viskas kartojasi..
aš grįžau..

dangus arba nieko
kartok..

dangus arba nieko
kartok..
dangus arba nieko
kartok..
dangus arba nieko
kartok..
padėkit man numirt..

teiskit mane..
bet..
vis dar..
padėkit man numirt..
nes..
gyvenimas..
yra
per
gražus
nes aš esu maža gražutė
padėkit man numirt
nes
per
daug
myliu
tave
nes
padėkit man numirt
žalia..
į tave..
susitiksim..
ten kur nebus
dangaus ir
saulės nebus
nes nebus dangaus
nes nebus
tavęs
nes tu
žvaigždėse
padėkit man numirt
nes
ten
nebus nieko
mano lovoje
padėkit man numirt
kartok..
padėkit man numirt
kartok..
nes čia
sienos
kartok..
nes tu
kartok..
padėkit man numirt
kartok
iš mažosios raidės
kartok..
išeinu
padėkit man numirt..

dangus arba nieko
kartok..
dangus arba nieko
kartok..
dangus arba nieko
kartok..
padėkit man numirt..
.

padėkit  man numirti..

viskas praeina..  baigiasi alus.. baigiasi naktis.. viskas baigiasi.. ateina rytas.. jis irgi gali būti gražus.. jis gali būti pradžia..

būna naktys keistos... būna kai nieko nebesitiki.. tik galbūt kažkur giliai lauki gažko gražaus.. aš naivi, žinau, tu sakysi, maža gražutė, kažką sapnuoji.. tai .. sapnuoju ir nesiliausiu sapnavusi dar  ilgai, pasižadu sau.. tu išeisi.. aš liksiu tokia .. o tavęs rytoj nebebus.. tu mano sapnas.. žalias sapnas.. nes aš ragana.. nes aš nuspėju ateitį.. nes tu su manimi.. nes tu  supratai mano piešinius .. nes mano spalva žalia ..  ir būna diena kai pildosii svajonės ..ūna naktų kai nieekas nesipildo.. o tavo pasako sseniai baigėsi.. ir aš jomis nebetikiu.. jis išpylė į ,mano lobvą alų..  o aš ..ą aš negaliu nieko.. nes jis butaforinis.. nes aš ne čia ... bučiuok mane .. tu kišeisi žinau.. rytoj.. kai manęs nebebus... tu .. aš .. kam tai rūpi.. kam tai svarbu.. avarija.. mano laikas baigėsi ...bėk...

žmonės ateinantys iš nakties.. kai buvau maža man sakydavo, jog negalima įsileisti tokių svečių..ir aš tuomet tikėjau, net negalvodama, kad gali būt kitaip, be priežasties, be kalusimų, tiesiog, jaučiau, kad jie kažką sugriaus, sutryps, sudegins. buvau viena savo žalioj vienatvėj. man buvo gera. aišku kartais ten kas nors trumpam užklysdavo, (visi jie mėgdavo citrinų arbatą, keisti sutapimai), tačiau visi šie atklydėliai tylėdavo. ir netgi ne todėl, kad šnekėt nelesidavau aš.. mes tiesiog žvelgdavom į mano žalią dangų, kuriuo niekados neplaukė debesys, nešvietė saulė (nes ji nebuvo mano svečias atklydėlis), nebuvo dienos ir nakties.. vienotai raminančiai žalias dangus.. tačiau jame buvo galima piešti.. ir mes piešdavom.. aš visada piešdavau tave, jie - kažką. mažas vabalėlis ant mano delno, pirmoji surūkyta cigaretė, ligi kelių šlapias rugių laukas, niekur nevežantys traukiniai, veidrodžiai iš grimo kambario - visa tai buvai tu. mes piešėm žalioj tyloj. tačiau vieną kartą susirinkau kreideles ir išėjau ieškoti kitokio dangaus
šįvakar. tikrai nenorėjau. visai netyčia. pravėriau duris. pasirodo neužrakinau.. takart.. matyt labai skubėjau.. mano žalia tyla.. pavirto nerimu.. apllink šnabždėjo mano piešiniai, mat buvo išmokę kalbėti.. turbūt kažkas aptiko nerakintas duris ir tyliai įsliūkindavo čia.. po mano žaliu dangumi..
gali pasilikt..
dalinuosi...