- Paklausykite. Vienas mano bičiulis buvo beprotiškai įsimylėjęs... Jo mylimoji gyveno neviena, todėl jie susitikėdavo viešbučiuose; jis jai visada kartodavo kaip karštai ją myli, kiek daug apie ją svajoja apie jų ateitį ir naktimis sunkiai dėl to užmiega; vėliau jis nustojo domėtis savo draugais ir labai prastai valgyti, taip pat ir dirbti. Pagaliau kartą atėjęs pas savo mylimąją, jis išsitraukė mėsai skirtą pjaustyti virtuvinį peilį, ir ją negyvai subadė.

Pasaulis yra pasidalinęs į dvi nelygias dalis - “stipriuosius ir silpnuosius atstovus”, tačiau vienokiais ar kitokiais būdais priversti dalytis savo privelegijomis, vieni kitiems sąmoningai nusileisdami, mes įveikiame kylančius tarpusavio prieštaravimus. Daugelis iš mūsų stengiasi pritapti prie supančios aplinkos, gyventi savo tautinės bendruomenės religinių principų normose – įsitilpti, įsilieti ir be jokių rimtų motyvų, tiesiog sutarti su supančia aplinka, kad būtume ramūs, suprantami, palaikomi, apdrausti ir laimingi.
”Kuo daugiau žmonių minioje, tuo žemesnis logikos ir kritiškumo joje lygis, suvokiant skirtingą, vienokią ar kitokią informaciją; neatsitiktinai juk Hitleris, jaunimo fašistinės organizacijos nariams klausytis jo kalbų per radiją davė įsaką, reikalaudamas klausytis jo kalbos susirinkus ne mažiau kaip po dvidešimt vieną narį į vieną vietą! Svarbus emocinės bangos momentas, į pagalbą pasitelkus ištikimos bandos instinkto lygį, reikalauja užkrečiamo vidinio bandos supanašėjimo; todėl čia nebelieka vietos taikstymuisi bei nukrypimams (V. G. Gitinas) ”, o tik vyrauja tariamos “atliekančiųjų” pareigos be jokių didelių sunkumų.

Kur pasidejo zmones?

Mano suni nori atimti ir isvezti i sunu namus, nes gyvenu bute ir sis isbeges nusivijo kaimyna is kito auksto, siam lipant laiptais link duru namo.
Ka daryti kai kaimynas meluoja, nes nekencia sunu?

Vasara atostogose

tai va, sakiau, kad taip nusirisiu

nustumti

Kai servetele nusluostai mano ikritusi pilva, pakeliu prilipusia skiaute, slidziai nubraukiu, tada atidustu ispusdama ora, nezymiai sukosedama, tarsi is kaklo tyliai nusikrenksciu, tu galvoji, as  dabar laiminga atsipalaiduoju. Tikiuosi daugiau nenoresi manes. O jei, tada uztempsiu laika iki likusiu penkiolikos minuciu, po kuriu drasiai pareiksiu: "Nori daugiau - daugiau duok",  - slykstyne, isspjaunu mintyse, atsizvelgdama i tarsi pakabinta krano, raudonu galu liudna varpa. Bet nebutinai..  gi nesi toks blogas, galvoju. Jis nera toks blogas, isitikinu ieskodama netoli tavo akiu.
- Nori dar, - issizergiu.
Tavo baime susimaisiusi su nekaltybes poza, ta is virsaus, kuri tokia nuobodi, man isimena amziams. Nes tokia triusiska, migdanti. Pameni? Uzteks ir to, svarbiausia dabar, tinkamu laiku. Kai negaliu miegoti.
Pasilenki. Jei taip, duosiu tau, bitute... Girdziu zvimbima kaip kazkada vaikysteje, tokiame neuzeinamame kambaryje, pasukus rakta duryse, pasislepus po antklode. Tada klausau uz lango zingsniu, jie ziaurus, nutraukiantys tyla, alsavima. Kaip dabar, tu cia pasilenkes gerai darbuojiesi, tai labai panasu apie ka as kalbu, dabar sau panoseje.
- Dar, - sakau.
Minksti pukai apsivelia tavo liezuvi, zvynais nubrauki per mano slaunis link speneliu, nors ir nesimegaudamas ju stangrumu, pasiurpsti. Tiesiog, gal ir ne. TU JUK NEGALI, kitaip dar neiseina, per liudna cia, tarp biciu.

- Tu issigalvoji savo nerimo priezasti, tu kaip visada issigalvoji, tau taip geriau, tu nori save suesti?
- Ar yra kitas kelias buti laimingai?
- Tu ka, egoistas?
- Nezinau.
- Tu eik pasigydyk. Tavo vietoje elgciausi visiskai kitaip, tu asile, tu viska sugadinai, supranti?
- Taip turejo buti. As tikiu likimu.
- Tiki?
- Kas lemta, tas bus.
- Klysti. Likimas tavo rankose, tu ka, proto netekai? Jei savo likimo nesutvarkysi, kentes kiti, tu gi durniuoji, ne?
- Kitaip nezinau kaip gyventi.
- Puiku, ate tada. Gaila, kad sitaip viskas turi baigtis.
- Tu viska sugadinai.
- As?
- Taigi.
- Klausyk, as tau sakiau, nori eik ir dulkinkis, tik neslepk. Tu apgavai mane, nuslepei. As zinau. Viska.
- Apsisik sau galva. Nepasakosiu tau ko tu nori.
- A?
- Tu nori, kad as dulkinciausi ir viska tau papasakociau, iki smulkmenu? Tu nori, as ne.

Sedziu prie ilgo, balta staltiese stalo. Be galo troskina. Ant salo nei vieno gerimo. Atsistojus isisiuvu sagas, tada matau.

Pasilenke sveciai, apseileja tiesiai ant stalo.

Isbalusiomis  lupomis istiesiu rankas, kauliniu pirstu palieciu seiles, tarsi stikline vandens savo kune, kol sveciai tenkinasi mano sagomis.

Sedziu prie ilgo, balta staltiese stalo. Nei vieno gerimo. Atsistoju ir dygsteliu sau i akis, ten nieko nera. Pirstai susminga i balta staltiese.