au jėė jė jė , sakytų bičiulis mano. jė sakau aš ir visi pritaria
- jėė.

-mama, jė jė jė.Mama:
- Jė, sunau, jėjė jėėė..
Kaip gi taip? Tik jėė? Nu tada jėė..

P.S. Jėėė

savo lupas skolinu mylintiems...

Nepabodo žiūrėt į gabalais krentantį dangų,
Klausytis rudeninio dvelksmo ir juoktis vakarais,
Ir nepaliausiu žvelgti į rugsėjo naktį
Bei semt žvaigždynus savo šalančiais delnais.

Ar matei muzikos veidą?
Ar klausei, kaip virpa oras
Ir piestu stojas kiekvienas plaukas

va būtent tokiu laiku, kai braunasi nauji gyvenimo metai susipranti, kad nėra kur eiti, nėra su kuo eiti ar bent pasikalbėti(o ką jau kalbėti apie lengvą vakaronę).. rodos turėčiau būti tarp mylimų žmonių, tarp šypsenų ir juoko, bet ne tarp šlykstaus vienio, su knyga rankoj užsklesto kambario vidury.. na kas tie žodžiai, kai nematai juos sakančių lūpų? kas tie pieštiniai tortai ir įkyrūs smylai- juk tai viskas ką turiu.. jeee.. juk tai viskas kas esu dabar.. pažvelgi į veidrodį ir pamatai dagiau nuogumo nei mato kiti- tokio purvino ir nemielo pačiam.. kam aš noriu patikt? noriu atsistoti ant kojų ir egzistuoti, kaip esti mylimas ir mylintis žmogus.. noriu rasti save gražų šiam gražiam įvairiaspalviam pasaulėly... kada užpusiu žvakutes ant torto ir gausiu šiltą žmogaus prisilietimą.toks purvinas ir nuolat verkiantis paveikslas vidiniame pasaulėlyje, tarytum priverstinė citadelė , tarytum neužbaigti baimės praikaitu  permirkę vienaties horizontai liudija keistą būvimą niekam.. bevertės pramogos, mintis sąšlavos išsisklaidžiusios kambary dar kartelį primena- esu dėkingas už gyvybę motinai, tačiau save peikiu už jos(gyvybės) eikvojimą ir šlaistymą.. todėl ir vėl ir vėl sapnai gimsta negyvi, o mano gatvėj per daug mašinų... trikdančių paukščių ir juoko simfoniją, vienintelę galutinai ir visapusiškai natūralią ir sielai sveiką melodiją...

Kaip prieiti ir pasakyti..?,
Pasauliui aplink byrant
Ir grimztant į žaliąsias liūdesio nebūtis.
Ar dar galiu ištarti- Tu viskas ką turiu,
Bet kartu esi ir tai, ko niekad neturėsiu tinkamai.
Ar vertas aš prašyti Tavojo žvilgsnio ir prisilietimo,
Nors nė nepastebi, kaip giliai verda manasis troškimas,
Svajos ir sapnai apie mudviejų idilę..
Nė neįtari, kad tylėjimas- tai baimė būti pamestam..
Nors mane meti bent porą kart į savaitę...
Į beviltišką graužatį,
Į pavydo pančius surakini...
Nors kam aš Tau......


P.S. Juk kartojau: „aš-tau niekas“


Kalaviju išdrėskė pasaulius mano,
Lakstymus ir klajojimus užrišo amžiams.
Nes nutilau, užčiaupęs širdį,
Skausmu ji iš manęs pasikalba...

Tik žmogus prikala Dievą prie kryžiaus..
Ir tik jis prakeikia save užuojautos prakeiksmu amžiams-
Kad plaktų šilkiniai rimbai per nugarą,
Kad švelnūs prisilietimai ir tylos minutė
Virstų begaline agonija..
Kad spalvos išvirtų ir sapnuotųsi pilka košė,
O joje skęstantis vasarvidžio mėnulis ir draugų šypsenos
Draskytų buvusią idilę ..
Tik šis padaras- miršta...,
Nepatyręs gyvenimo ir nelyžtelėjęs serbentų uogienės.
Velniop, tokią gyvasties būseną,
Kai kaskart eidamas tiltu,
Tetrokšti nuo jo nusimesti..
Sumautas darbdavys ir vėl pardavė tave už skatikus,
O Geriausias draugas ignoruoja tavo skausmą..
Kai meilės nesupranti ir jos kratais,
Sužlugdydamas dar neprasidėjusią pasaką..
Išsilieja vyšnių sirupas ant baltinių-
Gera diena, pasakysiu Jums žmonės..
Gera diena tik žmogui..
Kitiems ji nerūpi..

Palaidoti žodžiai
Tarsi sėklos iš žemės sudygsta.
Suveši medžiais,
Žiedais pabunda-
Girdėjimuos užklupti pasilieka,
Greičiausiai nesusipratime pasimeta,
Kelio nebeatmindami pasimiršta
Ir GALBŪT tik ten ištirpsta..

Nuroviau citatą sau,
Į mintis ištirpdžiau- įgyveno..
<..>ir per skubėjimą nelemtą
Klaidos pasipylė<..>
Tačiau tylėjimuos daugiau pabiro.
Paklydau svetimuos žodynuos,
Pasauliuos pranykau,
    Ir Gerą amžinybę
      Link savos Itakės    Įriaus, keikiaus...,        Bet krantą horizontas vis prarydavo,
  Negailestingose bangomušose -    Apkurtau..

Pamačiau plačias akis
Giliai kvėpuojančias vaizdais,
Išsigandusios tartum pirmąsyk Čia bebūtų.
Bailiai stebėjau per tamsius akinius,
kad tik manojo Ji neišvystų
Ir kad tik neįbauginčiau susižavėjimu.
Paprastutė, lengva ir gležna-
Norėjosi paliesti,
Tačiau pabūgau aš pats-
Kad tik neišplauktų, kaip sapnas bundant,
Kad tik neištirptų ..pabėgo, ir dingo darp žmonių..