Naktiniai pokalbiai

Kai servetele nusluostai mano ikritusi pilva, pakeliu prilipusia skiaute, slidziai nubraukiu, tada atidustu ispusdama ora, nezymiai sukosedama, tarsi is kaklo tyliai nusikrenksciu, tu galvoji, as  dabar laiminga atsipalaiduoju. Tikiuosi daugiau nenoresi manes. O jei, tada uztempsiu laika iki likusiu penkiolikos minuciu, po kuriu drasiai pareiksiu: "Nori daugiau - daugiau duok",  - slykstyne, isspjaunu mintyse, atsizvelgdama i tarsi pakabinta krano, raudonu galu liudna varpa. Bet nebutinai..  gi nesi toks blogas, galvoju. Jis nera toks blogas, isitikinu ieskodama netoli tavo akiu.
- Nori dar, - issizergiu.
Tavo baime susimaisiusi su nekaltybes poza, ta is virsaus, kuri tokia nuobodi, man isimena amziams. Nes tokia triusiska, migdanti. Pameni? Uzteks ir to, svarbiausia dabar, tinkamu laiku. Kai negaliu miegoti.
Pasilenki. Jei taip, duosiu tau, bitute... Girdziu zvimbima kaip kazkada vaikysteje, tokiame neuzeinamame kambaryje, pasukus rakta duryse, pasislepus po antklode. Tada klausau uz lango zingsniu, jie ziaurus, nutraukiantys tyla, alsavima. Kaip dabar, tu cia pasilenkes gerai darbuojiesi, tai labai panasu apie ka as kalbu, dabar sau panoseje.
- Dar, - sakau.
Minksti pukai apsivelia tavo liezuvi, zvynais nubrauki per mano slaunis link speneliu, nors ir nesimegaudamas ju stangrumu, pasiurpsti. Tiesiog, gal ir ne. TU JUK NEGALI, kitaip dar neiseina, per liudna cia, tarp biciu.