabinetą.

Savaitgalis yra tos dvi sumautos dienos kai aš galiu:

    * keltis kada noriu

    * nesidažyti, nesišukuoti ir negalvoti, kad galbūt blogai atrodau

    * du vakarus iš eilės susitikti, gerti kavą, rūkyti, apkalbinėti kitus su tuo žmogumi, kurio po to vėl nematysiu penkias dienas

    * neatsakyti į laiškus, žinutes, neatsiliepti kai man skambina

    * nusilakuoti nagus tamsiai violetine spalva

    * dalintis su broliu naujom paslaptim

    * didžiąją dienos dalį praslampinėt po namus su pižama

    * garsiai keiktis

    * žiūrėti Shane'o Dawson'o video

    * 3h nakties kepti vaflius

    * eiti miegoti kada noriu

Mano langas į pietų pusę, lyg pasišaipydamas rodo grįžtantį visiškai girtą kaimyną namo, turbūt, gerą šventę apturėjo.
Aš, deja, vakar taip ir nenusigėriau. Nesisekė. Bet buvo tokių, kurie tai mielai padarė už mane. Po to išvėmė visą širdgėlą ir prašė Dievo lengvesnio ryto.
Bene geriausiai praleidau vakaro pradžią intelektualiai kalbėdama su pusgirčiais Mantu ir Deivu. Jie man bandė išaiškint kas per daiktas yra "aka palėda" ir išmokė padaryt "žaibą".
Paskui buvo vidurnaktis. Iš kažkur atsirado begalės žmonių, o pažįstami snukučiai lindo po 2 - 4 kartus pasveikint. Atpažinau Justę iš jos baltų batų, kuri krito man į glėbį ir džiaugėsi, kad naujus sutinkam kartu.
Galiausiai grįžom visi prie savo šilto židinio. Surūkėm po paskutinę cigaretę ir pradėjom skirstytis kas sau.