vaziuojam i piteri

ir tu visai nieko man neskolingas

tyliai skauda
abiems
atskirai

nusistatymai prieš save užsitrenkus raudono narvo duris iš vidaus bandau apsisaugot nuo sąžinės

kalbejom apie viena gele.. dabar tu manai, kad as beprote..  nors gal nieks nepasikeite.. gal ir seniau taip manei, tik saugojai tyla.. prie begiu, kurie kada nors bus seni ir jais daugiau niekada nevazines traukiniai.. ir.. kartojam.. balti chalatai.. melyni chalatai.. sokolado kalnai.. istrukti..

ir vel vel sulauzau savo pazadus pasizadedama niekam niekad nieko nezadeti..
nuo siol kalbesiu tyliai.. o gal tyla, kad tu galetum girdeti..
kaip susirenku savo bespalvius sapnus pries iseinant..
nepazadu sugrist..

ir norint viska galima supakuoti i sausainiu pakelius

papugiskos moters zvilgsnis is uz stiklo kas vakara seka mano artejima prie tylos

pilnos gatves sraigiu..

ir nebuvo zvakiu tik kapines per visa nakti pro ruka mano zingsniu