Ar žinai, kad surūkius cigaretę kokias penkias minutes viską pamiršti, o po to jauti, kaip viskas lyg vėl nusileidžia į tave? Negali tam priešintis, nes tu per daug kvailai bejėgis padaras. Žmogumi savęs vadinti nebegali, nes pastarąsias kelias savaites tik egzistuoji.
Kava, cigaretės, gurkšnis degtinės...
Taip, egzistuoji.
Pridedi ranką prie krūtinės.
Nejauti širdies plakimo.
Kokias dvi sekundes manai, kad mirei.
Patikrini pulsą.
Velnias, tu gyvas.

Ir visas tas laimės jausmas, kuris taip netikėtai atsirado šįryt, dingo. Kaip keista, ar ne? Žiūriu į vienintelį gatvėje šviečiantį žibintą.
Kodėl atsitraukiu užuolaidas, tik tada kai jis įsijungia?
Taip, keista.
Kasdien grįžtu į tuščius namus. Be manęs kiti gyventojai, čia tik užsuka ko nors pasiimti, o po to vėl dingsta.
Vis dar randu šiokią tokią paguodą juodos kavos puodelyje ir cigaretėse...
Skambutis į duris.
Galiu lažintis, kad čia koks nors bukas brolio draugelis, taigi leidžiu sau neskubėti. Tuo tarpu pasigirsta dar vienas labai jau nekantrus skambutis. Atidarau, kaip ir maniau, kažkoks neaiškus tipelis:
- Labas,- pasisveikina.
- Labas,- atsakau visiškai išsiblaškius.
- Dovydas namie?
- Ne.
- Na, tada iki.
- Aha.
Uždarau, užrakinu duris. Vėl lipu laiptais, pas savo knygas.
Skambutis.
Mintyse nusikeikiu. Grįžtu prie durų. Atidarau. Ten tas pats vaikinas:
- Pamiršau paklausti tavo vardo.
- Merta...