Juk visvien visi mirsime.

Juk visvien visi mirsime.

Mačiau baimę policininko veide. Tai truko gal tik dešimtąją sekundės dalį , bet mačiau. Tai buvo tos sekundės kai jis bandė benamį apversti akis nusukęs į mašiną, kurioje sedėjau aš. Pravažiuojanti mašina. Tik tiek. Bet skaudėjo. Netgi nežinau kodėl tokia jausminga pasidariau. Stotelė netoli mano namų. Mama kaip tik tada stabdė norėdama įsukti į įprastą daugiabučio kiemelį. Kas nors, panaikinkit šį prisiminimą, nes jis veda mane iš proto. Tai atskaitos taškas šiandienos beprotystei.

Mano namuose šiandien paveikslai nusukti į sieną. Gal taip išsigelbėsiu nuo tų klaikių žvilgsnių žvelgiančių iš kažkada laikytų modernistinių portretų? Nuotraukos, taip taip ir jos nukentėjo. Visos suvartytos, sudėtos į stalčius.

Knygų mugėje mačiau dalyką vertą dėmesio. Tai kelios fotografijos koridoriuje vedančiame iš rūbinių į penktąją salę. Negalėjau patikėti, kad gali būti taip super! Netgi ašarų upeliai išseko. Dar ir dabar kelių iš jų atsiminimai padeda ištverti visišką chaosą galvoje.

Ne ne netiesa. Viskas melas, absoliutus melas ir iškraipymai.
Gerai, kad mama atisakė minties pirkti veidrodį žmogaus ūgio. Net neįsivaizduoju ką man pasakytų matydamą kaip jį bandau uždengti užuolaida.

Gal tas benamis buvo pabaigos pradžia?

Šiandien švis 7:21.

Nusisukit, sakau nusisukit. Man reikia išsimiegoti.