'nesupratau nei vieno zodzio ir neisgirdau nei vienos natos, bet tai - menas'

ir taip kiekviena nakti jis eidavo prie namu ant septinto laiptelio (skaiciuojant nuo virsaus, nes ju buvo devyni) kalbetis su angelais

lietuj placiai atperktom akimis

paskesti

ir eisiu basa per tavo purvina ryto dangu..

addiction

neisnesiotu aguonu seklomis
uzsesiu tavo lauka
ties ulos akim
pareisiu pirstu galais
liesdama surudijusius
traukinio begius
nuogai pasislepsiu
nuo saves
tarp pusu tavo vazuonuose
raudonai melynu uzuolaidu
vingiuose
prakalbinsiu maza boruze
i du lapus sukonspektuosiu meile
ismoksiu mintinai
egzamino neislaikysiu
vel
lietuj lyjant
kopoms istirpus
po tusciu dangumi
kartosiu
nerima

net nezinau ka atsakyt as degraduoju

kas nors vis ateina kas diena, kad pasakytu man, jog mate wil..
kodel tik as nieko nematau?

as jiems meluoju meluoju meluoju..
o jie ir netiki..

nes jie zino tiesa..
ir as ja zinau..
bet apie tai uzdrausta kalbeti garsiai..
ir kai as viena diena isreksiu jiems tai i akis, zinau, jie bus baisiai nepatenkinti..nes jie nori mano tylos. o as negaliu tylet.. todel meluoju meluoju meluoju..
nes dar neatejo laikas..

turiu tokia knyga, kuri man atsako i klausimus, kai nebegaliu apsispresti, tai tarsi burtai, bet jie visuomet veikia.. dabar ji toli,pas kazka, per rankas..
ech.. reikia liautis skolinus brangius daiktus..

pavejuj..
eisiu pasiklausyti juros..

zuvedru?

o jis viena vakara isejo i kapines ir niekada daugiau nesugrizo..
studijuoja literatura
anglu
tyloje

neatsisveikinom

apsimiegojusiom akim