Man skaudu ir aš verkiu, lieju ašaras, raudu. Taip darau, nes mano balsas per silpnas nugaleti kitus. Nugalėti rangu aukštesnius. Aš pasinaudojau savo balso teise, savo teisę į laisvą nuomonę, savo teisę bandyti pakeisti situacija. Kad ir kiek kriokiau, šaukiau, rėkiau nieko neišėjo. Lyg žirnius į sieną bertum. Tik kai beri žirnius, jie tik nurieda ir pasklinda į savas puses, o šitai grįžta ir naikina tave. Klydo tas, kas pasakė, kad vienas sąžiningas balsas stipresnis už minios triukšma. Bandžiau, bet argi mano bergzdžios pastangos buvo to vertos? Žinojau jau seniai, kad gyvename visuomenėje, kuri nesugeba vienas kito išklausyti, kur laimi tik naikintojai, kurie sunaikina savo priešą, o ne su juo susitaria, ieško kompromisų, bando suprasti. Norėčiau dabar apimta azarto sušukti: "būsiu naikintoja!", bet negaliu... Sunaikinti, sumenkinti, sužlugdyti žmogų ne mano jėgoms. Nesakau, kad mano protas, kūnas to nepadarytų. Mūšį gali laimėti, bet karą! Vat čia tai jau užduotis. Finale tektų arba nuolatos dėvėti šarvus, antrą odą, naudotis apsaugą, arba sutikti, kad tave sunaikintų dėl taikos, ramybės.
Šiandien verkiu, nes neišėjo savu būdu laimėti kovos. Žinau, kad tai jums atrodys juokinga, banalu, nuvalkiota. Galbūt rytoj ir aš taip pat manysiu, bet kolkas gyvenu šiandienoje.