Life being me.
Let me introduce myself. I am a good student, I get good grades, I am polite to elders, I do domestic chores. Nobody could blame me for being a bad person, daughter, granddaughter. But I am blamed. My fucking mom started her as a woman's carrier really early and therefore I come in this world when she was only 20 years old. And that's why I am suffering the consequences of her failure. Not I fucked with barely known boy in a middle of a woods, not I decided that I want to be a mother, but I am suffering the consequences. Whole my life she wanted to see me growing up, being elder than I was. I haven't done anything bad during my teenage years, I haven't caused her any problems, worries.
I tried to enjoy every day of my life, I smiled as crazy, I laughed and done everything to be happy. But happiness isn't something what could be brought in gloomy life. My gloomy Sunday started when i was 11years old. Then it was the first time when i felt disappointed of life. I remember, I said to myself that I will reach 13 and then if nothing good happens I will retreat from this life, end my journey early. It was a good plan, but I have always been a coward.
And now I think I have had enough of this life. I have had enough of my mother, who always is so demanding, disappointed. I am not able to be better, i don't know how that would be possible. And this summer i was a perfect daughter. I am 18 years old and I agreed to live with my grandmother, to respect her rules. I haven't participated in any party since the last school years ended. I was interested only in getting a driving licence and doing domestic chores around home. I regret my summer. I regret all my teenager years. I regret that I tried firstly to be good to my mother, family and not for myself. I regret listening my mother's and grandmothers advices. They were useless. Not only I am a stupid girl but also i am not capable to communicate with people. I lost everything by being a good daughter.

my two wishes were: to live my life without wanting to get another opportunity; love myself.

I failed

I am begging for the destiny to get another life, another family, personality, because I cannot stand myself.

Goodbye cruel cruel world.


http://www.youtube.com/watch?v=N2fGWQKbX68

Jaučiu kaip bukėju, galėčiau prisiekti viskuo kas man brangu, kad iš mano galvos teka proto srovė. Blogiausia - ji stiprėja!

Aš eisiu į bakalaurijatą, aš eisiu į bakalaurijatą ir kam ne px?

Apakime trumpam

Juk visvien visi mirsime.

Mačiau baimę policininko veide. Tai truko gal tik dešimtąją sekundės dalį , bet mačiau. Tai buvo tos sekundės kai jis bandė benamį apversti akis nusukęs į mašiną, kurioje sedėjau aš. Pravažiuojanti mašina. Tik tiek. Bet skaudėjo. Netgi nežinau kodėl tokia jausminga pasidariau. Stotelė netoli mano namų. Mama kaip tik tada stabdė norėdama įsukti į įprastą daugiabučio kiemelį. Kas nors, panaikinkit šį prisiminimą, nes jis veda mane iš proto. Tai atskaitos taškas šiandienos beprotystei.

Mano namuose šiandien paveikslai nusukti į sieną. Gal taip išsigelbėsiu nuo tų klaikių žvilgsnių žvelgiančių iš kažkada laikytų modernistinių portretų? Nuotraukos, taip taip ir jos nukentėjo. Visos suvartytos, sudėtos į stalčius.

Knygų mugėje mačiau dalyką vertą dėmesio. Tai kelios fotografijos koridoriuje vedančiame iš rūbinių į penktąją salę. Negalėjau patikėti, kad gali būti taip super! Netgi ašarų upeliai išseko. Dar ir dabar kelių iš jų atsiminimai padeda ištverti visišką chaosą galvoje.

Ne ne netiesa. Viskas melas, absoliutus melas ir iškraipymai.
Gerai, kad mama atisakė minties pirkti veidrodį žmogaus ūgio. Net neįsivaizduoju ką man pasakytų matydamą kaip jį bandau uždengti užuolaida.

Gal tas benamis buvo pabaigos pradžia?

Šiandien švis 7:21.

Nusisukit, sakau nusisukit. Man reikia išsimiegoti.

Man skaudu ir aš verkiu, lieju ašaras, raudu. Taip darau, nes mano balsas per silpnas nugaleti kitus. Nugalėti rangu aukštesnius. Aš pasinaudojau savo balso teise, savo teisę į laisvą nuomonę, savo teisę bandyti pakeisti situacija. Kad ir kiek kriokiau, šaukiau, rėkiau nieko neišėjo. Lyg žirnius į sieną bertum. Tik kai beri žirnius, jie tik nurieda ir pasklinda į savas puses, o šitai grįžta ir naikina tave. Klydo tas, kas pasakė, kad vienas sąžiningas balsas stipresnis už minios triukšma. Bandžiau, bet argi mano bergzdžios pastangos buvo to vertos? Žinojau jau seniai, kad gyvename visuomenėje, kuri nesugeba vienas kito išklausyti, kur laimi tik naikintojai, kurie sunaikina savo priešą, o ne su juo susitaria, ieško kompromisų, bando suprasti. Norėčiau dabar apimta azarto sušukti: "būsiu naikintoja!", bet negaliu... Sunaikinti, sumenkinti, sužlugdyti žmogų ne mano jėgoms. Nesakau, kad mano protas, kūnas to nepadarytų. Mūšį gali laimėti, bet karą! Vat čia tai jau užduotis. Finale tektų arba nuolatos dėvėti šarvus, antrą odą, naudotis apsaugą, arba sutikti, kad tave sunaikintų dėl taikos, ramybės.
Šiandien verkiu, nes neišėjo savu būdu laimėti kovos. Žinau, kad tai jums atrodys juokinga, banalu, nuvalkiota. Galbūt rytoj ir aš taip pat manysiu, bet kolkas gyvenu šiandienoje.