Karolis verkė visą vakarą. Man buvo sunku jį tokį matyti. Ašaros yra sunkios, Jos slegia. Nebūna lengvų ašarų. Nebent džiaugsmo.

Karolis verkė iš skausmo.

Nesupratau ar nori mane palikti ar bijo, kad paliksiu jį. Aš jį mylėjau ir galvojau : velnių, na ir sumautas tas mano gyvenimas.
Aš troškau būti su juo. Jau viską planavau ir kūriau. Kelios savaitės tokios laimingos buvo. Kad rodos patirti, išgyventi tai nėra įmanoma.

Ir kai jis verkė, ir kai atsiprašinėjo, man darėsi baisu, kad jis mane palieka.
Nors kartojo kitokius žodžius, bet buvo neramu.

Dabar rytas. Vakaras baigėsi skaudžiomis ašaromis. Rytą jis irgi buvo jautrus. Gal net dar labiau. Pasikūkčiodamas verkė. Aš negalėjau paguosti, nes nemokėjau. Ir pati išsigandau.


Palikau jį nusiraminti pačiam. Pasidariau kavos. Kažkas paskambino: ir aš kažką vaidinau smagaus, net keista buvo.
Tas visiškas abejingumas.

O gal ir man neramu ir labai skauda dėl mūsų.