Karolis verkė visą vakarą. Man buvo sunku jį tokį matyti. Ašaros yra sunkios, Jos slegia. Nebūna lengvų ašarų. Nebent džiaugsmo.

Karolis verkė iš skausmo.

Nesupratau ar nori mane palikti ar bijo, kad paliksiu jį. Aš jį mylėjau ir galvojau : velnių, na ir sumautas tas mano gyvenimas.
Aš troškau būti su juo. Jau viską planavau ir kūriau. Kelios savaitės tokios laimingos buvo. Kad rodos patirti, išgyventi tai nėra įmanoma.

Ir kai jis verkė, ir kai atsiprašinėjo, man darėsi baisu, kad jis mane palieka.
Nors kartojo kitokius žodžius, bet buvo neramu.

Dabar rytas. Vakaras baigėsi skaudžiomis ašaromis. Rytą jis irgi buvo jautrus. Gal net dar labiau. Pasikūkčiodamas verkė. Aš negalėjau paguosti, nes nemokėjau. Ir pati išsigandau.


Palikau jį nusiraminti pačiam. Pasidariau kavos. Kažkas paskambino: ir aš kažką vaidinau smagaus, net keista buvo.
Tas visiškas abejingumas.

O gal ir man neramu ir labai skauda dėl mūsų.

pajausk kada nors, kad kažkas gero ir gražaus yra gamtoje.

Genijaus likimas. Ka ir bepasakysi.

Man pvz. atrodo, kad as rasau fantastiskai super, labai gerai, tik gaila niekas to nepastebi be manes, niekam taip neatrodo. Kodel?

na vedyboms jis nepasirenges. as irgi. ir aciu Dievui.

JAU du LYS

Vasaros vakaras. Vėsu. Mėtau kamuolį. Į krepšinio krepšį. Aikštelė nedidelė tarp asmeninių vienkartinių namų. Šviečia mėnulis. Dar ne vakaras. Vakaras toks, besiartinantis. Šalia numesti dviračiai, jų vairai įsirėmę į smėlį. Smėlis tamsus, šlapias ir šaltas. Namai šviečia. Bet gal niekas juose negyvena. Kažkas gyvena, visai nesusiję su mumis.
Ir tu, kurio visai nepažįstu. Ir tavo patobulintas dviratis su daugybe šviesų, daugybe lempų. Ilgas šaltas vakaras. Pakartosiu. Mėnulis. Aikštelė. Atkakome. Su dviračiais. Tarp asmeninių namų. Tarp vienkartinių. Tarp nuosavų. Su šviesomis. Langais. Kažkam kažką reiškiančia šiluma.
Pasiilgau mamos. Labai bijau dėl jos.
Tu vis mėtai kamuolį. Aikštelė tokia nedidelė. Tarp kelių papilta smėlio, kažkokie medžiai nušiurę. Aš visai negalvoju apie mamą. Labai jaudinuosi dėl mamos. Į krepšinio krepšį mėtai. Skystai. Aš taip pat. Kur nieko nereiškia žaidimas. Žaidimo čia nėra. Tik tuščias mėtimasis. Tuščias šaltas mėnulis. Šalta, smėlėta, žemėta, medžiais užslėpta aišktelė.
Mes išvažiuojame. Tu leki pirmas. Grasini mane palikti. Argi tai ką nors reiškia?
Ir važiuok, ir palik. Aš dviratį turiu. O tu be šviesų – jis mano sako. Nieko jis man nereiškia.
Kažkoks vaikinas keistas. Keistas flirtas. Neskanus, nevaikiškas.
Laukiu mamos. Bijau, kad ji nesugrįš.
Galiausiai tomis gatvėmis grįžti. Ir visa išlieka, namų šviesos, viskas tik dar labiau netikra, dar labiau skaudina.
Pametu dviratį. O tu nuvažiavai daug anksčiau. Šaltas asfaltas. Galėtum kartoti ir kartoti: šaltas smėlis, šalta aišktelė, šaltas asfaltas.
Pametu prie laiptų. Atidarau visas duris. Mamos nėra. Ji negrįžo.
Prieš tai pasakė: Važiuojam, važiuojam.
Aš atsisakiau. Aš negalėjau su ja.
O dabar taip jos laukiu.
Vakaras sunkus. Televizorius. Didelis salionas. Su visas baldais. Medžiu. Stalu. Kėde. Foteliu. Sofa. Kuo tik nori. Toks kanalas. Rodo moterį raudonais plaukais. Nežinau kas ji tokia, filmas revoliucinis ir toks liūdnas, taip suvirpina širdį. Pamirštu mamą. Ir kartoju mintyse filmo pavadinimą. Nuostabesnio nemačiau, būtinai reiks pasakyti, visiems, kad pažiūrėtų.
Kažkaip ateina rytas. Kažkoks vasaros rytas. Jau ramesnis, bet vis tiek gali eiti aplink namus ir verkti – mamos nebėra.

Ar tikrai taip jau viskas šviesu?

Aš pykstu ant jos, nes ji visą gyvenimą visiems pavydėjo.
Ji nepasėjo manyje pasitikėjimo savimi, neužaugino.
Be to pasitikėjimo dar pridėkime saugumo jausmo nebuvimą.
Baimė nuolatinė būsena, o aš pati kaip nuolat ant žarijų stovėčiau.
Tai yra neigiama pusė.

todėl ir noriu pas tave ir su tavimi, kur nors tuomet jaučiuosi truputį saugiau šiame pasaulyje.

Dar rytoj. Ir nauji metai. Galiu pasakyti, kad 2008 metai buvo laimingiausi mano gyvenime. Kol kas. Tikiuosi su šiais metais, toliau visa, kas gera tęsis.