į naktį į dieną į pavasarį į dangų keliu tavo šaltas rankas nuo pasakų saulės tįsta voratinklio siūlai apraizgantys mano akis apgaunu save kad matau tavo nežinią juoką neramų tylėjimą mirštant kad vėjas iš sapno atklydęs vėl galėtų  bandytų prikelti šypseną šokiui po mano žaliu dangumi..

į naktį.. atsiduokim

nesustosim.. tyliau:)

smerkiu tavo naivų nežinojimą. nes  tai  verčia mane sustot. nes tai verčia mane galvot, kad aš pavargau.
meluoju ir pradedu tikėt. meluoju tau į akis. meluoju.
ir pasižadu sau nekartoti.
o juk man visiškai nesvaarbu, kad nieko apie tave neatsimenu

pamaniau būsiu gera.. ar tai ką jaučiu artėjanti pabaiga..? taip ir nesugebėjau išmokti pabėgti iš savo vaikystės liūdesio.. egoizmo tvaikas..  noriu bėgt kur supas pakaruokliai medžiai. kol vakaras mane praris.. ir pasižadi sau nekartoti..
apatija pasauliui postmodernizmo bruožas? neišgertas kavos puoodelis prie lovos.. tavo palikimas. rūkas danguje.. mano sapnas.
o juk vistiek išeisiu.. ir tau bus gera.. ir nešauksi.. ir svarbios datos pasimirš.. taip, tos pačios, kurių aš niekada neprisiminiau. gal išties pabandom.
esu gera mergaitė.
juokiesi..?
na gerai ir aš netikiu:)
ir viskas kas kažkada prasidėjo kada nors ir baigsis..
ir pasižadu sau nekartoti.

ir pasižadi sau nekartoti..

nusisuk..

sugrįžtu .. pakeliui  į save..
prisiminti..

mano sapnas - citrinų arbata - žalioji arbata - žalioji arbata - kava - tavo sapnas

autobusai vežantys į priešingas puses.. bet tai ne amžinai, bus kitaip, jau greitai.. aš išmoksiu gyvent.. ir eisiu basa per tavo pienių pievą.. ir bus šviesu.. po mano žaliu dangumi..